Virtualios organizacijos
5 (100%) 1 vote

Virtualios organizacijos

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3

1. Virtualios organizacijos apibrėžimas ir atsiradimo priežastys……………………………..5

2. Virtualios organizacijos ypatumai……………………………………………………………………6

3. Virtuali rinkos erdvė ir virtualios organizacijos…………………………………………………8

4. Bendrieji elektroninio verslo modeliai…………………………………………………………….12

5. Laisvos programinės įrangos kūrimo bendruomenės kaip virtualios organizacijos..12

6. Virtualios meno organizacijos:……………………………………………………………………….17

6.1. Internetinės meno galerijos…………………………………………………………………….18

6.2. Virtualūs meno muziejai………………………………………………………………………..20

6.3. Virtualios meno bibliotekos…………………………………………………………………..22

Išvados……………………………………………………………………………………………………………25

Literatūra………………………………………………………………………………………………………..26

ĮVADAS

XXI amžius – informacinių technologijų amžius. Darbo priemonė yra informacija o darbo įrankis – informacinė technika bei ryšys.

Verslas – viena perspektyviausių šakų, kurioms reikalingos informacinės technologijos. Įmonė, norėdama išlikti, turi įdiegti naujas technologijas arba pasitraukti iš verslo.

Įmonių veiklos pobūdį pakeitė naujų tinklo galimybių atsiradimas. Pradingo būtinybė rinkti žmones į vieną vietą, kad priimti bendrus sprendimus. Naujos technologijos ir ryšys leidžia keistis informacija bei bendradarbiauti būnant skirtingose geografinėse vietose.

Tuo pat metu įmonės keičia savo informacinių technologijų struktūrą, siekdamos užmegzti ryšius už kompanijos ribų. Informacijos poreikis iššaukia bendravimo su tiekėjais, užsakovais bei partneriais būtinybę. Internetinis ryšys suteikia galimybę ne tik pasikeisti informacija, bet ir pasinaudoti kitomis paslaugomis.

Šis naujas darbo pobūdis susijęs su tarporganizacine bendradarbiavimo ir apskaitos sistema virtualioje tikrovėje, ko pasekoje atsiranda virtualios organizacijos.

Virtualios organizacijos apibrėžimas atspindi verslo modelio evoliuciją. Virtualios organizacijos dalyvis turi galimybę gauti reikiamą informaciją, o internetinis ryšys suteikia bendravimo tinklų galimybę.

Virtuali realybė – elektronikos dėka sukurtas dirbtinis pasaulis, kurio vartotojai interaktyviai susijungę. Virtualioje tikrovėje egzistuoja virtualios organizacijos, kurios naudoja informacines technologijas klientų integracijai ir vidiniam organizacijos valdymui.

Virtuali organizacija – tai trumpalaikis savarankiškų organizacijų arba institucijų susivienijimas siekiant realizuoti projektą. Ryšys tarp šių organizacijų palaikomas internetu. Susijungus kelioms organizacijoms atsiranda naujas siūlytojas. Kiekviena dalyvaujanti organizacija siūlo savo komponentus bendram klientų problemų sprendimui. Virtualios organizacijos privalumas tas, kad ji įkuriama greitai, vos tik atsiradus poreikiui ir tai nereikalauja jokių papildomų išteklių (personalo, kapitalo, patalpų).

Darbe panagrinėsime nemokamą (laisvąją) programinę įrangą gaminančių bendruomenių fenomeną. Laisvos programinės įrangos bendruomenės įrodė gebančios gaminti ir pateikti į rinką programinę įrangą, pagal kokybę nenusileidžiančią, o dažnai ir lenkiančią, komerciškai gaminamus produktus. Gali būti, kad laisvos programinės įrangos sėkmė glūdi tokią įranga gaminančių bendruomenių organizacinėje struktūroje – bendruomenes, gaminančias šiuos produktus galime analizuoti kaip savaime susiburiančias ir save valdančias, organiškas virtualias organizacijas. Dauguma laisvosios PĮ (programinės įrangos) studijų koncentruojasi ties kiekybiniais ir psichologiniais laisvosios PĮ bendruomenių faktoriais, tačiau mažai dėmesio yra skiriama vadybinei šio reiškinio pusei. Darbo tikslas yra išnagrinėti procesus ir verslo modelius, veikiančius atvirojo kodo bendruomenėse struktūriniu ir komunikaciniu aspektais. Darbą atliksime nagrinėdami kitų autorių darbus bei analizuodami mozilla.org bei sourceforge.net bendruomenių veiklą.

