Virtuali erdvė ir jos įtaka žmogui
5 (100%) 1 vote

Virtuali erdvė ir jos įtaka žmogui

Virtuali erdvė ir jos įtaka žmogui

Nors kompiuteriniai tinklai buvo išrasti duomenų perdavimui, o ne socialinei interakcijai (Herrig, 1999) internetas daugiausia tarnauja būtent jai. Interneto istorija prasidėjo 1969 metais, kai JAV gynybos departamento agentūra surado būdą pasikeisti militarine informacija ir sujungė į tinklą keturis kompiuterius. Kiek vėliau ši sistema padidėjo iki 37 kompiuterių. Jau tada buvo pradėtas siųsti elektroninis paštas. 1984 metais Nacionalinis mokslo fondas JAV įkūrė NSFNET, kuris reiškė penkių superkompiuterių centrų tinklą. Po kelių metų ši sistema imta naudoti mokslo institucijų, valstybės tarnautojų, akademinių ir tarptautinių tyrimų organizacijų, o 1990 metais prasidėjo šiandieninio interneto egzistavimas (Liska, 1995).

Taigi pirmasis interneto tikslas buvo komunikacinis – pasikeisti informacija tarp institucijų ir žmonių. Interneto vartotojai kuria globalią bendruomenę, pagrįstą komunikacija. Pasak Alan Liska, šio tinklo vartotojai atsibūrę jame ima ko nors ieškoti. „Jie ieško arba informacijos kokiu nors klausimu, arba žmonių, su kuriais jie norėtų pakalbėti ar padiskutuoti apie jiems rūpimus dalykus“ (Liska, 1995).

Bet tam, kad galėtų ko nors ieškoti, žmogus turi patekti į virtualią (arba kibernetinę) erdvę. Ji yra čia pat, regima, pasiekiama, bet iš tiesų nežinia kur. Tai virtualus pasaulis yra jos vieta, kompiuteris tėra tik tarpininkas. Neveltui komunikacija susijusi su kompiuteriu vadinama „Computer mediated communication“ (CMC). Nes būtent kompiuteris suteikia galimybę naviguoti po šį pasaulį (Wooley, 1992). Kompiuterinė komunikacija sukuria virtualią erdvę, o ji yra terpė, kurioje klesti interaktyvumas.

Kibernetinė erdvė, pasak Willet, išreiškia globalios komunikacijos idėją: suteikia galimybę įvykdyti efektyvų veiksmą per atstumą (Willet). Virtualią erdvę nuodugniai ištyrinėjo Lance Strate. Pasak jo, nuo posakio „kibernetinė erdvė“ susiformavo aibė neologizmų, tokių kaip: kibernetinė kultūra, kibernetinis gyvenimas, kibernetinė visuomenė ir t.t. Terminas kibernetinė erdvė buvo pritaikytas daugybei dalykų, tokių kaip telekomunikacijos, kibernetika ir kompiuterių technologija, elektroninis paštas, pokalbiai internete , kompiuterinės konferencijos, dirbtinė aplinka, hipertekstas, hipermedia ir kultūriniams pasikeitimams, tokiems kaip postmodernizmas, elektroninė kultūra, naujasis amžius ir kibernetinė kultūra. O plačiąja prasme kibernetinė erdvė buvo pritaikyta viskam nuo televizoriaus žiūrėjimo ir telefoninių pokalbių iki teatro bei uolų tapybos (Strate, 1999).

