Visuomenė
5 (100%) 1 vote

Visuomenė

TURINYS

ĮVADAS 3

1.VISUOMENĖS SAMPRATA, POBŪDIS IR FUNKCIJOS 4

2. BENDRUOMENĖ 5

3. SOCIALINĖ ORGANIZACIJA 6

4. VALSTYBĖ, VALDŽIA 7

5. SOCIALINĖ KONTROLĖ IR VISUOMENINĖS DISFUNKCIJOS. DEVIACIJA 8

6. KARAS IR KARIŠKIAI 10

7. REVOLIUCIJA. SOCIALINIAI JUDĖJIMAI 11

8. ŽINIASKLAIDA. VISUOMENĖS NUOMONĖ 12

9. SOCIOLOGIJOS ŠAKOS, TIESIOGIAI NAGRINĖJANČIOS VISUOMENĘ 13

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka tam tikrą vaidmenį, kurį sąlygoja aplinka. Vaidmuo nustato schemą, pagal kurią žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje. Svarbų vaidmenį visuomenėje turi bendruomenė, socialinė organizacija, valstybė, valdžia, socialinė kontrolė ir visuomenės disfunkcijos, deviacija, karas, revoliucija, socialiniai judėjimai, žiniasklaida ir visuomenės nuomonė, todėl šiame darbe plačiau išnagrinėsiu visus šiuos aspektus.

1.VISUOMENĖS SAMPRATA, POBŪDIS IR FUNKCIJOS

XVIII a. Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija iš esmės pakeitė pasaulį. Pramoninė ga¬myba, besiremianti ne fizine žmogaus jėga, bet vis naujomis energijos rūšimis (pradedant garo mašina ir baigiant branduoline energija), leido pasiekti nepalyginti didesni darbo našumą. Naujos gamybos technologijos sudarė naujas galimybes tiek kiekybiniam, tiek, svarbiausia, -tikybiniam šuoliui.

Pramoninė gamyba telkėsi miestuose, vis traukdama žmones iš kaimo. Industrinėje visuome¬nėje iš esmės pasikeitė miesto ir kaimo gyventojų proporcijos. Miestuose susikoncentravo dauguma gyventojų. Tai iš esmės keitė visuomenės pobūdį. Iki industrinėse visuomenėse vyra¬vo mažos kaimo bendruomenės, o didžiulės darbininkų ir tarnautojų masės miestuose vienijosi ragai bendrus interesus, kūrėsi jų politinė išraiška-partijos. Tai reikalavo naujų valdymo formų: buvo nusigręžta nuo monarchijos modelio, įsitvirtino respublikos.

Gyventojų koncentravimasis miestuose keitė ir gyvenimo būdą: kaime santykiai buvo asmeni¬niai — kiekvienas pažinojo kitą, o miestuose vyrauja anonimiškumas — daugiabučio namo laipti¬nės kaimynai dažnai net nebendrauja. Visai kitoks miesto ir kaimo gyvenimo ritmas. Mieste dauguma gyventojų įsprausti į griežtos darbotvarkės rėmus, o kaime yra kita – gamtos tvarka, sezoninis darbo ritmas. Tačiau industrializacija ir į kaimą atnešė didžiulių permainų: traktoriai, kombainai, trąšos, chemikalai ir pan. sudaro galimybes spartinti žemės ūkio produktų gamybą. Tai savo ruožtu leidžia daugelį žmonių išlaisvinti nuo sunkaus fizinio darbo, o kitiems apskritai palikti žemės ūki. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkyje tedirba apie 5 % visų šalies gyventojų.

Vis spartėjantys visuomenės pokyčiai labai rūpi sociologams-tai jų mokslinio intereso „duona“.

Kalbant apie visuomenę negalima apeiti valdžios klausimo. Valdžia – tai teisė ar galia pajungti savo valiai, galimybė kontroliuoti kirti Žmonių elgesį. Valdžia apima įvairias sritis: politiką, ekono¬miką, teisę, net ir dvasią. Šiuolaikiniame pasaulyje įvairių rūšių valdžios labai glaudžiai susijusios, ypač ekonomi¬nė, teisinė ir politinė. Neretai politika ir teisė tarnauja ekonominei valdžiai. Negalima nuvertinti dvasinės valdžios. Štai Tibeto dvasinis vadovas Dalailama jau ilgus dešimtmečius gyvena trem¬tyje, neturėdamas nei teisinės, nei politinės valdžios, tačiau tebėra moralinis autoritetas milijo¬nams žmonių.

