Vincas kudirka4
5 (100%) 1 vote

Vincas kudirka4

Vincas Kudirka

(1858 – 1899)

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Buvo pagrindinis “Varpo” leidėjas, bei parašė Tautišką giesmę, vėliau tapusią mūsų tautos himnu.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

Turinys

1. Biografija 2

2.Kūryba 6

3.Publicistika 6

4.Kritika 8

5.Vertinimai ir siekimai 10

6.Poezija(laisvos valandos) 11

7.Satyros 17

8.Varpo siela 22

Biografija

1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose (dab. Vilkaviškio raj.) Elžbietos Jasulevičiūtės ir Motiejaus Kudirkos šeimoje gimė sūnus Vincas. Motina mirė, kai jam buvo tik dešimt metų. Antrąsyk tėvas vedė Joniešką Andziulyte. Vincas pamotės motina nevadino, žaisdavo ir šokdavo su ja, kai tėvas nematydavo. Su pamotės vaikais sugyveno geriau negu su tikra seserimi. Tėvas Vincą mylėjo, nebausdavo už išdykavimą, leido į mokslus, negailėdamas pinigų, bet Vincas ilgėjosi motinos. Vėliau rašys, jog iš jos paveldėjo menišką sielą, muzikalumą. Pradžios mokyklą lankė netoli namų, Paežeriuose. 1871 m. tėvas, numatęs sūnui kunigystę, išsiuntė jį į Marijampolės gimnaziją. Gabus, guvus Vincas Kudirka išsyk pritapo prie naujos mokyklos tvarkos, pajuto jos nuotaikas. Nepaisant reikalavimo pamokose kalbėti rusiškai, mokytojai ir mokiniai tarpusavyje bendraudavo lenkų kalba, skaitydavo knygas, rengdavo literatūrinius vakarus, Vincas labiausiai mėgo graikų kalbos mokytoją Liudviką Ostrovskį, kuris buvęs elegantiškiausias, šauniausias vyras visoje parapijoje. Mandagus, apsiskaitęs, gražiabalsis gimnazistas jam mielai talkino, juo sekė. Pamokų ruoša Vincas pernelyg nesirūpino, bet mokslai sekėsi. Nors pirmu mokiniu niekuomet nebuvo, Kudirkos išskirtinumas nelikdavo nepastebėtas: jis išsyk įgydavo žmonių palankumą, buvo švelnus, kultūringas ir to mokė jaunesnius mokinius. Buvo kūrybingas – griežė pirmu smuiku mokinių orkestre, piešė karikatūras, rašė dailyraščiu, kurdavo gilius, išmintingus rašinius. Penktoje klasėje gimnazijos vadovybė paskyrė Vincą mokinių bendrabučio prižiūrėtoju. Jis stebėdavo mokinių elgesį, mokė juos tvarkos ir etiketo, padėdavo ruošti namų užduotis.

Atvažiavęs į Marijampolės gimnaziją, Vincas Kudirka beveik nemokėjo lenkiškai, o šeštoje klasėje jau laisvai kalbėjo, buvo skaitęs W.Syrokomlę, A.Mickevičių, J.I.Kraszevvskį ir kaip įmanydamas slėpė savo „mužikišką“ kilmę. Su panelėmis, kaip tikras ponaitis, kalbėdavo tik lenkiškai. Šešias klases baigė su pagyrimu. Gimnazijoje kai kurie mokiniai ar lietuvių kalbos mokytojas, remdamiesi lietuvių ir lotynų kalbų panašumu, kartkartėmis prabildavo į tautinę lietuvių savigarbą, aiškindavo lietuvių kalbos reikšmingumą, tačiau patriotiškai nusiteikęs paprastai būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“ ir susilaukdavo daugumos nepalankumo. Kelis sykius per lietuvių kalbos pamokas į tautinę lietuvių mokinių savimonę bandė apeliuoti J.Basanavičius, bet Kudirkai jis atrodė paniekos vertas „mužikas“ ir „komediantas“. Nuo Napoleono laikų Suvalkijoje vyravo prolenkiškos nuotaikos. Nenuostabu, kad ir Kudirkai atrodė, jog tik Lenkija tėra verta dėmesio kultūros siekiančiam žmogui.