Šiame darbe taip pat apžvelgsime virtualias meno organizacijas, kadangi tarp šiuolaikinį meną organizuojančių ir jų veiklą koordinuojančių institucijų ypatingą vietą užima virtualiosios organizacijos (virtualios meno galerijos, virtualios meno bibliotekos, virtualūs meno muziejai).

1. VIRTUALIOS ORGANIZACIJOS APIBRĖŽIMAS IR ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Virtuali organizacija – tai organizacija, sudaryta iš individų, kurie dažniausiai bendrauja naudodamiesi elektroninėmis ryšio priemonėmis ir kartais susitinka akis į akį. Dar daugiau – individai tokioje organizacijoje nebūtinai turi būti susisaistę tarpusavio hierarchiniais, pavaldumo ar teisiniais ryšiais. Svarbiausi ryšiai virtualioje organizacijoje yra
informaciniai/komunikaciniai ryšiai. Būtent šie ryšiai sujungia individus ir išlaiko juos organizacijoje.

Pagrindinis traukos centras laisvosios programinės įrangos bendruomenėse yra programinis produktas. Pagrindinis tokios bendruomenės tikslas yra sukurti kompiuterinę programą, atitinkančią jos kūrėjų ir naudotojų lūkesčius. Tokios programos reikalingumą diktuoja pačių individų aplinka, taigi, pretekstas rastis virtualiai organizacijai kyla „iš apačios“. Virtualios organizacijos branduolį sudaro programuotojai entuziastai – hakeriai.

Virtuali organizacija – tai viena iš naujausių verslo įmonių formų. Jų atsiradimą įtakojo tokios rinkos vystymosi tendencijos kaip globalizacija, prekės kokybės reikšmė, prekės kaina, vartotojų poreikio patenkinimas, pastovių santykių su vartotojais išlaikymas, auganti informacinių bei komunikacinių technologijų naudojimo reikšmė.

Virtualios organizacijos bendras supratimas – tai efektyvi įmonė, kuri turi pakankamai išvystytą techninį ir ekonominį lygį.

Kitas virtualios organizacijos suvokimas – tai tinklinė, kompiuterizuota organizacinė struktūra, kuri susideda iš kelių, skirtingose vietose įsikūrusių komponentų. Tokiu būdu “virtuali” gali būti traktuojama kaip “dirbtinai sukurta” ar “neegzistuojanti realioje aplinkoje”, ar “išplatinta bendrų išteklių pagalba”.

Virtualios organizacijos kuriamos reikalingų organizacinių – technologinių išteklių atrankos būdu, integruojant jas kompiuterinio ryšio pagalba. Tai sudaro galimybę sukurti lanksčią ir dinamišką organizacinę sistemą, kuri pritaikyta greitesniam produkcijos išleidimui ir operatyviam pristatymui į rinką.

Posakis “virtuali organizacija” – metafora. Tikrovėje negali būti pilnai virtualios organizacijos t.y. neturinčios bazinių struktūrų realioje aplinkoje. Čia kalbama apie intensyvų realių specialistų ir įmonių padalinių bendradarbiavimą virtualioje aplinkoje. Šį bendravimą palengvina naujausios informacinės ir komunikacinės technologijos. Taip siekiama pakelti gaminamos produkcijos konkurentabilumą, vartojimą, pelną.

