Turinys:
1. Kas vyksta skrandyje?
2. Skrandžio sulčių sekrecija
a) HCl sekrecija
b) HCl funkcijos
c) Fermentų sekrecija
d) Mucino sekrecija
3. Skrandžio sulčių sekrecijos fazės ir reguliacijos mechanizmai
a) Refleksinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė
b) Žarninė skrandžio sulčių sekrecijos fazė
c) Skrandžio motorika
d) Vėmimas
Kas vyksta skrandyje?
Skrandžiui būdingos rezervinė, sekrecinė ir endokrininė funkcijos. Jame maistas kaupiamas, mechaniškai, chemiškai veikiamas ir periodiškai išstumiamas į dvylikapirštę žarną. Kelias valandas maistas skrandyje maišomas, minkomas, jis pabrinksta, daugelis jo sudėtinių dalių ištirpsta ir hidrolizuojama, veikiant fermentais.
Skrandžio sulčių sekrecija
Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria 2 – 3 litrus hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto sąvybių. Skrandžio gleivinėje struktūriškai ir funkciškai skiriamos keturios ląstelių rūšys: pagrindinės ląstelės, esančios skrandžio dugne bei prievartyje, gamina ir išskiria fermentus; dengiamosios ląstelės (parietalinės), esančios skrandžio dugne, gamina ir išskiria druskos rūgštį (HCl) ir antianeminį faktorių, kuris skatina vitamino B12 rezorbaciją, būtiną eritropoezei; papildomos ląstelės, esančios skrandžio dugne ir prievartyje, išskiria muciną; endokrininės ląstelės, išskiriančios histaminą (putliosios ląstelės), serotoniną (argentofilinės ląstelės) ir gastriną (G ląstelės).
Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos (pH 1 – 2), specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yra organinių ir neorganinių medžiagų.
HCl sekrecija. Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra HCl. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitos procesais, vykstančiais skrandžio gleivinėje. Virškinimo metu medžiagų apykaita skrandžio liaukų ląstelėse intensyvėja, todėl dengiamosiose ląstelėse gaminama CO2, kuris jungadamasis su vandeniu ir veikiamas fermento karboanhidrazės, sudaro greitai disocijuojančią į H+ ir HCO3- jonus anglies rūgštį (H2CO3). H+-K+ AT faze perneša H+ jonus į ląstelės kanalėlius. Cl- jonai taip pat patenka į dengiamąją ląstelę, ir H+ jonai jungiasi su Cl-. HCl iš šakotų ląstelės kanalėlių išskiriama į skrandžui spindį. HCO3- jonai difunduoja į kraują ir, reguodami su Na+, sudaro bikarbonatus, kurie vartojami sulčių gamybai.
HCl funkcijos: aktyvina profermento pepsinogeno virtimą fermentu pepsinu; sudaro rūgščią skrandžio terpę, būtiną proteoliziniams fermentams aptimaliai veikti; denatūruoja baltymus, padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti kazeinu; stimuliuoja skrandžio motoriką, veikia baktericidiškai, skatina kasos sulčių sekreciją.
HCl sekreciją skatina trys pagrindiniai faktoriai: histaminas, kuris gaminamas skrandžio sienelės putliosiose ląstelėse, dtimuliuoja H2 receptorius ir aktyvina skrandžio dengiamųjų ląstelių membranoje esantį baltymą Gs; acetilcholinas (Ach) aktyvina M cholinerginius receptorius ir greitina membranoje IP3 bei DAG sintezę, kurie didina Ca2+ jonų kiekį citoplazmoje; hormonas gastrinas, išsiskyręs iš G ląstelės, aktyvina HCl išsiskyrimą. Gastrinas stimuliuoja ir histamino sekreciją, o G ląstelių sekreciją skatina hormonas bombezinas. Didėjant HCl kiekiui skrandyje, susidaro palankios sąlygos daugintis mikroorganizmams, sukeliantiems skrandžio opą.
Fermentų sekrecija. Skrandžio pagrindinės ląstelės išskiria fermentus, skaidančius baltymus. Svarbiausias proteolizinis fermentas – pepsinas. Skrandyje druskos rūgštis, atskeldama nuo profermento (pepsinogeno) inhibuojantį faktorių, paverčia jį aktyvių fermentu – pepsinu. Nedidelė pepsinogeno dalis rezorbuojama į kraują ir kaip uropepsinogenas išsiskiria su šlapinu. Optimalaus pepsino veikino pH – 1 – 2. pepsinas baltymus skaido į įvairaus dydžio peptidus, kurių mišinys vadinamas peptonu. Jis skaido ir sunkiai virškinamą kolageną. Kitas baltymą virškinantis fermentas – gastriksinas veikliausias būna, esant pH 3,2 – 3,5. Jo poveikis panašus į pepsino. Pepsinas ir gastriksinas sudaro apie 95% skrandžio sulčių proteolizinio aktyvumo. Susidariusius skrandyje polipeptidus toliau virškina kasos proteazės plonojoje žarnoje. Plačios baltymus hidrolizuojančių fermentų pH ribos suteikia galimybę, keičiantis aplinkos ir vidaus sąlygoms, šiai fermentinei sistemai veikti. Naujaginių skrandžio sultyse yra fermento chimozino, kurio aptimalus pH 5 – 7. Jis skaido pieno baltymus: chimozino katalizuojamas pieno baltymas virsta netirpiu kazeinu.
Su maistu palekę riebalai (lipidai) burnoje nepakinta, nes seilėse nėra fermentų, kurie galėtų katalizuoti jų hidrolizę. Bebeik nekinta riebalai ir skrandyje, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų.
Skrandžio gleivinės ląstelės išskiria nedidelį kiekį ir mažo fermentinio aktyvumo amilazės, kuri silpniau veikia angliavandenių virškinimą. Tačiau seilių a amilazė dar apie 0,5 – 1,0 val. hidrolizuoja angliavandenius skrandžio dugne. Prievartyje, skrandžio turiniui susimaišius su rūgščia terpe, a amilazės aktyvumas išnyksta.
Mucino sekrecija. Skrandžio dugno ir prievarčio gleivinės papildomos ląstelės išskiria mukoidinį sekretą – muciną, kuriame yra tirpstančių ir netipstančių vandenyje frakcijų. Netirpus mucinas (gliukoproteinas), sudaro į gelį panašią medžiagą. Šis junginys iškloja skrandžio gleivinės paviršių, ir jungdamasis su HCl bei absorbuodamas pepsiną, saugo skrandžio gleivinę nuo cheminio bei mechaninio pažeidimo. Tirpusis mucinas gaubia maisto daleles ir gerina sąlygas fermentams hidrolizuoti baltymą. Apsauginę gleivinės plėvelę gali pažeisti etanolis, acto rūgštis, tulžies druskos, aspirinas ir kiti nesteroidinės kilmės vaistai nuo uždegimo. Aspirinas, slopindamas prostaglandinų sintezę, gali skatinti opos atsiradimą.