DvainiaiŽmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai,
širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi
gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė
esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks
jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis
susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).
Informacija gauta :
http://www.tingiu.lt
Raganius
Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai
ir ta pati problematika.
1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi
pagonybė?
2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?
Koks veikėjas tai įrodo?
3. Ar skerdžius tikrai raganius?
4. Nuojautos reikšmė „Simajude.“ Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą
krikščionybė? Su kuo jį sieja?
5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.
6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei
tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.“
Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.
Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti,
gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.
Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –
paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko
raganiumi.
Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis
būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas
bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas
dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi
dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš
žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.
Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –
darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės
papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri
neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra
neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia
žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,
moralė skiriasi nuo darbų.
Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet
ir didžiausio teisingumo vieta.Informacija gauta iš knygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 Vilnius
VAGA 1983 m.
[pic]
Alberto Zalatoriaus žodžiai
apie Vincą”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiek
realistinio , tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūsta
prozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimą
mitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”Informacija gauta iš knygos :
”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA
1983 m.[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,
1983)
Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės ir
simbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunas
rašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,
B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuose
proza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovės
bėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinis
herojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielos
virpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir realybės atgarsiai.
Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to meto
literatūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas,
nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galima
įžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose
tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmonių
pasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvės
mintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvena
savo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendrauja
su bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį.
Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakos
stilizuotojo talentas.
“Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur iš
dalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuvių
iškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję,
pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tik
lietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodai
didžiai vertinamos ir poetizuojamos
žmogiškosios vertybės, nepaisant kam
jos priklauso.
V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėsti
lietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temų
bei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjo
rašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimų
motyvais.
“Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusių
piemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitam
pasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelia
nerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.
Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.
Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiška
legendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities priešprieša gana pilka
dabarčiai.
Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikalo
idėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryški
per visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovės
lietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą branginti
laisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas,
kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,
Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.
Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiau
minėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrika
yra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo,
akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio ir
objektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtinga
senovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrų
tragedija.
Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą,
tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčių
susijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiai
suvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaip
liepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.
Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta ir
kristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūno
nepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastų
žygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būti
galingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampa
pagrindiniu veiksmo varikliu.
Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti grumtis su
likimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimo
reformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.
Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėja
kaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumą
dievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jį
atrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yra
vienas pagrindinių šio herojaus bruožų.
Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventi
reikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jis
neapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką,
kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamas
savo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balyno
kunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują,
įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo viduje
atsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnas
laiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jis
prisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi.
Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė ne
vien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.
Aktyviai čia reiškia savo valią ir nuotaikas žemutinių sluoksnių atstovai,