1877 m. tėvas išvežė Vincą į Seinų kunigų seminariją. Išleisti sūnų į kunigus buvo daugelio valstiečių svajonė: tai reiškė ne tik garbę šeimai ir giminei, bet ir siejosi su viltimi, ypač neturtingesniems, jog ateityje kunigas parems artimesnius giminaičius. Deja, Kudirka nejautė pašaukimo
kunigystei, nors ir tarp seminarijos auklėtinių buvo išskirtinis jaunuolis – dailus, mėgstantis literatūrą, muziką, griežiantis smuiku, inteligentiškas. Seminarijos vadovybės nuomone, jis būtų tapęs kunigijos pažiba. Bet pats vėliau prisipažino draugams visą laiką norėjęs mesti seminariją, automatiškai atlikdavęs pareigas, jautęsis kaip kalėjime fizine ir dvasine prasme. Po vasaros atostogų tretiems mokslo metams į seminarija nebegrįžo. Pasakojama, jog seminarijos vadovybė nutvėrė Kudirkos ir panelės iš miestelio meilės laiškus, bet oficialiai jis buvo pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Mylimiausio vaiko neklusnumas įskaudino tėvą, smarkiai užgavo jo išdidumą, juolab kad kaimyno sūnus pasirodė nuolankesnis ir sutiko toliau mokytis seminarijoje. Daugiau paramos iš namų Vincas negalėjo tikėtis. Vėliau skurdus ir asketiškas gyvenimas sukels plaučių džiovą.

Atsisveikinęs su kunigų seminarija, Kudirka sugrįžo į Marijampolės gimnazijos septintą klasę. Ten jį priėmė išskėstomis rankomis, ypač mokytojas L.Ostrovskis. Linksmas, gabus jaunuolis buvo visur laukiamas. Mokėti už mokslą tekdavo pačiam, bet ir mokytojai padėdavo, rekomenduodavo korepetitoriaus darbą, duodavo perrašyti raštus. Net kunigai ant jo nerūstavo, rėmė, ypač tolimas giminaitis Zapyškio klebonas J.Kolyta, pasikviesdavęs jį ir vasaroti, nes į namus Vincas nebegrįždavo.

Anksti išryškėjo Kudirkos žurnalistiniai polinkiai: jau septintoje klasėje leido gimnazistų laikraštėlį Klamstzvo (Melagystės), užpildydavo jį savo rašiniais bei karikatūromis. Piešė ir vėliau, puikiai perteikdavo situacijos komizmą, personažo charakterį.

1881 m. Kudirka baigė Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu. Pas kunigą Kolytą praleido atostogas. Rudenį įstojo į Varšuvos universitetą, studijavo filologiją, po metų perėjo į mediciną. Varšuvos studentų buvo mėgstamas, savu žmogumi ir elegantišku kavalieriumi laikomas. Nieko negaudamas iš namų, pinigų prasimanydavo dailyraščiu perrašinėdamas paskaitas, dirbo korepetitoriumi. Draugai prisimena, jog dar labiau išpruso, tapo rafinuotesnis, bet šaltesnis su draugais, nes jautėsi iškopęs į aukštesnį luomą, ir visai realu buvo tikėtis, jog taps didmiesčio ponu. Protu, žavesiu, jaunatviška drąsa įveikęs kliūtis, jaunuolis turėjo pajusti savo vertę. Kaip valstiečio sūnus, buvo darbštus, praktiškas. Lenkus tuomet žavėjo jau ne Kudirkos lenkiškumas, o būtent jo kitoniškumas, lietuviškumas.

