Vincas Kudirka
Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu,
yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų
bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo
nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui,
atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos,
dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių
nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas
iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios
lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir
kultūriniame gyvenime.
V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V.
Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo
klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias
buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių
inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami
liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik
siekė ją pataisyti.
Gyvenimas ir veikla
V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių
kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas ir
pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jis
neteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, ką
apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati
daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius,
labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”.
Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau
tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871-
1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliu
pamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų
kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirka
ėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęs
į Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis,
nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos
režimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėl
to V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos.
1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti.
Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo
nelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausias
bendradarbis.
Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera.
Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko
studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos
universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus
paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka
perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis
privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.
Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės
nuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos,
įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip pat
buvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kurso
studentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvo
suimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su
“Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo”
konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirka
buvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų
teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau,
paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato”bylos dalyviams, jis
buvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kurią
aukštąją mokyklą.
Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkų
inteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujino
ryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madinga
liberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas
“Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos jo
ideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui.
Susidūręs su “Proletariato” partijos kova prieš carizmą, V. Kudirka galėjo
stipriau pajusti meilę ir savajai, carizmo engiamai tautai, aiškiau
suprasti, kad reikia pradėti kovoti dėl jos nacionalinių teisių.
Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J.
Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje,
J. Jablonskis
1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl
sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir
motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda
tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J.
Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.
Be kitų veiksnių, patraukusių V. Kudirką į lietuvių nacionalinį
judėjimą ir į lietuvių literatūrą, jam turėjo didelės įtakos “Aušros”
laikraštis. Tai vėliau pripažino pats V. Kudirka. 1885 m. “Aušroje” V.
Kudirka išspausdino pirmąjį savo eiliuotą kūrinį – sekimą nežinomu
autorium.
1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti
į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė
rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią
“Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino
žymų vaidmenį. Todėl draugijos įstatai iš dalies atskleidžia ir jo paties
ideologiją bei pažiūras. Įstatai buvo sudaryti pagal to meto lenkų
liberalinės pozytivizmo srovės programą, stengiantis ją pritaikyti Lietuvos