Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Rūpintojėlis“ analizė
Vincas Mykolaitis-Putinas – žymus XX amžiaus poetas simbolistas. Lyrinis filosofinis eilėraštis „Rūpintojėlis,“ parašytas 1926m., yra vienas lyriškiausių ir švelniausių o kūryboje. Pavadinimas įvardija nuostabų Lietuvos dievdirbių kūrinį – Rūpintojėlį, nuo seno saugojusį ir
, saugantį mūsų kaimo sodybas ir pakeles.
-, Eilėraštis pradedamas mažybiniu kreipiniu „Dievuli mano,“ perteikiančiu švelnius lyrinio subjekto jausmus adresatui ir norą išreikšti susižavėjimą nakties padangių grožiu: „( … ) kas per naktys / lr kas plačių padangių per aukštumas / O žvaigždės, žvaigždės didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu.“ Susižavėjimas, pakilumas, išreikšti retoriniais sušukimais, kartu ir graudulys – simbolistams būdingo emocinio maksimalizmo ženklai. Posmas baigiamas tuo pačiu kreipiniu „Dievuli mano.“ Taip tarsi apibrėžiamos transcendentinio pasaulio ribos. Visas naktinio dangaus grožis – Dievo valioje. Tai jo erdvė.
Antrajame posme lyrinis „aš“ visą dėmesį staiga nukreipia į save – „išeisiu sau tariau.“ Staiga kinta ir erdvės planas (simbolistiniu „aukštai – žemai“ principu). Įvardijamas lygus kelias. Anafora, skambanti tarsi liaudies dainos ištrauka („Ant lygaus kelio tai valia valužė, / Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę“), patvirtina, jog lyrinis „aš“ tikėjosi būti laisvas būtent šioje erdvėje. Kelias paprastai veda į kokį nors tikslą, tačiau šiame nakties kelyje lyrinis „aš“ trokšta ne keliauti, bet „dūmas dūmoti,“ todėl jo žvilgsnis ir krypsta į dangų.
Įdomi yra ir laiko kaita: pirmasis posmas išreiškia dabarties, kalbamojo momento, lyrinio „aš“ būseną, o antrajame tarsi grįžtama į šiek tiek ankstesnį laiką. Trečiajame posme erdvė išlieka ta pati – prie lygaus kelio. Tačiau būtent šio posmo retorinis klausimas paaiškina, jog lyrinis „aš“ kalbasi ne tiesiogiai su pačiu dievu, bet su jo simboliu žemėje, su rūpintojėliu. Lyrinis subjektas kreipiasi į „dievulį,“ svarstydamas, kodėl šis pasirinko rymoti tokią vietą, kaip pakelė.