XIX a. pabaigoje lenkų inteligentijos protus užvaldė pozityvizmo idėjos. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo atsisakyta ginkluotos kovos ir kategoriško bajoriško patriotizmo. Imtasi švietėjiškos, kultūrinės veiklos. Atgauti valstybingumą tikėtasi darbu, ekonominės gerovės kūrimu, liaudies, ypač valstiečių, sąmoningumo kėlimu, žemės ūkio stiprinimu. Norėta sudrebinti carinės Rusijos galybę iš apačios. 1882 m. Varšuvoje buvo įsteigta „Proletariato“ partija, kuriai priklausė ne vienas Kudirkos draugas. 1885 m. prasidėjus areštams, jis taip pat pateko į caro žandarų akiratį, jo nuomojamame bute buvo atlikta krata ir rastas pradėtas hektografuoti K.Marxo Kapitalas. Kudirka buvo suimtas, išlaikytas tris savaites citadelėje ir išleistas tik už užstatą. Vėliau jam pavyko įrodyti, jog perrašinėdamas tik uždarbiavo. Po šio įvykio Kudirka neteko teisės laikyti egzaminų Varšuvos universitete, taigi ir galimybės įsigyti gydytojo diplomą. Penktąjį kursą jis dar lankė kaip laisvas klausytojas. Iš nevilties Kudirka ėmėsi drąsaus žygio – parašė malonės prašymą carui. Kai caro karieta važiavo Varšuvos gatvėmis, prasibrovė pro užtvaras ir pats jį įteikė. Caras prašymą patenkino. Po dvejų nerimo metų Kudirka sugrįžo į universitetą.

Gimnazijos laikų bičiulis J.Jablonskis retsykiais laiškuose ragindavo Kudirką atsigręžti į savo tautos problemas, tačiau jo skepsio neįveikė. Tiktai po „Proletariato“ bylos bei kalėjimo Kudirkos požiūris į gyvenimą ėmė keistis. Jis pamatė, kokia galybė yra caro valdžia, kaip lengvai ji gniuždo nenuolankiuosius. Juk pats vos išsigelbėjo. Ir štai teko rinktis – su kuo. Nerūpestinga jaunystė, pobūviai, meilės nuotykiai – atitolo. Atėjo brandos metas. Per vasaros atostogas viešėdamas Lietuvoje, iš vieno kunigo sužinojo, jog išeisiąs lietuviškas laikraštis. Apie tai perskaitė ir tam kunigui rašytame Basanavičiaus laiške. „Bawią się dzieci“ („Žaidžia vaikai“) pagalvojęs, tačiau širdis suvirpėjusi. O po pusmečio gavęs pirmą “Aušros” numerį, suvokė, jog Lietuvos išsaugojimo ir kultūrinimo darbas prasidėjo. Vėliau „Tėvynės varpuose“ (1893} publikuotoje „Išpažintyje“ aprašys visą atsivertimo į lietuvybę istoriją: nuo kaltės ir gėdos iki vidinės stiprybės, atgimimo metamorfozės, pasiryžimo išlikti tvirtam ligi galo ir niekada neapleisti savo sužadėtinės – lietuvių literatūros. Vinco Kudirkos literatūriniam talentui, meniniams sugebėjimams atsirado nauja reali galimybė – lietuviškas laikraštis. Juk nuo gimnazistiško laikraštėlio laikų publicisto plunksnos nebuvo padėjęs.

1888 m. Varšuvoje per tradicines Užgavėnių vaišes lietuvių studentų būrelis sutarė steigti Varšuvos studentų lietuvių draugiją, leisti pasaulietinio turinio laikraštį Lietuvai, remti mokslo siekiančius
lietuvius. Tais pačiais metais įkurta slapta draugija „Lietuva“. Draugijos tikslai, be kultūrinio ir švietėjiško darbo, – ugdyti tautinę savimonę, plėsti Lietuvos sienas, išpirkti žemę iš kitataučių, stabdyti emigraciją. Jei maksimalistinius siekius būtų pavykę įgyvendinti, Lietuva dar XIX a. pabaigoje būtų tapusi pažangi Europos valstybė.

