Vincas Kudirka
(1858 – 1899)
Biografija. 1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.)
Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motina
mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincas
pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su
pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo,
nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi
motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios
mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę,
išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie
naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose
kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba,
skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų
kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras
visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino,
juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu
mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk
įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius
mokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešė
karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje
gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo
mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.
Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo
lenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W.Syrokomlę,
A.Mickevičių, J.I.Kraszevvskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką“ kilmę. Su
panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė su
pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi
lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių
savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs
paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“ ir susilaukdavo daugumos
nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių
savimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas
„mužikas“ ir „komediantas“. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos
nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio
kultūros siekiančiam žmogui.
1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus
buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir
siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius
giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo kunigystei, nors ir tarp seminarijos
auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis
smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos
pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją,
automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po
vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog
seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet
oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas
įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodė
nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas
negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.
Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės
gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas
L.Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą
tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą,
duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis
Zapyškio klebonas J.Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas
nebegrįždavo.
Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido
gimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei
karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo
charakterį.
1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą
Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą
_______________________________________________________________________
, studijavo filologiją,
po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir
elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų
prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai
prisimena, jog dar labiau
išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes
jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu.
Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę.
Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne
Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.
XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po
1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško
patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi
darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu,
žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m.
Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato“ partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos
draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo
nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.Marxo
Kapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už
užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio
Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės
įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš
nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro
karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras
prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.
Gimnazijos laikų bičiulis J.Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką
atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato“
bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė
yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir
štai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo.
Atėjo brandos metas. Per vasaros atostogas viešėdamas Lietuvoje, iš vieno kunigo
sužinojo, jog išeisiąs lietuviškas laikraštis. Apie tai perskaitė ir tam kunigui rašytame
Basanavičiaus laiške. „Bawią się dzieci“ („Žaidžia vaikai“) pagalvojęs, tačiau širdis
suvirpėjusi. O po pusmečio gavęs pirmą Aušros numerį, suvokė, jog Lietuvos
išsaugojimo ir kultūrinimo darbas prasidėjo. Vėliau „Tėvynės varpuose“ (1893}
publikuotoje „Išpažintyje“ aprašys visą atsivertimo į lietuvybę istoriją: nuo kaltės ir
gėdos iki vidinės stiprybės, atgimimo metamorfozės, pasiryžimo išlikti tvirtam ligi
galo ir niekada neapleisti savo sužadėtinės – lietuvių literatūros. Vinco Kudirkos
literatūriniam talentui, meniniams sugebėjimams atsirado nauja reali galimybė –
lietuviškas laikraštis. Juk nuo gimnazistiško laikraštėlio laikų publicisto plunksnos
nebuvo padėjęs.
1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis
sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį
Lietuvai, remti mokslo siekiančius lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija
„Lietuva“. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę
savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Jei
maksimalistinius siekius būtų pavykę įgyvendinti, Lietuva dar XIX a. pabaigoje būtų
tapusi pažangi Europos valstybė.
Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešino
J.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti
mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, Varpą, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko
būti M.Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos,
demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Varpo leidėjai perėmė lenkų
pozityvizmo imperatyvą: maži darbai svarbiau už dideles svajones, juolab kad tos
svajonės dažnai krypo į praeitį, o realybėje lietuvių šviesuomenė orientavosi į
stipresnę, sąmoningesnę lenkų ir rusų inteligentiją. Tad Varpas mieliau palaikė
prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją
giedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių
eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai.
Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau
ūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo ir
technikos naujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir
administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris.
Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas“.
1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo
laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido
kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado
Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso
dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankaus
vardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus,
Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet
pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo
proga parašė eilėraštį „Labora“, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą
vakarėliuose.
1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirka
sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui,
kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir
nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai: žydai,
pagrindiniai Lietuvos miestelių gyventojai, įsigudrino pirmiau pasikviesti gydytoju
savo tautietį, kuris visokiais būdais viliodavo pas save ligonius. Praėjo nemažai laiko,
kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.
M.Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau
varpininkų laikraščius spausdino O.Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, ragino
varpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus
darbus. Laisvalaikiu vaikščiodavo Šakių dvaro sode, skaitydavo, rašė eiles, kūrė
muziką. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį
būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų, šmaikščiais
anekdotais taikydavęs lietuvius su lenkais. Šakiuose susipažino su notaro
P.Olechowskio dukra Valerija (Waleria Kraszewska), grįžusia pas tėvą su maža
dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų
svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo:
G.Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbo
trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui,
meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė
medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie
sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.
1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į
Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme,
Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus
(G.Byrono misteriją Kainas, I.Krylovo pasakėčias), ragino maskviškius studentus
siųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite,
susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač
varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.
1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas
Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus
Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta.
P.Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos
ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba,
kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu profesorium J.Mikkola ir su jo
žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką
areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius“, spėjo
paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija
rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo
bičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.
1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo
amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti
apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad,
nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose
Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas
kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik
dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.
1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos
kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus
artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos
motinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės“,
būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.
Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897
m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios
akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpo
korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius
A.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje
Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš
Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių,
publicistikos,
grožinių kūrinių.
Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija
sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęs
lietuvių inteligentija, persiėmusia „renegatizmo dvasia“, išmainiusia „tautiškus idealus
ant ragaišiaus“ (Varpas, 1898, Nr. 6).
Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir
širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A.Mickevičiaus
Vėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovo
pasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.
1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. Per jo laidotuves buvo daugiau
policijos, negu lydinčiųjų. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas
paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis
„Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo
nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą
Tautišką giesmę. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp.
Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.
Asmenybė. Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos
kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas,
plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties,
užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina
savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo
politika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos
išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios
reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinįpilietinį
eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką.
Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo
gamtą, augino rožes. Moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.
Buvo suvalkietiškai išdidus, pašaipus, tačiau nei taupus, nei praktiškas. Turtų
iš gydytojo darbo nesusikrovė, namų nepasistatė, viską skyrė Varpo leidimui, kultūros