Viskas apie prancūziją
5 (100%) 1 vote

Viskas apie prancūziją

PRANCŪZAI.

Gyventojai

Apie 10% visų gyventojų yra ne prancūzai, nors dėl patrauklios kultūros ir kitų sąlygų svetimtaučiai gana greitai suprancūzėja. Didžiausios tautinės mažumos: apie 2 milijonai vokiečių (daugiausia Elzase ir Lotaringijoje), 1,3 milijonai bretonų, 0,16 milijonai flamų, 0,3 milijonai italų, 0,15 milijonų baskų. Iki II-ojo Pasaulinio karo gyventojų prieauglis buvo labai mažas, kartais mažiau gimdavo negu mirdavo, bet nuo 1945m. gimimų skaičius labai pakilo (iš 1000 žmonių per metus gimsta apie 20), o mirtingumas sumažėjo ir per metus gaunamas apie 7% prieauglis. Paminėtinas gyventojų kėlimasis iš žemės ūkio sričių į pramonės vietas (miestus), tačiau kaimo tipo gyvenvietėse dar gyvena apie 53% visų gyventojų. Didžiausi miestai: Paryžius, Marselis, Lijonas, Tulūza, Bordeaux, Nantes, Nica, Strasburgas, Lilis, St. Etionne, Le Havre.

XII amžiuje savo keliones prancūzų kalba aprašė garsusis Marco Polo. Prasidėjus septynioliktam šimtmečiui, prancūzų kalba visoje Europoje buvo pripažinta oficialia diplomatijos ir kultūros kalba. XVIII amžiuje Rusijos imperatorė Jekaterina II ilgą laiką susirašinėjo su Volteru prancūziškai. Vis dėlto iki XIX a. ketvirtadalis paprastų žmonių šios kalbos visai nemokėjo, dar maždaug tokia pat dalis nesugebėjo dorai ja susišnekėti. Į vietinius dialektus patois (bretonų, oksitanų, elzasiečių ir provansalų) valdžia ėmė žiūrėti kaip į prancūzų vienybės skaldymo šaltinį. Taigi 1635 m. Rišelje (Richelieu) įsakė Prancūzų akademijai „uoliai ir rūpestingai sunorminti mūsų kalbą, sukurti tam tikras taisykles, išgryninti, paversti ją išraiškinga, tinkama vartoti meno ir mokslo srityse“. Nacionaline šalies politika tapo būdas bausti mokinius, kalbančius vietinėmis tarmėmis. Įstatymo laužytojui būdavo duodama pupa, kurią jis tą dieną turėdavo perduoti kitam vaikui, pavartojusiam tarmišką žodį. Dienos pabaigoje vaikas, pas kurį atsidurdavo pupa, būdavo baudžiamas mušant.

Dabar net tie prancūzai, kuriems ši kalba gimtoji, nepaprastai daug pastangų skiria jos įgūdžiams tobulinti. Toli gražu net ne kiekvienam kūrėjui profesionalui pavyksta labai gerai išlaikyti kasmet organizuojamą, pilną kalbos pinklių La Grande Dictée rašybos konkursą, pritraukiantį apie 300 tūkstančių dalyvių ir kone 7 milijonus aistringų televizijos žiūrovų. Konkursas plačiai nušviečiamas spaudos puslapiuose.

Nepaisant visų kalbos sunkumų, prancūzai lieka jai ištikimi. 1990 metais iš žodžio oignon (svogūnas) vyriausybė bandė išmesti „g“ bei tarties ženklą žodžiuose maître ir huître, tačiau įgyvendinti šių pataisų neleido gyventojų protesto peticijos. Vėliau ši pasipriešinimo banga buvo pavadinta cirkumflekso karu.

Slaptas buržuazijos žavesys.

Prancūzijos visuomenė aiškiai susiskirsčiusi į klases. Pirmuoju smuiku groja buržuazija (1789 m. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu nuvertusi valdančiąją klasę). Santechniko vaikui tapti gydytoju, teisininku, inžinieriumi ar architektu sunku, bet nėra neįmanoma. Jam ar jai tereikia labai gerai mokytis mokykloje, išlaikyti stojamuosius konkurso egzaminus į prestižinį universitetą ir įsidarbinti stiprioje firmoje. Tačiau „tėvelio sūneliui“ (le fils à papa) to pasiekti pavyksta kur kas lengviau.