Taip pat norėta atgaivinti nustojusią eiti Aušrą, bet tam pasipriešino J.Basanavičius, teigdamas, jog lengviau naujai gimusį užauginti, negu atgaivinti mirusį, tad nutarta steigti naują laikraštį, “Varpą”, kurio oficialiu redaktoriumi sutiko būti M.Jankus. Rūpintasi, jog laikraštis būtų nepriklausomas nuo dvasininkijos, demokratiškas, skelbtų laisvės bei respublikos principus. Varpo leidėjai perėmė lenkų pozityvizmo imperatyvą: maži darbai svarbiau už dideles svajones, juolab kad tos svajonės dažnai krypo į praeitį, o realybėje lietuvių šviesuomenė orientavosi į stipresnę, sąmoningesnę lenkų ir rusų inteligentiją. Tad Varpas mieliau palaikė prozininkus, rašiusius apie Lietuvos kasdienybę, o ne apie Lietuvos istoriją giedojusius Aušros poetus. Be to, Kudirka subtiliai jautė poeziją ir nevykusių eilėraščių nespausdindavo. Jam svarbiau buvo Lietuvos aktualijos, praktiniai reikalai. Jis norėjo ugdyti valstiečių pasitikėjimą savo jėgomis, išmokyti juos našiau ūkininkauti, kelti iš skurdo, skatinti amatus, verslą, supažindinti su mokslo ir technikos naujovėmis. Varpo redakcija kurį laiką telkėsi Varšuvoje, redagavimu ir administravimu rūpinosi Kudirka. 1889 m. sausio mėnesį išėjo pirmas Varpo numeris. Jame Vinco Kapso slapyvardžiu Kudirka išspausdino programinį eilėraštį „Varpas“.

1889 metai Kudirkai – baigiamieji Varšuvos universitete. Rudenį jis turėjo laikyti egzaminus iš medicinos praktikos daktaro laipsniui gauti. Vasarą praleido kartu su draugais tėviškėje, tik nebesipūtė, jog išėjo į ponus. Tarsi iš naujo atrado Lietuvą, liaudies dainas, kultūrą ir kalbą, gėdijo kitus lietuvius, net kunigus, viso to išsižadėjusius dėl ponystės. Per atlaidus Šunskuose nutarė pirkti spaustuvę M.Jankaus vardu ir leisti laikraštį Ūkininkas kaimo žmonėms. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, Kudirka toliau rūpinosi Varpo leidimu. Jau gerai žinojo, jog serga džiova (tuomet pirmąsyk iš plaučių išsiveržė kraujas), bet jam rūpėjo tik darbas. Universiteto baigimo proga parašė eilėraštį „Labora“, labai pamėgtą Lietuvos jaunimo, dainuotą vakarėliuose.

1890 m. vasario mėnesį, Šakiuose atsiradus laisvai gydytojo vietai, Kudirka sugrįžo iš Varšuvos ir apsigyveno pas miestelio kleboną Kalėdą. Tėvas atleido sūnui, kuris, nors ir netapęs kunigu, savo jėgomis iškopė į kitą Lietuvoje gerbiamą luomą, ir nupirko jam gydytojo instrumentus. Šakiai Kudirką pasitiko nesvetingai: žydai, pagrindiniai Lietuvos miestelių gyventojai, įsigudrino pirmiau pasikviesti gydytoju savo tautietį, kuris visokiais būdais viliodavo pas save ligonius. Praėjo nemažai laiko, kol žmonės patyrė jaunesnio gydytojo Kudirkos sugebėjimus ir altruizmą.

