Vincas krėvė2
5 (100%) 1 vote

Vincas krėvė2

DvainiaiŽmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai,

širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi

gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė

esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks

jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis

susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

Informacija gauta :

http://www.tingiu.lt

Raganius

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai

ir ta pati problematika.

1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi

pagonybė?

2. Ar gali tas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?

Koks veikėjas tai įrodo?

3. Ar skerdžius tikrai raganius?

4. Nuojautos reikšmė „Simajude.“ Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą

krikščionybė? Su kuo jį sieja?

5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.

6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei

tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.“

Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.

Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti,

gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.

Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –

paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko

raganiumi.

Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis

būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas

bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas

dievo valioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi

dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš

žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.

Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –

darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės

papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri

neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra

neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia

žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,

moralė skiriasi nuo darbų.

Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet

ir didžiausio teisingumo vieta.Informacija gauta iš knygos :

”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 Vilnius

VAGA 1983 m.

[pic]

Alberto Zalatoriaus žodžiai

apie Vincą”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiek

realistinio , tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūsta

prozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimą

mitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”Informacija gauta iš knygos :

”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA

1983 m.[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,

1983)

Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės ir

simbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunas

rašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,

B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuose

proza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovės

bėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinis

herojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielos

virpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir realybės atgarsiai.

Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to meto

literatūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas,

nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galima

įžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose

tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmonių

pasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvės

mintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvena

savo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendrauja

su bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį.

Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakos

stilizuotojo talentas.

“Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur iš

dalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuvių

iškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję,

pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tik

lietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodai

didžiai vertinamos ir poetizuojamos
žmogiškosios vertybės, nepaisant kam

jos priklauso.

V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėsti

lietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temų

bei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjo

rašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimų

motyvais.

“Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusių

piemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitam

pasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelia

nerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.

Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.

Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiška

legendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities priešprieša gana pilka

dabarčiai.

Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikalo

idėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryški

per visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovės

lietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą branginti

laisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas,

kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,

Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.

Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiau

minėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrika

yra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo,

akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio ir

objektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtinga

senovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrų

tragedija.

Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą,

tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčių

susijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiai

suvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaip

liepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.

Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta ir

kristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūno

nepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastų

žygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būti

galingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampa

pagrindiniu veiksmo varikliu.

Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti grumtis su

likimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimo

reformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.

Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėja

kaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumą

dievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jį

atrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yra

vienas pagrindinių šio herojaus bruožų.

Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventi

reikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jis

neapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką,

kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamas

savo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balyno

kunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują,

įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo viduje

atsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnas

laiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jis

prisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi.

Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė ne

vien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1364 žodžiai iš 4545 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.