Konkurencinė kova dėl geresnių pozicijų pasaulyje skatina valstybių ekonominę, kultūrinę bei politinę integraciją. Tai lemia ir naujos ekonominio bei kultūrinio bendravi¬mo formos. Ne veltui XXI a. vadinamas informacijos amžiumi. Visuotinė kompiuterizacija, interneto naudojimas sudaro puikias sąlygas globalizacijai.

Sociologams rūpi dar viena problema – visuomenė tampa vis labiau vartotojiška, t. y. ne tiek gaminančia – gamina robotai, mašinos arba pigesnė darbo jėga kitose pasaulio vietose, o per¬kančia gaminius ir paslaugas. Čia iškyla ir vadinamojo trečiojo pasaulio problema. Modernios industrinės visuomenės gana savanaudiškai naudojasi Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių teikiamais pigiais gaminiais ir paslaugomis.

Pagrindinė de¬mokratinės visuomenės funkcija – sudaryti jos nariams palankias gyvenimo sąlygas – darbo, kvietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, saugumo, teisėtvarkos ir pan., kad jie galėtų skleisti savo gyvybines potencijas ir aktyvumą. Toliau pats individas turi pasirūpinti savimi ir savo šeima. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo paties žmo¬gaus. Nors, žinoma, kiekvieno žmogaus startinės galimybės gerokai skiriasi.

2. BENDRUOMENĖ

Greta civilizacijos, visuomenės sąvokų svarbi ir bendruomenės sąvoka. Bendruomenė – turin¬čių bendrų tikslų žmonių sąveikos forma. Šiuo metu, kai visuomenėje vyksta gana prieštaringi procesai, viena vertus, žmones suartinantys, o kita vertus, gerokai juos atitolinantys vienus nuo kitų, žmonių bendruomenei su jos specifiniais tarpasmeniniais santykiais sociologai skiria vis didesnį dėmesį.

Tautinis bendruomenės aspektas neretai labai glaudžiai susipina su politiniu. Tai ypač buvo akivaizdu 1988-1990 m. – mūsų „dainuojančios revoliucijos“ metu. Niekada iki tol visą Lietuvos žmonių nevienijo toks bendrumo
jausmas. Natūralu, kad nuostabiu to bendrumo sim¬boliu tapo gyva žmonių girlianda-Baltijos kelias, 1989 m. nusidriekęs nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Tuomet visą lietuvių bendruomenę galima buvo įvardyti viena sąvoka „Mes“. Beje, dauguma kitataučių Lietuvos gyventojų taip pat buvo suvienyti tos sąvokos. Deja, tokios dide¬lės bendruomenės negali būti vieningos ilgesni laiką, nes pradeda reikštis įvairių grupinių ir asmeninių interesų skirtumai.

Kitas bendruomenių klasifikavimo kriterijus – priklausymas konkrečiai teritorijai, pavyzdžiui, miestui, kaimui ar net vienkiemiui. Ypač tai būdinga nedidelėms bendruomenėms, kur visi santykiai yra tarp asmeniai. Dabar kiekvienas didžiuojasi savo gimtine. Gimtosios vietos veiksnys ypač reikšmingas išvažiavus ar emigravus iš gimtinės. Lietuvy¬bės, Lietuvos valstybingumo idėjos išsaugojimo veiksnys buvo labai svarbus JAV lietuviu emigrantų bendruomenės gyvybingumui. Si bendruomenė buvo labai stipri savo organizacijomis, spauda, šeštadieninėmis mokyklomis, dainų šventėmis, mokslo simpoziumais, sporto var¬žybomis įr pan. Senesnieji žmonės, gyvendami šioje bendruomenėje, galėjo net išsiversti be anglų kalbos.

Dabar padėtis kitokia. Nebeliko didžiojo tikslo – Lietuva atkūrė savo valstybingumą. Pagrindiniai tautiškumo išsaugojimo klausimai sprendžiami jau ne emigrantų bendruomenėse, o pačioje Lietuvoje. Tačiau į kitas šalis, ypač JAV, legaliais ar nelegaliais keliais plūsta naujieji emigrantai iš Lietuvos. Lemia nelengvos pereinamojo į demokratinę visuomene Lietuvoje laikotarpio sąly¬gos. Sociologai jau atlieka ir naujųjų emigrantų bendruomenės tyrimus. Įdomu tai, kad JAV naujieji emigrantai iš Lietuvos mieliau bendrauja su naujaisiais emigrantais iš buvusios Tarybų Sąjungos negu su senaisiais lietuvių bendruomenės nariais. Čia jiems parankus ir geras rusų kalbos mokėjimas. Sociologams naujoji lietuvių bendruomenė, jos santykis su senąja lietuvių išei¬vių bendruomene, su kitomis JAV emigrantų bendruomenėmis labai įdomus tyrimo objektas.