M.Jankaus spaustuvei Mažojoje Lietuvoje iškilo grėsmė būti išvaržytai, toliau varpininkų laikraščius spausdino O.Mauderodė Tilžėje. Kudirka skubėjo, ragino varpininkus tesėti Varpui duotus įsipareigojimus, pats užbaigdavo kitų pradėtus darbus. Laisvalaikiu vaikščiodavo Šakių dvaro sode, skaitydavo, rašė eiles, kūrė muziką. Kartu su kunigu, kaip garbės svečias, pagal įsigalėjusį Suvalkijoje paprotį būdavo kviečiamas į valstiečių pokylius. Mokėjo daug juokingų istorijų, šmaikščiais anekdotais taikydavęs lietuvius su lenkais. Šakiuose susipažino su notaro P.Olechowskio dukra Valerija (Waleria Kraszewska), grįžusia pas tėvą su maža dukrele po vyro, nusigyvenusio dvarininko, mirties. Kudirka tapo dažnas notaro namų svečias, grieždavo violončele ir smuiku. Mėgstamiausi jo kompozitoriai buvo: G.Verdis, W.A.Mozartas, R.Chopinas, H.Wieniawskis. Šakiuose Kudirka išdirbo trejus metus. Žmonių gailėjo, ypač neturtingų, bet savo specialybės nemėgo. Estetui, meniškos sielos žmogui, buvo skaudu žiūrėti į vargą, sopulius. Be to, kol baigė medicinos mokslus, kol įsitvirtino kaip praktikuojantis gydytojas, kol priprato prie sunkių vietos sąlygų, džiova pakirto jį patį.

1894 m. žiemą draugai gydytojai apžiūrėjo Kudirką ir patarė jam išvažiuoti į Pietus, kad nors kiek pristabdytų ligą. 1894 – 1895 m. žiemą Kudirka praleido Kryme, Sevastopolyje. Taisė, rengė spaudai savo raštus, eilėraščius, dainas, natas, vertimus (G.Byrono misteriją Kainas, I.Krylovo pasakėčias), ragino maskviškius studentus siųsti kuo daugiau medžiagos Varpui, baiminosi, kad laikraštis nesustotų („Rašykite, susimildami, rašykite!“). Caro žandarai ėmė akyliau persekioti lietuvius, ypač varpininkus, dėl to daugelis nutraukė su Varpu ryšius.

1895 m. gegužės pabaigoje Kudirka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas Valeriją, kuri Naumiestyje nusipirko krautuvėlę. Vasarojo pas Kriaučiūnus Plokščiuose, gražioje vietoje prie Nemuno, kurį labai mėgo, žavėjosi apylinkių gamta. P.Kriaučiūnas svetingai atverdavo namų duris vietiniam jaunimui, priimdavo Rusijos ir užsienio šviesuolius, etnografus, kalbininkus, supažindindavo su lietuvių kalba, kultūra. Čia Kudirka suartėjo su suomių lingvistu
profesorium J.Mikkola ir su jo žmona Maila Talvio, rinko kartu su jais lietuvių liaudies dainas. Plokščiuose Kudirką areštavo caro žandarai, bet jo rankraščius šeimininkai, įspėti apie „svečius“, spėjo paslėpti. Suimtą Kudirką, kaip ligonį, kalino geresnėmis sąlygomis, o tėvas ir Valerija rūpinosi išvaduoti jį iš Kalvarijos kalėjimo dar bylai nepasibaigus. Vėliau savo bičiulei Kudirka už tai atsidėkojo eilėraščiu Valerijai.

1896 m. gegužės l d. caro Nikolajaus II vainikavimo proga Kudirka buvo amnestuotas. Tėvas iš kalėjimo paleistą sūnų parsivežė į tėviškę. Giminės, aukšti apskrities valdininkai atkalbinėjo Kudirką nuo slaptos veiklos, bet jis tik įširdo, kad, nenorėdami patys švento darbo dirbti, kitiems trukdo. Caro valdininkų ataskaitose Kudirka apibūdinamas kaip vienas žymiausių Rusijoje lietuvių inteligentų, fanatiškas kovotojas už savo idėjas, priešiškas vyriausybei. Kaltinamas Kudirka net nesigynė, tik dengė draugus. 1896 m. atskiru leidiniu išėjo Kudirkos satyra Viršininkai.