Šiais laikais prancūzų aristokratija visuomenėje didelės įtakos neturi. Aristokratai mėto elegantiškus kamuoliukus, rengia lapių medžiokles, bet niekas jais per daug nesidomi. Prancūzai labiau linkę domėtis Monako princesės Stephanie nuotykiais, o ne savo krašto grafais, hercogais ar karališkojo kraujo palikuonimis.

Buržuazija skirstoma į tris kategorijas. Haute bourgeoisie – gyva garsiosios Prancūzijos istorijos galerija, šalies „kas yra kas“ enciklopedija (šiai kategorijai priklauso Čarlas de Gaulis (Charles de Gaulle)). Bonne bourgeoisie (BCBG — bon chic bon genre) sluoksniui priklauso jaunesniosios kartos pripažinimą pelnę ir kylantys profesijų lyderiai. Į trečiosios kategorijos petite bourgeoise atstovus, kuriems priskiriami komersantai ir nepriklausomi rangovai, žiūrima iš aukšto. Galbūt todėl, kad tarp jų nesunkiai infiltruojasi darbininkai.

Darbo valandos

Įprastos darbo valandos nuo pirmadienio iki penktadienio — 9—16 val. Yra parduotuvių dirbančių iki 20 val. Kai kurie bankai ir parduotuvės dirba šeštadieniais, tačiau uždaryti pirmadieniais. Oro uostuose dauguma valiutos keityklų dirba nuo 6.30 iki 23 val. Beveik visoje Prancūzijoje nuo vidudienio būna dviejų valandų pertrauka (nuo 12 iki 14 val.) priešpiečiams. Tada dauguma restoranų priima lankytojus. Pietūs valgomi vėlokai, paprastai po 19 val., kai kuriuose rajonuose net po 20 val.

Mano šeima — mano karalystė.

Prancūzų požiūris į šeimą globėjiškas. Vaikams skiriama daug dėmesio, tėvai gerbiami, tačiau gyvenamąją vietą kažkodėl renkasi keleto kilometrų atstumu vieni nuo kitų. Šeimoje tariamasi dėl visko — nuo verslo plėtojimo klausimų (paprastai visi įtraukti į šeimos verslą) iki svarstymų, kur žiemą vykti slidinėti. Vaikai kartu su tėvais gyvena iki vedybų.

Visa šeimyna — trys ar keturios kartos, neretai su visais pusbroliais ir puseserėmis, draugėn sueina per šventes (fętes) ar sekmadieniais trijų valandų ritualiniams priešpiečiams. Ne visose, žinoma, tik kai
kuriose šeimose tokie plačios giminės suėjimai — gyvas Francua Trufauto (François Truffaut) serijos filmo vaizdelis: puošniais apdarais, su pirštinaitėmis, sulaidytais medvilnės marškiniais ir kaklaraiščiais aprėdyti vaikai per visą ritualą sėdi ramūs kaip angeliukai. Šeimos suėjimai uždari, tad pašaliniai į juos nekviečiami, nebent labai artimi draugai.

Kupini priešybių ir tuo didžiuojasi.

Darna ir pastovumas prancūzams nėra svarbiausi dalykai. Atvirkščiai, jie laikomi nuobodžiais ir varginančiais. Prancūzai – tiesiog keistuoliai: nešios kad ir pačius klaikiausius drabužius, jei tik jų autoriai — Pierre Cardinas ar Claude Montana. Kita vertus, jie – tikri tradicijų šalininkai. Nors ir mėgsta naujausius amerikietiškus reikmenis, tačiau Kalifornijos šampano į stalą nepatieks niekada. Mėgsta atvirą erdvę (la campagne), bet dažnai gyvena ankštuose butuose. Prancūzėms niekada nešautų į galvą nusivilkti švarkelį per pusiau oficialų priėmimą, tačiau iki pusės nuogos nesivaržydamos jos žingsniuoja Šen Tropezo paplūdimiu. Skendi kvepalų aromate, tačiau negali pakęsti dezodorantų. Prancūzai mano, kad laikytis kodekso ir teisingumo normų reikia, tačiau nuolat pažeidinėja smulkius įstatymų reikalavimus: riboti greitį, saugiai eiti per gatvę, vietoje statyti automobilį, rūkyti tik leistinose vietose, laikytis tvarkos eilėje.

