Virusinės ligos
VIRUSAS (lot. virus – nuodas), neląstelinės sandaros savarankiška
mažiausių mikrobų grupė. Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, gali
daugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančių
ir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patys
paprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų org. medžiagų
molekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė. Visi virusai yra
užkrečiami.
Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo.
Mažiausieji esti 12 – 18 nm, didžiausieji – 300 – 400 nm dydžio. Matomi
pro elektrinį mikroskopą, o poksvirusai – ir pro optinį. Daugelį virusų
galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas
chemines medžiagas.
Kiekvienos rūšies virusas paprastai susideda iš dviejų dalių: iš
baltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytos
iš nukleorūgšties – arba DNR, arba RNR, bet ne iš abiejų kartu. Viruso
genome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinis
membraninis apvalkalas; jei nesupa , sakoma, kad virusas yra “nuogas”.
Apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos dalis, kurioje taip pat yra
viruso glikoproteinų spyglių.
Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad
jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokias
ląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yra
labai specifiški.
Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantys
virusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būti
neveikli rytoj.
Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio
paviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jau
viduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia virusų
dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR
ir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.
Labiausiai virusai žinomi todėl, kad sukelia užkrečiamas ligas. Vieni iš
labiausiai žinomų žmogaus virusų yra – hepatito, papilomų, ŽIV, gripo,
tymų, kiaulytės, raudonukės virusai.prieš kai kurias virusines ligas yra
sukurtos vakcinos – vaistai, skiriami didinti atsparumą virusinėms ligoms.
ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas. Jis sukelia ligą – Žmogaus
imonudeficito virusinę infekciją. Šios ligos paskutinė stadija –
akvizitinis imunodeficito sindromas – AIDS. Žodis “akvizitinis” reiškia
“įgytas”, o “sindromas” – ligos požymių visuma. Virusas naikina organizmo
imuninę sistemą, kuri saugo žmogų nuo infekcijos. ŽIV gyvena žmogaus kūne
nuo užsikrėtimo iki mirties. Svarbu suprasti, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV,
ilgus metus ( 6 – 12 m. ) paprastai jaučiasi sveikas ir gali nežinoti, kad
yra užsikrėtęs, bet gali užkrėsti kitus. Ar žmogus yra užsikrėtęs ŽIV, gali
pasakyti tik gydytojai po kraujo tyrimo. AIDS diagnozuojama kai,
susilpnėjus imuninei organizmo sistemai, prasideda plaučių ligos ( pvz.
plaučių uždegimas ), nervų sistemos ligos ( pvz. encefalitas, meningitas ),
navikinės ligos ir kitos. Kiek laiko sergama iki mirties? Jau sergant AIDS,
vartojant priešvirusinius vaistus gyvenama vidutiniškai 5 – 7 metus, o
kartai ir dar ilgiau ( tai priklauso nuo ligonio sveikatos būklės ). Ar
visi užsikrėtę ŽIV serga AIDS? Liga žinoma dar labai neseniai, tik 18 metų.
Nustatyta, kad apie 1,5 procento visų užsikrėtusiųjų gyvena su virusu
ilgiau nei 15 metų ir nejaučia jokių ligos požymių. Galbūt jie niekada
nesusirgs, bet niekas dar negali to užtikrinti. Trumpa statistika
pasaulyje: 1998 m. pabaigoje pasaulyje gyveno 33,4 milijonai žmonių su
ŽIV/AIDS. PSO duomenimis, kas 100-asis lytiškai aktyvus pasaulio gyventojas
yra užsikrėtęs ŽIV. Kas dieną daugėja ŽIV užsikrėtusių vaikų: 2,7 milijonai
mirė nuo AIDS, 1,5 gyvena su ŽIV, 8,2 milijonai dėl AIDS liko našlaičiai.
Lietuvoje: Lietuvoje iki 1999 m. užregistruoti 135 ŽIV nešiotojai ( 123
vyrai, 12 moterų ). Klaipėdoje – 84, Vilniuje – 21, Kaune – 6, Panevėžyje –
4, Šiauliuose – 3, kituose miestuose – 7, ne Lietuvos piliečių – 10. 21
asmuo sirgo AIDS, 8 mirė dėl AIDS sukeltų komplikacijų.
Užsikrėtusių asmenų amžius nuo 16 iki 65 metų.
ŽIV kilmė
Žmogaus imunodeficito viruso kinmė nėra aiški, Tačiau dauguma
mokslininkų linkę manyti, kad virusas ilgą laiką buvo paplitęs labai