Virtualios organizacijos orientuotos į užsakovą, nes pagrindiniai jos bruožai – užsakymo įvykdymo greitis ir kliento reikalavimų patenkinimas. Šios organizacijos apjungia užsakovus ir gamintojus į vientisą atvirą organizacinę struktūrą, kurioje ribos tarp bendradarbiaujančių įmonių gana neapibrėžtos ir dinamiškos. Auga bendradarbiavimo lygis tarp tiekėjų ir klientų: sėkminga vienų veikla yra svarbi sąlyga kitų sėkmei. Įmonė turi daugiau galimybių būti patenkinta savo tiekėjais, jeigu jie aktyviai dalyvaus pradiniame naujų gaminių, paslaugų ar strategijos kūrimo etape. Taip kai kurias gamybos funkcijas gali atlikti tiekėjai.

Praktiniu požiūriu, virtuali organizacija – laisvai veikiančių agentų tinklas. Jie kuria bendrus projektus. Daugiaagentinės sistemos tampa viena iš greitai besivystančio dirbtinio intelekto sričių. Virtualių organizacijų veikla susieta su intelektualiu bendradarbiavimo modeliavimu tarp sudėtingų, skirtingų agentų. Pirmiausiai reikia sukurti gamintojo bendravimo su užsakovu, tiekėju ir kt. modelį, kad užtikrinti įmonės veiklos lankstumą ir veiklumą. Čia svarbią vietą užima partnerių santykių virtualioje organizacijoje modelis, pagrįstas atskirų įmonių bei jų padalinių bendradarbiavimo logika, priklausomai nuo tokių reiškinių, kaip bendrų tikslų siekimas, abipusis pasitikėjimas, įsipareigojimų vykdymo atsakomybė, patirties perdavimas.

Virtuali organizacija gali būti nagrinėjama kaip metaorganizacija, jungianti kelių organizacijų tikslus, lėšas, tradicijas ir patirtį, kuriant sudėtingus inovacinius projektus ar pasaulinio lygio produkciją. Virtualios organizacijos sukūrimas reiškia įvairių įmonių unikalios patirties integraciją, gamybinių galimybių, technologijų subūrimą tam tikro projekto, kurio negalėtų įgyvendinti kiekviena atskirai, įvykdymui. Virtualios organizacijos sukūrimas iš įvairių įmonių kompensuoja jų trukūmus. Tokiu būdu galima sujungti didelių įmonių, galingų, bet turinčių didelę inerciją ir lėtai reaguojančių į rinkos pokyčius bei mažų įmonių, turinčių išteklių trukūmą, bet greitai reaguojančių į rinkos pokyčius, privalumus. Virtualios organizacijos nepripažįsta tarpšakinių ribų.

Ryškus virtualių organizacijų kompiuteriniame versle kūrimosi pavyzdys firmų Apple ir Sony susiliejimas projekte Powerbook, taip pat kompanijų AT&T ir Marubeni Matsushita bendradarbiavimas projektuojant Safari kompiuterį.

2. VIRTUALIOS ORGANIZACIJOS YPATUMAI

Egzistuoja daugybė virtualios organizacijos, kaip tinklinės organizacinės formos, apibūdinimų. Tačiau kalbant apie tokių struktūrų praktinio panaudojimo ypatumus, virtualias organizacijas galima apibūdinti kaip laikiną įmonių kooperacinį tinklą, kuris naudojasi vieningos informacinės sistemos bazės privalumais rinkos užsakymų atlikimo pagerinimui.

Virtualios organizacijos marketingo tikslas – tai pelno gavimas, patenkinant vartotojų poreikius ir reikalavimus greičiau bei geriau nei potencialūs klientai. Šis tikslas būdingas visoms orientuotoms į rinką įmonėms. Virtualios organizacijos, visų pirma orientuojasi ne į vidutinio rinkos segmento poreikių patenkinimą,
rinkos užsakymų įvykdymą, įskaitant tam tikrų užsakovų konkrečius poreikius.