Prancūzės — feministės, bet dėvi seksualius apdarus. Tam tikruose prašmatniuose restoranuose maloniai priimami šunys (prie stalo jie tupi ant velvetinių pagalvėlių), o vaikų ten neįleidžia.

Katalikai, bet ne per uoliausi.

Oficialios religijos Prancūzijoje nėra, nors iš 56 milijonų piliečių 90% gimę katalikų šeimose. Iš 4 milijonų užsieniečių pusė yra arabai ir afrikiečiai, todėl miestuose gausų naujų mečečių. Apie vieną procentą Prancūzijos gyventojų sudaro žydai. Nors dauguma jų gana gerai asimiliavosi, per pastarąjį dešimtmetį ir anksčiau patyrė didėjančią antisemitizmo bangą, pasireiškusią kapinių išniekinimu, parduotuvių sprogdinimais, žeminančiais viešais pareiškimais iš dešiniųjų politiko Jeano-Marie Le Peno. (Pakantumą kitoms religijoms reglamentavo „Nanto Ediktas“, priimtas dar 1598 m. ir patobulintas 1685 m.)

Katalikybė įvairiuose Prancūzijos regionuose pasireiškia nevienodai intensyviai. Mažiau praktikuojama Marselyje nei Nante, taip pat ir Paryžiuje, lyginant su Bretane (čia vietiniai papročiai labai glaudžiai susiję su katalikybe). Religinės šventės švenčiamos visoje Prancūzijoje, tačiau reguliariai bažnyčią lanko tik apie 16% žmonių. Didžioji dalis prancūzų pakrikštyti, daugiau kaip pusė jų tuokiasi bažnyčioje, bet išpažinties eina tik nedaugelis. Mokytojai ir kairieji nusistatę prieš bažnyčią.

Bažnyčia atskirta nuo mokyklos dar XIX amžiuje. Nors prancūzai nėra per daug uolūs katalikai, į kitas religijas žiūri įtariai. Kartu piktinasi, kai Vatikanas kišasi į pasaulietinius reikalus, bet nemėgsta ir neeuropietiškų religijų plitimo. Netyla polemika dėl mergaičių musulmonių čadros dėvėjimo mokyklose. Musulmonų varguomenės kvartalai nuo mečetėse sklindančių muedzinų aimanų ir dejonių labiau panašūs ne į Paryžių, bet į Alžyrą.

Tolerancija ar rasizmas?

XVIII amžiuje Prancūzija ėmė kolonizuoti pasaulį, skelbdama laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (liberté, égalité, fraternité). Buvusioms kolonijoms pasirinkus nepriklausomybės kelią, Prancūzijai buvo suduotas stiprus smūgis.

Kai kalbama apie šalyje gyvenančius užsieniečius, prancūzai elgiasi gana prieštaringai. Jiems patinka, kai intelektualai, džiazo muzikantai, ištremti valstybių vadovai prašosi į Prancūziją. Politinį prieglobstį prancūzai suteikė Ayatollah’ai Khomeini bei Irano šachui Ho Ši Minui ir Raudonųjų khmerų lyderiams, Sūneliui Dokui ir Haičio poetams. Vis dėlto dauguma kitų rasių imigrantų paliekami socialinių-ekonominių laiptelių apačioje. Visiems musulmonams priklijuojama „arabo“ etiketė, o buvusių alžyriečių ir marokiečių vaikai, nors ir gimę Prancūzijoje, dažnai paniekinamai vadinami beurs (prancūzų kalba tai skamba panašiai kaip „žydai“).

