Vinco mykolaičio – putino ciklas vergas
5 (100%) 1 vote

Vinco mykolaičio – putino ciklas vergas

Būtikai suvokta laisvės problema tapo kertine V. Mykolaičio – Putino humanistinės filosofijos atrama, atviru mogaus prasmės rūpesčiu. Kaip teigia A.J.Greimas, „laisvė ir humanizmas ia prasme yra sinonimai“. Taigi V. Mykolaitis -Putinas ikyla kaip humanistinės etikos atstovas. Poeto ciklas „Vergas“ taip pat interpretuotinas rykinant dvasios laisvės problematiką – mogaus problematiką. mogaus dramatikumas cikle gali būti remiamas biografinio motyvo, kurį apibrėtume, kaip mogaus, laisvo nuo bet kokių įadų, motyvą. Noras jaustis kūryboje tik mogumi galėtų psichologikai pagrįsti vidinio maito, kaip kelio į laisvę motyvą. Pirmasis konfliktas, įsibrovęs į V. Mykolaičio – Putino asmenybę, sugriovęs jos ramybę ir pusiausvyrą, buvo konfliktas su „galingu ir didiu“ pasaulio valdovu, su rūsčiuoju senojo testamento dievu. Udarytas kunigų seminarijos mūruose, poetas turėjo priimti tokias religijos tezes: mogus yra tik „viepaties“ vergas, o emė – tik menka visatos dulkė. Vergo įvaizdiu cikle ireiktas dramatikas suvaryto lyrinio herojaus jutimas. „Vergo“ pradioje patenkame į architektūrinę erdvę. Udari rūmai turi ir atviros erdvės poymių: „viesūs rūmai“, „Paiūrėsi – temsta akys nuo ydrumo, / Palytėsi – skamba tūkstančiais aidų“, esama rysio su atvira erdve: “ visur atverti vartų vartai“. Tie „viepačio namai“ tai ne tiek ioriniai vartai, kiek paties susikurta nelaisvė, savo paties sąmonėje pastatytas kalėjimas, irdy tūnąs dvylipumas, paradoksalus likimo prietaringumas: „Visur atverti vartų vartai, bet ieit į plačią laisvę negaliu“. Galime manyti, kad iorinis spindesys yra susijęs su katalikiku dievybės vaizdavimu, jo meniniu įprasminimu. Tačiau iorikai tvirtą, spindintį pasaulėvaizdį i vidaus ardo disonansai, disharmonija, kylanti i laisvės troktančios mogaus prigimties.

Savyje pačiame i pradių gyvenęs kaip rūmuos – mogus pasijunta visikai svetimas anktame ir tamsiame kalėjime: „Gyvenu a viepačio namuose, nepaįstamas, uklydęs pakeleivis“. įviesūs rūmai kaip iorinio ekstensyvumo metafora suprieinami su asketiku „negaliu“: „…ieit į plačią laisvę negaliu“, „negaliu apimt dangaus viesių vaigdių“. Tai minties, mogaus būties enklintojos, negalimybė: „Nepramui lakiai minčiai kieto skliauto – / Būsi vergas ir vergausi aminai“. Vergas yra savo udaros būties vergas ir sargas, pats „prie savo laimės angos pastatytas“. įia eilute pasakoma, kad mogaus dvasia – kalinė, kurią reikia ilaisvinti, bet ir kalėjimas, ir laisvė – tarsi tik mogaus valioje. Pirmiausia kelio į laisvę motyvas reikiamas ilgesiu artimos nakties: „Tiktai vakaro sulaukęs, kaip eėlis / A einu prie savo bokto siauro lango / Ir, kai uolos saulės spindulius utraukia, / Tuomet blankų savo veidą pradengiu“. L.Forestjė straipsnyje „Simbolinis vaizdas“ teigia, kad rūmuose visada rasime boktą, subjektyviosios erdvės simbolį, kuris nelaisvėje sukelia nerimą („mano mintys kaip aruojančios arijos, / o aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė“), pasyvumą, neviltį („ir skaitau a savo rūstų pasmerkimą: / ia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės“). Taigi per I dalies siuetą, įvykius realizuojami vidiniai regėjimai, tam tikras vidinės būsenos modelis. Paskutinė strofa – tai iorinio veiksmo grįimo į vidinį būties intensyvumą.

