Vincas kudirka1
5 (100%) 1 vote

Vincas kudirka1

Vincas Kudirka

(1858 – 1899)

Biografija. 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.)

Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motina

mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincas

pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su

pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo,

nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi

motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios

mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę,

išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie

naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose

kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba,

skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų

kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras

visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino,

juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu

mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk

įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius

mokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešė

karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje

gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo

mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.

Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo

lenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W.Syrokomlę,

A.Mickevičių, J.I.Kraszevvskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką“ kilmę. Su

panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė su

pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi

lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių

savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs

paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“ ir susilaukdavo daugumos

nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių

savimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas

„mužikas“ ir „komediantas“. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos

nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio

kultūros siekiančiam žmogui.

1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus

buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir

siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius

giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos

auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis

smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos

pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją,

automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po

vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog

seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet

oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas

įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodė

nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas

negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.

Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės

gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas

L.Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą

tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą,

duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis

Zapyškio klebonas J.Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas

nebegrįždavo.

Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido

gimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei

karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo

charakterį.

1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą

Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą

_______________________________________________________________________

, studijavo filologiją,

po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir

elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų

prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai

prisimena, jog dar labiau
išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes

jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu.

Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę.

Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne

Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.

XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po

1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško

patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi

darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu,

žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m.

Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato“ partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos

draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo

nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.Marxo

Kapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už

užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio

Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės

įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš

nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro

karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras

prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.

Gimnazijos laikų bičiulis J.Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką

atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato“

bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė

yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir

štai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo.

Atėjo brandos metas. Per vasaros atostogas viešėdamas Lietuvoje, iš vieno kunigo

sužinojo, jog išeisiąs lietuviškas laikraštis. Apie tai perskaitė ir tam kunigui rašytame

Basanavičiaus laiške. „Bawią się dzieci“ („Žaidžia vaikai“) pagalvojęs, tačiau širdis

suvirpėjusi. O po pusmečio gavęs pirmą Aušros numerį, suvokė, jog Lietuvos

išsaugojimo ir kultūrinimo darbas prasidėjo. Vėliau „Tėvynės varpuose“ (1893}

publikuotoje „Išpažintyje“ aprašys visą atsivertimo į lietuvybę istoriją: nuo kaltės ir

gėdos iki vidinės stiprybės, atgimimo metamorfozės, pasiryžimo išlikti tvirtam ligi

galo ir niekada neapleisti savo sužadėtinės – lietuvių literatūros. Vinco Kudirkos

literatūriniam talentui, meniniams sugebėjimams atsirado nauja reali galimybė –

lietuviškas laikraštis. Juk nuo gimnazistiško laikraštėlio laikų publicisto plunksnos

nebuvo padėjęs.

1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis

sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį

Lietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija

„Lietuva“. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę

savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Jei

maksimalistinius siekius būtų pavykę įgyvendinti, Lietuva dar XIX a. pabaigoje būtų

tapusi pažangi Europos valstybė.

Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešino

J.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti

mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, Varpą, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko

būti M.Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos,

demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Varpo leidėjai perėmė lenkų

pozityvizmo imperatyvą: maži darbai svarbiau už dideles svajones, juolab kad tos

svajonės dažnai krypo į praeitį, o realybėje lietuvių šviesuomenė orientavosi į

stipresnę, sąmoningesnę lenkų ir rusų inteligentiją. Tad Varpas mieliau palaikė

prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją

giedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių

eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai.

Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau

ūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo ir

technikos naujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir

administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris.

Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas“.

1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo

laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido

kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado

Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso
dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankaus

vardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus,

Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet

pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo

proga parašė eilėraštį „Labora“, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą

vakarėliuose.

1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirka

sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui,

kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir

nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai: žydai,

pagrindiniai Lietuvos miestelių gyventojai, įsigudrino pirmiau pasikviesti gydytoju

savo tautietį, kuris visokiais būdais viliodavo pas save ligonius. Praėjo nemažai laiko,

kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.

M.Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau

varpininkų laikraščius spausdino O.Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, ragino

varpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus

darbus. Laisvalaikiu vaikščiodavo Šakių dvaro sode, skaitydavo, rašė eiles, kūrė

muziką. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį

būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų, šmaikščiais

anekdotais taikydavęs lietuvius su lenkais. Šakiuose susipažino su notaro

P.Olechowskio dukra Valerija (Waleria Kraszewska), grįžusia pas tėvą su maža

dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų

svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo:

G.Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbo

trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui,

meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė

medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie

sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.

1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į

Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme,

Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus

(G.Byrono misteriją Kainas, I.Krylovo pasakėčias), ragino maskviškius studentus

siųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite,

susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač

varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.

1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas

Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus

Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta.

P.Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos

ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba,

kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J.Mikkola ir su jo

žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką

areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius“, spėjo

paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija

rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo

bičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.

1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo

amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti

apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad,

nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose

Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas

kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik

dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.

1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos

kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus

artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos

motinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės“,

būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.

Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897

m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios

akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpo

korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius

A.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje

Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš

Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių,
publicistikos,

grožinių kūrinių.

Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija

sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęs

lietuvių inteligentija, persiėmusia „renegatizmo dvasia“, išmainiusia „tautiškus idealus

ant ragaišiaus“ (Varpas, 1898, Nr. 6).

Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir

širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A.Mickevičiaus

Vėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovo

pasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.

1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. Per jo laidotuves buvo daugiau

policijos, negu lydinčiųjų. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas

paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis

„Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo

nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą

Tautišką giesmę. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp.

Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.

Asmenybė. Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos

kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas,

plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties,

užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina

savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo

politika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos

išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios

reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinįpilietinį

eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką.

Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo

gamtą, augino rožes. Moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.

Buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtų

iš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė Varpo leidimui, kultūros

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2778 žodžiai iš 9235 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.