Anot šio autoriaus, kibernetinė erdvė susideda iš trijų blokų: fizinės, koncepcinės ir jutiminės erdvių. Daugiausia diskusijų vyksta dėl pastarosios, erdvės, generuotos mintyse, kai mes susiduriame su kompiuterine technologija. „Svarbu tai, – rašo L.Strate, – kad jutiminė kibernetinė erdvė skatina pasinėrimo į virtualią aplinką jausmą ir patalpina vartotoją centre, o ne periferijoje“ (Strate, 1999). Kaip atskirą vienetą tyrinėtojas išskiria kibernetinės žiniasklaidos erdvę. Ji formuojasi derinant tarpusavyje fizinės, koncepcinės ir percepcinės erdvių blokus ir taip sukuria erdvės pojutį kasdieniame gyvenime (Strate, 1999). Šis erdvės pojūtis yra tarp mūsų fizinės aplinkos, mūsų jausmų ir kalbos. Kai atsiranda nauja žinaisklaidos priemonė, ji daug atneša į mūsų fizinę aplinką, ji keičia tai kaip mes naudojamės pojūčiais ir tai kaip naudojame kalbą ir kitus kodus. Šių elementų sintezė kuria naują erdvės įvairovę. Kiekviena priemonė turi savo erdvę. Elektroninė erdvė, elektroninės žiniasklaidos produktai, vaizduoja radikalų atsiskyrimą nuo ankstesnės žiniasklaidos erdvės įvairovės. Pavyzdžiui, komunikacija rašytiniu žodžiu bei spauda iš esmės yra pagrįsta autoriaus ir skaitytojo atskyrimu laike, abiejų požiūriu – kito tuo metu nėra. O elektroninė komunikacija atgaivina jausmą, kad kitas žmogus yra, nors ir per atstumą. Dėl tos priežasties nebereikia, kad koks nors žmogus būtų šalia, jei jis yra ten, kur susikerta mano virtualios erdvės ir jo akiračiai. „Taip kuriamos naujos erdvinių santykių formos,- rašo L.Strate.- kaip pavyzdžiui, nėra visiškai aišku, kur balsas yra kalbant telefonu (ar čia pat, ar kitam gale ar kažkur viduryje) ir nėra aišku kur esi tu (jutimiškai ir konceptualiai)“ (Strate, 1999). Tuo būdu, susiformuoja nauja erdvės rūšis. Kaip pavyzdžiui, pokalbių kambarių erdvė yra apibrėžta ne sienų ar baldų, bet dalyvių, bendraujančių vienas su kitu (Strate,1999).

Kibernetinės žiniasklaidos erdvę Strate skirsto į estetinę, informacinę arba duomenų bei interaktyvią arba santykinę erdves (Strate, 1999). Mūsų atveju domintų pastaroji. Ji susijusi su dviejų krypčių kibernetinės erdvės aspektu. Šios erdvės pojūtis, pasak Strate, atsiranda per individo bendravimą su kompiuteriu ar su kitais kompiuterio pagalba. Jis išskiria tris žmogaus – kompiuterio santykio etapus:

Kompiuteris matomas kaip objektas;

Kibernetinė erdvė transformuojasi iš „terra incognita“ į „terra nova“;

Kompiuteris pažįstamas. Jis ne svetima aplinka, o kibernetinė erdvė (Strate, 1999).

Mus dominanti sąvoka interaktyvumas tampa svarbiu tik trečiame kompiuterio ir žmogaus bendravimo

etape, kai kibernetinės erdvės plotas kolonizuotas, paverstas dalimi asmeninės erdvės. „Mano asmeninis kompiuteris tampa mano asmenine erdve, kaip ir failas (…) ar asmeninis namų puslapis. – rašo Strate. – Namų idėja yra metafora, naudojama hiperteksto ir World Wide Web dizaino. Ar žmogaus namų puslapis yra pilis? O gal tik oro pilis?“ – svarsto tyrinėtojas (Strate, 1999). Socialinę erdvę konstruojame per komunikaciją su kitais. Socialinė kibernetinė erdvė kuriama kompiuteriu tarpininkaujančios komunikacijos. Tie, kurie pajaučia grupės bendrumo jausmą, tampa bendruomenės dalimi ir tampa atsakingi už socialinę kibernetię erdvę, kurioje tai vyksta (Strate, 1999).