Nors prancūzai rasistais savęs nelaiko, rasinė poliarizacija, atrodo, didėja. Viešosios nuomonės apklausos duomenys rodo, jog daugiau nei pusė prancūzų skundžiasi, esą per didelis skaičius arabų šalyje tapo „kultūros votimi“. Imigrantai jaučia, kad dažnai kaltinami dėl didėjančio nusikalstamumo ir nedarbo.

Pastaruoju metu parlamentas imasi priemonių, padėsiančių sugriežtinti dabar galiojančius imigracijos įstatymus. Tarp svarstomų klausimų yra ir tokie: vizos prašantis asmuo iš „labai rizikingų migracijos prasme šalių“ turi duoti savo pirštų atspaudus; nusikalsti linkusių mažumų atstovus galima deportuoti į buvusias jų tėvų šalis, net ir tuo atveju, jei asmuo gimęs Prancūzijoje.

Būk patenkintas ir nesijaudink.

Prancūziją drebina pokyčiai. Šalyje auga nedarbas, pasiekta didžiausių sergamumo AIDS rodiklių Europoje, kyla streikai ir siaučia teroristų sprogdinimai. Veržiasi klastingos amerikietiškos tendencijos – nuo mėsainių čiaumojimo Eliziejaus laukuose iki popmuzikos, nuo 12-kos pakopų programų (taikomų visoms gyvenimo sritims, pradedant alkoholizmo gydymu, baigiant pirkinėjimu) iki nardymo
internete. Tačiau net ir negandų kankinami prancūzai išlaiko optimizmo bei kovingumo dvasią ir eleganciją. Juos galima sutapatinti su herojais (tiek literatūriniais, tiek iš realaus gyvenimo), pakilusiais virš skurdo ir pralaimėjimo – tokius kaip Cyrano de Bergeracas ir D’Artagnanas, Napoleonas ir de Gaulle.

Deja, prancūzai laime nespinduliuoja – nepažįstamiems šypsosi retokai, negirdėti juoko viešose vietose. Vis dėlto užsieniečiams į akis krinta prancūzų užsispyrėliškas mėgavimasis kasdieniais malonumais: kavinėje įsitaisius vienam skaityti laikraštį (beje, kavinės nyksta), gardžiuotis kamambero sūrio galiuku besibaigiant dviejų valandų pertraukai, nugalėti karštuose ginčuose.

Meilė literatūrai

Prancūzai įsimylėję savo kalbą. Ji – kaip mūza arba kaip mylimoji, tik jokiu būdu ne žodžių masė. Beveik pusė prancūzų per metus perskaito mažiausiai dešimt knygų. Literatūros prestižas didesnis nei politika, todėl kūrėjai renkami į aukštus postus (Lamartine’as, De Tocqueville’is bei Chateaubriand’as buvo užsienio reikalų ministrai), o politikai turi būti išsilavinę, dar geriau — literatai.

Šviesios atminties prezidento Charles de Gaulle’io autobiografija tapo perkamiausia knyga. Prezidentas François Mitterand’as yra parašęs keletą labai perkamų knygų. Jo našlė, net ir jo dogas išleido memuarus apie didįjį žmogų (pastaroji knyga – 300 puslapių parodija). Premjeras Alainas Juppé parašė knyga apie savo troškimą išėjus į pensiją apsigyventi Venecijoje (kur jis, atsiribojęs nuo politikos, galėtų pasinerti į gyvenimo prasmės apmąstymus). Net dabartinis prezidentas Jacques Chiraras (visai ne rašytojas) poeziją apibūdino kaip „kasdienio gyvenimo poreikį“. Ir jis visiškai teisus. Net triukšmingo baro vidury poezijos posmus deklamuojantis, Montaigne’ą ar Montesquieu cituojantis darbininkas niekam nekelia nuostabos.

Nuo intuityvių dalykų prie antgamtinių.

Matematikas ir filosofas Rene Dekartas (Renė Descartes) – prancūzų minties tėvas. Garsusis jo posakis „Je pense, donc je suis“ (mąstau, vadinasi esu) glaustai apibendrina tautiečių pasaulėžiūrą.