Virtualios organizacijos gerina užsakymų vykdymo kokybę ir greitį, vienydamos įvairių partnerių išteklius į vieningą sistemą.

Įprastai įmonei naujos prekės sukūrimui ir pristatymui rinkoje reikalingos nemažos lėšos. Kitaip virtualioje organizacijoje. Ji ieško naujų partnerių, kurie turi rinkos poreikius tenkinančių išteklių, žinių ir sugebėjimų, kad įkurti bendrą organizaciją ir realizuoti veiklą. Taigi pasirenkamos įmonės, turinčios išteklių ir sugebėjimų, kad pasiekti rinkoje konkurentinį pranašumą.

Partnerystė sudaroma kažkuriam apibrėžtam laikotarpiui ar iki užsibrėžtų rezultatų pasiekimo. Kitaip tariant, bendradarbiavimas yra laikinas ir gaminio gyvavimo ciklo įvairiais etapais ar esant įvairioms situacijoms rinkoje, gali būti įtraukiami nauji partneriai bei atsisakoma senųjų.

Pagrindinė virtualios organizacijos ypatybė yra galimybė rinktis ir panaudoti geriausius išteklius, žinias ir sugebėjimus, sugaištant kaip galima mažiau laiko. Iš to išplaukia tokios pagrindinės konkurentinės organizacijų ypatybės:

– rinkos užsakymų įvykdymo greitis;

– kaštų sumažinimo galimybė;

– užsakovo poreikių patenkinimo galimybė;

– lanksčios adaptacijos prie rinkos sąlygų galimybė;

– išėjimo į naujas rinkas barjerų sumažinimo galimybė.

Atliktos virtualių organizacijų analizės, išskiria tokius jų pagrindinius bruožus:

– atvira paskirstymo struktūra;

– lankstumas;

– horizontalių ryšių prioritetas;

– tinklo narių siaura specializacija ir autonomija;

– aukštas informacinių ir kadrinių integracijos priemonių statusas.

Virtualios organizacijos planavimui, organizavimui ir koordinavimui reikalingas tam tikras valdymo būdas. Kuriant tokias organizacijas, yra įmonių, kurios koncentruoja savo veiklą tiktai trečios šalies kompetencijų valdyme. Tokiai įmonei keliami reikalavimai:

– sugebėti identifikuoti ir pritraukti pagrindinius išteklius, reikalingus projekto realizavimui;

– surastų išteklių pagrindu, organizuoti produkcijos gamybą ir prekybą.

Šalia išvardintų privalumų virtualios organizacijos turi ir trukūmų:

– ekonominė partnerių priklausomybė dėl siauros tinklo narių specializacijos;

– socialinio ir materialinio partnerių palaikymo stoka dėl klasikinių ilgalaikiųsutarčių ir įprastų dabo santykių nebuvimo;

– sunkumų atsiradimas dėl įmonės narių skirtumo, bendradarbiavimo santykių neaiškumo, tinklo atvirumo, organizacijos dinamiškumo.

3. VIRTUALI RINKOS ERDVĖ IR VIRTUALIOS ORGANIZACIJOS

Interneto augimas sukūrė galimybes organizacijoms kurti naujas darbo organizavimo formas, pavyzdžiui, griauti ribas tarp tiekėjo, klientų ir vidinės organizacijos. Dėl labai nepastovios aplinkos vadovybėms yra būtina nustatyti pagrindinius atributus ir procesus, kurie turi būti įgyvendinti siekiant konkurencinio pranašumo. Galima teigti, jog verslas laikomas pagrindine veikiančia jėga, sąlygojančia organizacines transformacijas. Todėl vykdant marketingo veiklą, apimančią reklamą, populiarinimą, kainodarą, pateikimą, naujų prekių kūrimą ir pan., iškyla būtinybė peržiūrėti šios veiklos aspektus atsižvelgiant į Interneto itaką. Ši marketingo veiklos aspektą geriausiai nusako terminas – “rinkos erdvė” (Rayport, Sviokla, 1995), apibūdinantis iš esmės naują marketingo veiklos aspektą, kuris gali vykti paraleliai ir tradicinėje “rinkos vietoje”.

