Vincas kudirka2
5 (100%) 1 vote

Vincas kudirka2

Kudirka mėgo rašyti proginius eilėraščius, jie dažniausiai būdavo didaktinio turinio. Šiame eilėraštyje raginama vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadinami kilnūs jausmai motinai, gimtajai žemei, skatinama siekti tėvynės garbės; Varšuvos universiteto baigimo proga Kudirka parašė ir 1890 m. Varpe (Nr. 1) išspausdino vieną gražiausių ir jo asmenybę geriausiai apibūdinančių kūrinių – eilėraštį „Labora!”. Vėliau jį, kaip himną, giedodavo lietuvių moksleiviai. Su pagrindine eilėraščio idėja sutampančiam pavadinimui poetas pasirinko vienuolių benediktinų lotyniško devizo ora et labora (melskis ir dirbk) moralinę paskatą „dirbk“. Pirmajam Varpo numeriui buvo parašytas to paties pavadinimo „Varpas” eilėraštis. Poetinė varpo alegorija reiškė naujo leidinio kitoniškumą, atsiskyrimą nuo J.Basanavičiaus Aušros, naujas ideologines nuostatas. Aušra žadino tautos pasididžiavimą lietuvių kalba, istorine praeitimi, saugojo nykstančią liaudies kūrybą. Tai kultūros aušra. Tuo tarpu žurnalo Varpas programa buvo pozityvistinė, nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, dienos aktualijas, vertinanti darbą, skatinanti valstietijos gerovę. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, bet ir sąlytis su šventumu; tai žmogaus, viso jo gyvenimo, simbolis. Kudirka nujautė šio simbolio daugiaprasmiškumą, tačiau pagrindinis prasmės akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje – kvietimas veiklai. Laikraščio Varpo dešimtmečiui Vincas Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“.. Joje Kudirka išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose skelbiamas idėjas. Intymesnei išpažintinei poezijai priklauso sonetas „Valerijai“ (Varpas, 1895). Tai eilėraštis apie šviesios, išmintingos ir drąsios moters reikšmę negandų kupiname patrioto, idealisto gyvenime. Nors Valerijos būta gražios moters, poetui rūpi pavaizduoti jos dvasios grožį. Ji lyginama su ramybę nešančiu angelu („Kaip angels sargas mane raminai“).Eilėraštyje, kaip ir visoje Kudirkos poezijoje, šilčiausi jausmai skiriami bendraminčiams, bičiulystei, padedančiai įveikti piktą likimą, kilti į dvasinį atgimimą. Propaguojamos tikrosios žmogaus vertybės – įsipareigojimas draugijai, Tėvynei, širdingumas, darbštumas, draugystė, laisvė, teisingumas. Eilėraščio forma griežta ir tiksli, tai – itališkas sonetas. Sunki liga, mirties nuojauta, neslūgstančios rusų valdžios represijos Lietuvoje stūmė Kudirką į atvirą konfrontaciją, vertė išsakyti slapčiausius lūkesčius, kad Lietuvos žmonių gyvybingumas nugalės priespaudą, kad tautine dvasia persiims visi lietuviai. Kaip kvietimas į kovą skambėjo po Kražių įvykių jo sukurtas eilėraštis „Maniemsiems“ (Varpas, 1896). Savo Satyromis Vincas Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais. Vinco Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis atgijimas. Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis dėlto Vinco Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas. Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad neužkliudytų „ypatų“, ir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas, ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę. Siužetus Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai turi prototipus. „Viršininkai“ – ilgiausia Vinco Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. Vincas Kudirka atskleidė viršininkų sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje žmogaus menkystėje. Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista „Lietuvos tilto atsiminimuose“. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje – Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą. Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas, tikėjimas teisingumu. Spaudos draudimą pasmerkė satyroje „Cenzūros klausimas“. Satyra pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas. Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo logiką. Vinco Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai. IV. VINCAS KUDIRKA – LIETUVOS HIMNO AUTORIUS Prieš pat mirtį, 1898 m., Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ (1 priedas) ir sukūrė jai muziką (Varpas, Nr. 6). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ tapo valstybės himnu. Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, Vardan tos Lietuvos vienybė težydi. Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias mokytojas – darbas, istorija. Giesmė ir pradedama monumentaliu Lietuvos praeities vaizdu: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Kudirka kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį. Pirmuoju atveju tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, o dabartis ir ateitis turi būti šviesi; antruoju atveju – ji yra didvyrius, stiprius sūnus auginanti žemė. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai veikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo. IŠVADOS Šiandien prisimindami ir vertindami Vinco Kudirkos atliktą darbą, mes jaučiame Jam didžiulę pagarbą. 1. Iš viso Jo turtingo palikimo reikia išskirti „Tautišką giesmę“, Jo – lietuvio, poeto ir kompozitoriaus – kūrinį, kuris tapo atkurtosios naujosios Lietuvos valstybės Himnu. Visi iškilmingi mūsų susibūrimai, valstybiniai ar visuomeniniai, prasideda ir baigiasi Vinco Kudirkos žodžiais apie visų vieningą darbą Lietuvos gerovei. Šis Jo kūrinys, kaip tas žiemkentys, iškentęs visas okupacijų žiemas, vėl atgyja ir sužaliuoja kaip viena Lietuvos Valstybės religijų. Lietuvos Himnas gyvai sieja Vincą Kudirką su mūsų dabartimi ir ateitimi ir neleidžia užmiršti Jo kilnių nuostatų, Jo pasiryžimo dirbti savo Tėvynei Lietuvai, nelaukiant iš jos atpildo. Baigiant norėtųsi dar pasakyti apie Valstybės atpildą Himno sukūrėjui. 2. Šiuo metu beveik visi be išimties paminklai Vincui Kudirkai sutelkti Suvalkijoje. Paminklas Vincui Kudirkai buvo pastatytas 1928 m. prie Tauragės valsčiaus būstinės. „Laiptuota pakyla iš trijų tarpsnių stačiakampio plano postamentas buvo sumūrytas iš plytų ir nutinkuotas. Apatinio tarpsnio priekinėje plokštumoje buvo pirmasis „Tautiškos giesmės“ posmas, rašytojo vardo inicialas ir pavardė, šonines puošė kartušai su ornamentais ir Gedimino stulpais. Viršutinės dalies priekyje buvo ovalinė įduba su Vyčio bareljefu. XX a. VI dešimtmečio pradžioje puošmenys ir įrašas sovietinės valdžios įsakymu buvo sunaikinti. Vietoj buvusio užrašo įrašyta: “V.Kudirka / 1858-1899“. Apie 1968 m. paminklą nugriovė, biustą (skulptorius J.Zikaras) išgelbėjo kultūros skyriaus vedėjas J.Šimkus. Postamentas 1990 m. atstatytas tautodailininko A.Bagdono iniciatyva. Ant postamento užkeltas išsaugotas V.Kudirkos biustas (2 priedas). 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Vincas Kudirka Pavaizduotas kaip šauklys, kviečiantis į kovą su carizmu. Ant postamento – žodžiai iš eilėraščio „Maniesiams“ (3 priedas). 1998 m. Vilkaviškyje atidengtas skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas Vincui Kudirkai: ant aukštos, grakščios kolonos iškeltas rašytojo biustas. Tradicinis sprendimas kolona-biustas papildytas dviem šoninėm plokštėm: ant vienos – Varpas, simbolizuojantis V.Kudirkos, didžiojo Varpininko, kvietimą kilti į nacionalinę kovą ir dirbti Lietuvos labui, ant kitos – „Tautiškos giesmės“, tapusios Lietuvos Himnu, tekstas. Kartu plokštės – ir fonas, paryškinantis kolonos grakštumą ir rašytojo biusto skulptūriniu sprendimu perteiktą asmenybės polėkį, žavesį ir ryžtą (4 priedas). 3. 1999 m Lietuvos Bankas išleido 500 Lt nominalo vertės banknotą ir 50 litų proginę sidabrinę monetą, skirtus Vincui Kudirkai (1858-1899), pastaroji serijoje “Lietuviškos kolekcinės monetos”. Monetos autorius skulpt. G. Karalius, jos briaunoje yra užrašas Lietuvos vienybė težydi“ (5 priedas). 4. 2000 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje įregistruotas Fondas dr. Vinco Kudirkos vardui įamžinti. Fondas – savarankiška narių neturinti ne pelno labdaros organizacija, kurios veiklos tikslas – remti viską, kuo siekiama įamžinti ir pagerbti Vinco Kudirkos atminimą. Vilniaus Medikų klubo (pirmininkė-dr. V. Gražienė) iniciatyva įsteigta 2000 metų sausio mėn. 31d. veikianti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymu, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais įstatymais, teisės norminiais aktais ir savo įstatais. Fondo svarbiausieji tikslai – pastatyti paminklą Vilniuje Lietuvos Himnui ir jo autoriui dr. Vincui Kudirkai; įsteigti Vinco Kudirkos vardo premiją, kuri būtų kasmet įteikiama asmeniui daugiausia pasidarbavusiam lietuvybės baruose; ruošti spaudinius, laidas per Lietuvos radiją ir televiziją,supažindinti visuomenę ir jaunimą su dr.Vinco Kudirkos įvairiapuse veikla.