Mark Nunes teigia, kad milijonams naršančių po internetą kibernetinė erdvė yra reali vieta su realiais potencialais (Nunes, 1995). Ir jie teisūs taip manydami. Ir teisūs tie, kurie mano kitaip. Naršančius oi internetą galima pavadinti visaip: internautai, navigatoriai. Jie žino kelius ir takelius po mūsų tyrinėjamą virtualią realybę. Virginijus Savukynas kelia klausimą: ar galimi interneto žemėlapiai? Ir tuojau pat atsako: „Fizinė erdvė yra stabili – bent jau žmonijos istorijos požiūriu. Galima sudaryti žemėlapį ir žinoti, kad jis bus tikslus. To negalima pasakyti apie internetą. Jis keičiasi kasdien: ištisi žemynai, archipelagai, išnyra ir nugrimzta. Tai kas vakar dar buvo nauja, rytoj bus beviltiškai sena. Tačiau tai neturėtų mūsų liūdinti (Savukynas, 1999) kaip ir neturėtų liūdinti toji netvarka, kurią mes ten atrandame. Savukynas teigia, kad „internetas išvaduoja mus nuo viešosios erdvės diktato, tačiau glaudžiai apsupa naujais simulakrais“ (Savukynas, 1999, p. 11) Viešojoje erdvėje, pasak jo, reikia sukurti savąjį įvaizdį ir jį išlaikyti. Internetinis bendravimas leidžia komunikaciją, nesukurdamas tokios erdvės. Jis yra iššūkis viešajai erdvei. Mes galime pasakyti savo troškimus tiems, kurių nepažįstame ir kurie nepažįsta mūsų. Savukynas palygina internetinį bendravimą su klausykla ar net psichoanlitiko kušete. Tik interneto erdvė yra pranašesnė. Čia mūsų fantazija užpildo properšas, kurios atsiranda dėl internetinio bendravimo specifikos (Savukynas, 1999).

Elektroninėse diskusijų grupėse kai kurie nariai yra tylūs stebėtojai ir „slapukai“ , niekada nedalyvaujantys toje diskusijoje, kurią veda aktyvūs nariai. Įvairūs žmonės naršo po internetą skirtingais tikslais. Vieni gali turėti konkrečių tikslų, kiti gali norėti įvykdyti užduotį lankantis svetainėje, kiti paprasčiausiai gali būti interneto naršytojai, kuriems tik rūpi pažiūrėti kas gero yra internete (Ha&James, 1998).

Pasak Liske, internetas tai atskira žemė nuo šios, bet jai reikia žmonių, gyvenančių šioje žemėje, kad jis galėtų augti. Jam reikia žmonių, kurie gyventų, dirbtų, žaistų jo aplinkoje. „Šie žmonės kuria tinklo aplinką, palaiko ją ir verčia ją augti.“ Jis vadina juos pionieriais apsigyvenančiais negyvenamose žemėse. Tam, kad išgyventų šiose žemėse, žmonės turi būti pakankamai pasirengę. Jie turi būti aktyvūs, kitaip liks tik stebėtojais, taip vadinamais „slapukais“ . Nustatyta, kad naujienų grupėse tokie yra didžioji dauguma. Pasak Liska, jie yra tipiškas interneto fenomenas. „Tai kryžkelė tarp susidomėjimo ir drovumo“ (Liska, 1995). Dauguma žmonių jaučiasi nepatenkinti arba jiems tiesiog trūksta laiko prisijungti prie diskusijų ar pranešti apie save kitiems grupės dalyviams. Internete jų yra visur ir kai jie praneša apie save, juos reikia pasveikinti, nes jie nugalėjo savo drovumą. Realiame pasaulyje tokie žmonės atrodo lyg žiūrėtų į svetimą laikraštį. Tuo, pasak Liska, realus pasaulis visiškai skiriasi nuo pasaulio tinkle.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1352 žodžiai iš 2565 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.