“Kiekvienas verslas šiandien konkuruoja dviejuose skirtinguose pasauliuose – fiziniame išteklių pasaulyje, kurį vadovai gali nesunkiai pamatyti ar paliesti, ir virtualiame informacijos pasaulyje. Kaip tik antrasis ir prisidėjo prie elektroninės komercijos, kaip naujos vertės kūrimo vietos, atsiradimo. Tokį informacinį pasaulį, skirtingai nuo fizinės rinkos vietos (marketplace) galima pavadinti rinkos erdve (market space).” (Rayport ,Sviokla, 1995). Toks požiūris kyla vertinant e-verslo firmų, kaip Amazon.com, veiklas, kur pagrindinėms operacijoms priklauso informacijos srautų apdorojimas. Remdamiesi šiuo supratimu, Rayport ir Sviokla (1995) siūlo “virtualią” vertės grandinę, apimančią informacijos rinkimo, organizavimo, atrankos, sintezavimo ir pateikimo seką. Vertės kūrimo galimybės virtualiose rinkose gali kilti iš naujų informacijos, fizinių produktų ir paslaugų kombinacijų, novatoriškų operacijų konfigūracijų ir resursų, galimybių, vaidmenų ir ryšių tarp tiekėjų, partnerių ir klientų perkonfigūravimo bei integravimo. Firmos, kurios tikisi išplėsti savo veiklą Internete, šiuo metu pertvarko ar tobulina savo prekes ir paslaugas, kad išnaudotų naujas galimybes, taip pat susidurtų su naujomis grėsmėmis.

Idealiai firmos veikla daugelyje virtualių rinkos erdvių turėtų būti nukreipta į bendro pelningumo didinimą, kurį galima pasiekti :

1.Didinant iplaukas: plečiant klientų bazę (įgyjant naujus klientus), didinant vidutines klientų išlaidas (gerinant prekės/paslaugos pasiūlymus), didinant kliento operacijų skaičių (gerinant apsipirkimo patogumą).

2. Mažinant kaštus: mažinant naujos prekės/paslaugos kūrimo kaštus, didinant marketingo veiklos efektyvumą, gerinant atsargų valdymą, mažinant proceso kaštus.

ICDT (informacijos, komunikacijos paskirstymo operacijos) modelis yra
požiūris į ryškiausių su verslu susijusių Interneto strategijų klasifikavimą. ICDT modelis yra apibendrintas ir buvo naudojamas Interneto “brandos” strategijų nustatymui tokiuose sektoriuose, kaip bankininkystė (Angehrn ir Meyer 1997). Jis tarnauja kaip schema virtualios rinkos segmentavimui į keturias atskiras sritis: virtualią informacijos erdvę, virtualią komunikacijos erdvę, virtualią paskirstymo erdvę ir virtualią operacijos erdvę.

Virtuali informacijos erdvė (VIS) pirmojoje Interneto panaudojimo fazėje buvo dominuojantis tobulinimas, kadangi jis suteikia galimybę igyti regimumą Internete. Ekonominiai subjektai gali išnaudoti informacijos erdvę ir priversti perspektyvinius klientus paversti savo susidomėjimą veiksmu. Jis suteikia daugybę kanalų, tačiau išlieka vienpusiu komunikacijos kanalu.

Virtuali komunikacijos erdvė (VCS) yra kvadrantas, mažiausiai traukęs kompanijų dėmesį. VCS suteikia naujas galimybes, kuriomis pasinaudodami gali sąveikauti ekonominiai subjektai. Organizacijos gali keistis informacija su skirtingais savo verslo tarpininkais, jų tiekėjais, klientais ir verslo partneriais. Tačiau, kitaip nei informacijos teikimo veikla informacijos erdvėje, komunikacija dabar yra dvipusė duomenų perdavimo terpė.