1896 m. rudenį draugai ir giminės, sudėję pinigų, išsiuntė Kudirką gydytis į žiemos kurortą Austrijoje prie Adrijos jūros. Ten jis redagavo savo kūrybą, siuntė laiškus artimiesiems į Lietuvą. Valerijos dukteriai Maniusei rašydavo dažniau negu jos motinai. Laiškų tonas švelnus ir žaismingas. Vincas ilgisi „panelės Pipiraitės“, būgštauja, jog jį užmiršo jos mama.

Grįžęs iš kurorto, Kudirka vėl apsigyveno pas Valeriją Naumiestyje. Nuo 1897 m. Varpą leido kas du mėnesiai, pats redagavo, nors iš lovos nesikėlė. Caro valdžios akylai stebimas, susilaukdavo vos vieno kito ištikimesnio talkininko. Varpo korektūras į Mažąją Lietuvą siųsdavo Plokščių valsčiaus teismo sekretorius A.Gudaitis, invalidas knygnešys A.Baltrušaitis, Valerijos duktė Maniusė. Naumiestyje Kudirka gyveno uždarai, daug rašė, pas jį slapta lankėsi lietuvių inteligentai iš Vilniaus ir Kauno. Kudirka ragino juos rašyti kuo daugiau straipsnių, publicistikos, grožinių kūrinių.

Varpo dešimtmečio sukaktuves (1898 m. pabaigoje) Lietuvos inteligentija sutiko gana abejingai. Paskutiniajame tų metų numeryje Kudirka rašo nusivylęs lietuvių inteligentija, persiėmusia „renegatizmo dvasia“, išmainiusia „tautiškus idealus ant ragaišiaus“ (Varpas, 1898, Nr. 6).

Pirmą 1899 m. numerį vėl teko užpildyti pačiam Kudirkai. Karščiuodamas ir širdingai slaugomas pamotės dukters Jonieškos Grigaitienės, jis vertė A.Mickevičiaus Vėlines. 1899 m. išleistas Kudirkos eilių rinkinys Laisvos valandos, I.Krylovo pasakėčios, F.Schillerio Viliaus Telio vertimas.

1899 m. lapkričio 16 d. Vincas Kudirka mirė. Per jo laidotuves buvo daugiau policijos, negu lydinčiųjų. 1902 m. Naumiesčio kapinėse Kudirkai pastatytas paminklas už Lietuvoje ir Amerikoje surinktas aukas, jame iškaltas paskutinysis „Tautiškos giesmės“ posmas. Caro valdininkų įsakymu 1903 m. tie žodžiai buvo nukalti, bet per didesnes šventes prie paminklo žmonės padėdavo Tilžėje išspausdintą Tautišką giesmę. 1934 m. atidengtas paminklas Kudirkai Naumiesčio aikštėje (skulp. Vincas Grybas), miestas pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.

Asmenybė. Iš amžininkų, bendražygių, artimųjų prisiminimų, paties Kudirkos kūrybos ir laiškų iškyla sudėtinga asmenybė, kurioje derėjo švelnumas ir ryžtingumas, plazdėjo nerami, maištinga siela. Kudirka mirė būdamas vos keturiasdešimties, užgeso pačioje savo jaunystėje. Daugelis tokiame amžiuje tik atranda save, gilina savo polinkius. Sunkios gyvenimo sąlygos, lietuvių šviesuomenei priešiška carizmo politika skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus. Juos išliedavo muzikuodamas, komponuodamas. Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios reikalavo racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo – minties poeziją, patriotinį-pilietinį eilėraštį, alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros kritiką, publicistiką. Menui skyrė laisvas nuo gydytojo praktikos valandas. Buvo jautrus, teisingas. Mėgo gamtą, augino rožes. Moterų numylėtinis, elgdavosi su jomis riteriškai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2958 žodžiai iš 9479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.