Prancūzams patinka dekartiška logika — abstrakčiai mąstyti ir nuodugniai analizuoti. Mėgsta dalyką išskaidyti į esmines dalis, tada vėl sujungti į visumą, panašiai kaip sprendžiant galvosūkį. (Akivaizdus meilės racionalumui ir tvarkai pavyzdys — oficialūs Prancūzijos parkai, kuriuose gamta tvarkoma pagal sudėtinę simetrinę geometrinę formą).

Dar niekuomet Prancūzijoje nebuvo taip aktyviai domimasi psichologija kaip dabar. Praėjusiais metais apie 50 tūkstančių žmonių deklaravo pajamas iš tokių veiklos sričių, kaip astrologija, spiritizmas ir psichologinė pagalba. Palyginimui verta paminėti, kad šalyje viso labo yra tik 36 tūkst. kunigų ir 6 tūkst. psichiatrų. Suaktyvėjo ir egzorcizmo (piktųjų dvasių išvarymo) veikla. Trečdalis visuomenės tiki velnio buvimu.

Vienintelė pasaulyje tikrai civilizuota tauta (Bien Entendu)

Prancūzai mano, jog jų indėlis į pasaulio kultūrą gerokai didesnis už visų kitų tautų (ir jiems visai nerūpi, kad jūs kitokios nuomonės). Šiaip ar taip, Prancūzija — Pjero – Augusto Renuaro(Pierre-Auguste Renoiro) ir Viktoro Hugo (Victoro Hugo), Marcelio Duchamp’o ir Maurice’o Ravelio, Simone’os de Beauvoir ir Joanos d’Arc, François Truffaut’o ir Marcelio Marceau’o tėvynė. (Kaip ir markizo de Sade’o, iš kurio kilęs žodis „sadizmas“.) Čia Pierre ir Marie Curie atrado radį. Ši šalis davė pradžią aukščiausios klasės kulinarijai. Būtent Prancūzijoje įkurtas Luvras, vienas geriausių pasaulyje meno muziejų. Argi objektyvu būtų nutylėti ir nepripažinti, jog tikroji elegancija nebūdinga jokiai kitai tautai? (Coco Chanel, žinoma buvo prancūzė.) Konkordas, aerobusas, TGV (greičiausias pasaulyje traukinys, skriejantis iki 300 km/val. greičiu), prezervatyvai, pasterizavimas (pavadinimas siejamas su išradėjo Louiso Pasteuro vardu) ir triko (idėja priklauso oro akrobatui Jules’iui Léotard’ui) — visa tai prancūzų išradimai.

Asmeniniai ryšiai.

Prancūzai pasitiki vieni kitais, kai juos sieja asmeniniai ryšiai. Nesvarbu ar juos sieja mokykla ar šeima. Šeimų draugystė (ne vieną kartą sutvirtinta vedybų saitais) neretai jungia septynias kartas. Galiausiai išaiškėja, kaip tame filme „Pusbroliai, puseserės“, kad visi jaučiasi tarpusavyje susigiminiavę.

Egzaminai mokyklose sunkūs. Turinčius mažiau protinio lankstumo ir sumanumo išstumia konkurencija. Tarp šauniausiųjų, kurie sugeba patekti į elitines mokymo įstaigas, o vėliau užimti aukščiausius valdžios ir pramonės srities postus, susiformuoja tvirti saitai. Kreipiantis dėl darbo, nepakenks paminėti, kad abu — ir jūsų tėvas, ir galimas bosas per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo viename Pasipriešinimo dalinyje ar kartu mokėsi toje pačioje prestižinėje mokykloje.

Tik keletas pavienių prancūzų magnatų – savamoksliai. Gausus elito vaikų būrys baigia studijas užsienyje, įgyja verslo administravimo magistro laipsnį Harvardo, Stenfordo ar Kolumbijos universitetuose. Jie į užsieniečius žiūri daug atviriau. Visais atvejais pagelbės asmeninė draugo rekomendacija. Bendra aistra — nesvarbu, Bizet ar Coltrane’o, Voltaire’o ar Camus kūrybai, Apple kompiuteriams ar Tibete išvestų kilmingų šuniukų auginimui —
prancūzo smalsumą ir veikiausiai paskatins pakviesti jus priešpiečių.