Antroji „Vergo“ dalis turi faustiko sandėrio ymių – u nepasotinamą alkio lūkesį mogus umoka lemtingais draudimais, būdingais baladei: „…nebregėsi itos emės…“, „…nepaliesi savo pirtais jokio iedo…“. Paslaptingoji moterikė nori tarsi iplėti lyrinį herojų i „ėdėjų“ pasaulio, grąinti jį į emę. Meilė – bandymas sutaikyti dvi mogaus puses. Meilė – paklusimas emikam pradui. Faustiku sandėriu su paslaptingąja moterike jis laimi monikumą ir painimą, bet tampa baladikai nelaisvas: “ Ir tapau a panaus į jūros gyvį, / Kurs gelmėj, į kietą luktą įsitraukęs / Ir geismais į savo irdį įsiėmęs, / Pats maitinasi jos gyvasties penu“. įi strofa parodo, kad vienpusikumas aloja mogų kaip visumą. Vien emika būtis nepatenkina lyrinio herojaus, ir jis, „naujos būties ir gyvasties kūrėjas“, trokta kitos buities, „kur erdvu, platu, ir laisva, ir diaugsminga, / Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia“. Sielvartą dėl savo vergikos menkystės jis malina laisvės iliuzijomis apie auktesnį „dvasios pasaulį“, prilygstantį visatos didingumui: „Ir prabilo didis balsas į mane: / – Būki sveikas, mūsų aminas valdove! / Tu tasai, kurio palaimintą gimimą / Patekėjusios septynios puoė vaigdės“. Tokie lyrinio herojaus abejojimai dėl savo padėties, igyvenimai paadina dramatikas refleksijas. Kulminacinis irdgėlos prasiverimas ireikiamas ia strofa: „Ir suspaudė mano galvą tokia gėla, / Kad, tariau, pabirs po kojų altos plytos / Ir isirakins auktųjų skliautų siūlės, / Ir ugnim isprogs įkaitę smilkiniai“. Todėl irdį toliau grauia nerimas ir abejonė, kad dvasios laisvė gal lieka tariama, neduoda tikros galios, laimės. Lyrinis herojus vėl linksta į vidinius kompromisus: „Ne, tariau, tegu jau būčiau nepainęs / Tų paviečių ir tų vaigdių septynspalvių“. Nutremties į kūną, buitį, materiją būsena be galo sunki, tačiau ketvirtoje ciklo dalyje vidiniai prietaravimai pasiekia kulminaciją. Savo valdovo puotoje lyrinis herojus atsiskleidia ir kaip kūrybinė individualybė, apdovanota poetinėmis galiomis (pirmasis i vergų, kuris neioja saldų vyną svečiams,
įpildamas į „kiekvieną tučią taurę“ „ir savo irdgėlos po laą“). Lyrinis herojus pasineria emės vilionėse ir chaotikuose geismuose, tikisi, kad regėto sapno vienia sugrąins jo „prarastą tėvynę“. Tačiau visos mogikos iliuzijos dingsta, taurė, pripildyta gal paskutinio jaunystės usimirimo midaus, dūta, ir lyrinis herojus patiria tikrąją laisvę.

Taigi poetas perkirto priklausomybės ryį tarp dievybės ir mogikosios egzistencijos, kuri dabar nuo nieko nepriklauso, yra didioji vertybė. Sukilusio vergo ūkis: „A nei vergas, nei karalius, tik mogus!“ – tai mogikumo, itrūkusio i religinių dogmų nelaisvės, i slopinančių emės vartų, triumfas. Pasaulio ir namų priepriea turi savitą prasmę: ieiti i namų, udaros erdvės, reikia patirti kosmoso begalybę. Sąlygikai susikurti rūmai yra prieingi isiilgtai erdvei, jie yra artimi emei, o erdvė – giliajam dangui. Vergo maitas dvigubas: ir prie nuo jo nepriklausančią tvarką, ir prie savo buities udarumą – lyrinis herojus eina į „naujos buities neinomą kelionę“. Į ią metaforikai apibrėiamą neinomybės gelmę gali leistis tik inojimo, minties virūnę nors akimirkai pasiekianti būtis. Tik „dvasios laisvūnas“ gali pasijusti vergu ir sargu. Veiksmo atomazgą, igyvenimų atoslūgį, poetas ireikia įspūdingais gestais, kuriuos norisi pavadinti muzikaliais: „Ueis ant kalno, – / Rankas į virų kelia, lyg norėtų / Palaimint visą auktą dangų. / Nuengs pakalnėn, – / Bučiuoja apkabinęs pilką emę – / Ir laime dega jo veidai“. Tokie platūs „Vergo“ judesiai („rankas į virų kelia“ ir „bučiuoja apkabinęs pilką emę“) labai primena reljefingas muzikines fugūras didingame ir viesiame finale.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1063 žodžiai iš 2915 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.