Virtuali paskirstymo erdvė (VDS) yra kanalas, suteikiantis terpę prekių ir paslaugų pateikimui. Kaip tradicinėse pašto paslaugose, yra apribojimų tame, kam ją galima teikti. Tos prekės ir paslaugos, kurios gali būti paverstos į skaitmeninį pavidalą, turintį gausų informacijos turinį, pavyzdžiui, žiniasklaida (pvz., knygos, muzika, programinė įranga) ir nefizinės paslaugos (pvz., konsultacijos, techninė pagalba, švietimas, finansinės paslaugos) yra labiausiai tinkamos.

Virtuali operacijos erdvė (VTS) suteikia kanalą ekonominiams subjektams atlikti formalias verslo operacijas, tarp kurių gali būti užsakymų priėmimas, sąskaitų siuntimas ir mokėjimo gavimas. Gera analogija yra finansinių akcijų biržos, kur prekės ir paslaugos nėra fiziškai perduodamos, tačiau užsakymais, sąskaitomis ir mokėjimais yra keičiamasi virtualioje rinkos erdvėje.

Remiantis Grongross papildytų paslaugos pasiūlymo modeliu (Grongross, 1990), buvo pasiūlytas NetOffer Interneto modelis, kaip naudinga schema virtualiai rinkos erdvei (Grongross et al., 2000). Interneto pasiūlymai (prekės ir paslaugos) yra procesai, kurie turėtų vesti į rezultatą. Taigi, Interneto pasiūlymo kokybė yra priklausoma nuo suvokiamos Interneto, kaip pirkimo ir/arba vartojimo instrumento, vartojimo proceso kokybės, taip pat nuo suvokiamos rezultato kokybės. Taigi, nepaisant to, ar organizacijos pasiūlymas yra paslauga, ar prekė, pirkimas virtualioje rinkos erdvėje turėtų būti charakterizuojamas kaip paslaugos vartojimas, suskaidant į dvi dimensijas, proceso kokybę ir rezultato kokybę.

NetOffer modelis susideda iš dviejų elementų: kliento dalyvavimo ir ryšio.

Kliento dalyvavimas susijęs su klientų igūdžiais, žiniomis ir suinteresuotumu vartotojo sąsajoje. Vartotojo sąsaja yra svarbi, kai pasiekiamumo ir dialogo elementai susijungia į ryšio elementą, kuris gali būti stiprinamas tik per gerai funkcionuojančią sąsają tarp vartotojo ir kompiuterio. Šis elementas leidžia klientams bendrauti su organizacija. Gerinant ryšius, Interneto pasiūlymo funkcinė/proceso kokybė (metodo veiksnys) yra pagerinama, o klientas gali suvokti to, kas siūloma (“kas” veiksnys) techninę/rezultato kokybę.

Tarporganizacinės informacijos sistemos, tokios kaip elektroniniai duomenų mainai ir Internetu pagrįsti išoriniai tinklai, leidžia sudaryti įvairių tipų bendradarbiavimo aljansus tarp atskirų prekybos partnerių. Šie suteikia papildomas B2C ir B2B galimybes ir sėkmingas šių tarporganizacinių sistemų taikymas tampa konkurencine būtinybe. Supratimas, kaip geriausiai išnaudoti šiu IT įgalintų aljansų privalumus, gali reikšti skirtumą tarp dominavimo pramonėje ir išėjimo iš pramonės šakos. Organizacijos nariai gali būti atskirti geografinių sienų arba jie gali dirbti labai arti, tačiau sudėtingi projektai reikalauja bendradarbiavimo ir darbo peržengiant sienas (Larsen ir McInerney, 2002). Virtualios organizacijos gali būti naudojamos įvairiose aplinkose, siekiant padidinti sistemų efektyvumą ir motyvuoti vadovus ir dalyvius apgalvoti organizacinius tikslus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2530 žodžiai iš 8378 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.