Daugumai vakariečių užmegzti artimus santykius su kolegomis —tartum „užtepti kremo ant pyrago“. O prancūzams ilgalaikiai ryšiai pats „pyragas“. Ryšių ir pažinčių plėtimas jiems labai svarbu. Jei per paskutinę derybų sesiją šeimininkas atsiverčia foto albumą ir rodo jums savo jachtą ar kelionės po Himalajus nuotraukas, tai jau šį tą reiškia.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

REGIONAI (REGIONINIAI SKIRTUMAI).

Provincijos šaknys svarbu

Regionizmas gyvuoja ir klesti. Kiekviena provincija didžiuojasi savo kulinarijos išskirtinumu, vyno rūšimis, savo futbolo ir regbio komandomis, savo specifiniu būdu vesti derybas, linksmintis ar sudarinėti sutartis. Dažnai žmonės save tapatina ne su šalimi, o su provincija ir jaučiasi kaip užsieniečiai, išvažiavę už jos ribų. „Aš visai ne prancūzas, patikėkite, — prisipažįsta 58 metų statybininkas iš pietvakarių rajono. — Aš -olandas, tad daugiau bendrumo turiu su ispanais (jie gyvena kaimynystėje už valstybės sienos) negu su paryžiečiais, gyvenančiais savo keistuose dangoraižiuose.“ Panašiai samprotauja ir futbolo žvaigždė iš Marselio, tvirtindamas, jog Romoje su komanda Mediterranean spint jaučiasi kaip namie, tik ne gretimame Mentone, kurio žmonės — „dideli snobai“. Prancūzų prisirišimas prie provincijos intakų nestebina, žinant, kad Paryžiuje gimęs tik kas antras paryžietis. Prancūzijoje buvo didžiausias pasaulyje skaičius šeimų, turinčių antruosius namus kaimo vietovėje, priklausiusius protėviams.

Valdymo formai tampant vis labiau decentralizuota, plėtojantis telekomunikacijoms, vis daugiau Prancūzijos verslininkų atsisako perkelti savo klestintį tarptautinį verslą į sostinę.

Dialektai ir užsienio kalbos

Dėl lingvistinio šovinizmo prancūzai į kitas kalbas linkę žiūrėti iš aukšto. Žinoma,šalyje vartojamos arabų, turkų, portugalų, anglų ir kitos užsienio kalbos . Kai kuriose srityse šnekama vietiniais dialektais: bretonų (panašus į valų kalbą) — Bretanėje; vokiška tarme – Elzase ir Lotaringijoje (tik 85% elzasiečių prancūzų kalbą laiko pagrindine); flamandų – šiaurės rytuose; ispanų, katalonų ir baskų – pietvakariuose; provansalų (šia kalba XII amžiuje trubadūrai dainavo romansus) ir italų dialektu — Korsikoje bei pietryčiuose. Apie 21% prancūzų mano, kad regioninę kalbą moka gerai, o 14% — visai neblogai. Ir ne visi kalba tuo pačiu dialektu. Pavyzdžiui, Bretanėje kiekvienas kaimas turi savo ypatingą tarmę, o tenykščiai žmonės save laiko ne bretonais, o bigudanais ar bidarais.

Naudota literatūra : Nadine Joseph „Prieš Jus Prancūzija“ 2000m.

VARDAI IR PAVARDĖS, KREIPIMASIS.

Prancūzai apie žmogų sprendžia pasikliaudami savo vidiniu balsu. Todėl pirmasis įspūdis labai svarbus. Norėdami sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, svetimšaliai turėtų paisyti tradicijų ir įsiklausyti į užuominas bei ženklus. Susipažįstant pirmiausia įvyksta trumpas vizualus sąlytis, tik ne pasikeitimas šypsenomis. Paskui — tradicinis rankų paspaudimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2901 žodžiai iš 9600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.