Sociologui nagrinėjant tautines bendruomenes ypač svarbūs žmogaus teisių užtikrinimo, Švietimo ir kultūros klausimai.

Bendruomenę vienija bendri atsiminimai. Tačiau neretai bendruomenės egzistavimą lemia bendri interesai. Puikus tokios bendruomenės pavyzdys — religinės bendruomenės. Atkūrus valstybingumą Vilniaus evangelikai liuteronai susirūpino atstatyti sa¬vo bažnyčią- ir Vokiečių gatvėje kaip feniksas atgimė bažnyčia. Parapijiečius vienija ne tik pamaldos. Plati ir visuomeninė veikla: švietimas, kultūriniai renginiai, socialinė šalpa ir pan.

Neretai burtis į bendruomene verčia nelaimė, liga. Štai visame pasaulyje labai populiarios anoniminių alkoholikų bendruomenės. Jiems padeda ir valstybė, bet pagrindinę veiklos naštą neša patys alkoholikai, kurie įstengė mesti gėrę. Savo pavyzdžiu ir patyrimu jie stengiasi padėti likimo broliams. Panašios ir kitos, pavyzdžiui, narkomanų, bendruomenės.

Taigi tokių bendruomenių buvimas dar kartą parodo mūsų gyvenamojo laiko sudėtingumą.

3. SOCIALINĖ ORGANIZACIJA

Visuomenės socialinė organizacija plačiąja prasme suprantama kaip bet kuri organizacija vi¬suomenėje, o siaurąja – kaip organizacijos socialinė posistemė; socialinės struktūros elementas, veiklos pobūdis, atskirų dalių vidinis darnumas ir pan. Taigi socialine organizacija gali būti tiek pati valstybė, tiek ministerija, tiek mokykla, tiek gamykla, tiek skautai, tiek politinė partija, tiek operomanų sąjunga.

Grupei, turinčiai tam tikrus tikslus ir uždavinius, būtina turėti savo sistemą ir struktūrą, kad galėtų juos realizuoti. Santykiai grupėje ir sąveika su išore turi būti sureguliuoti taip, kad atitiktų šią sistemą ir struktūrą. Taigi grupės sistemos ir struktūros sudarymas ir yra socialinė organizacija. Pavyzdžiui, grupė žmonių nori pradėti verslą. Pagal galiojančius įstatymus ji parengia UAB įstatus, kur apsibrėžia savo veiklos kryptis ir tikslus. Po to sudaromas verslo planas, kuriame numatomas mechanizmas, kaip tai bus realizuojama. Buriama darbuotojų grupė – organizacijos personalas, paskirstomas darbas. Su darbuotojais sudaromos darbo sutartys. Taigi sukuriama organizacinė sistema, atitinkanti ją struktūra, apibrėžiami santykiai. Numatoma, kaip bus realizuojami verslo produktai, kaip jie bus reklamuojami ir pan., t. y. nustatoma visa sąveikos su išore sistema.

Socialinės organizacijos skirstomos pagal įsitraukimo į organizaciją savanoriškumo laipsnį. Žmogus gali pasirinkti organizaciją dėl naudos, pavyzdžiui, siekdamas gauti uždarbį; dėl to, kad yra verčiamas, pavyzdžiui, tarybinėje visuomenėje vos ne visi vaikai buvo verčiami tapti pionie¬riais ir komjaunuoliais; skatinamas savo intereso, pavyzdžiui, tampa operos bičiuliu sąjungos nariu.

Socialinei organizacijai apibūdinti svarbus formalizavimo laipsnis. Aišku, kad valstybės tarnautojas turi griežtai apibrėžtas funkcijas, pareigas ir atsakomybę. Valstybinės organizacijos formalizavimo laipsnis yra didelis. Už nusižengimus tarnautojas baudžiamas. Formaliose organi¬zacijose (kitaip negu neformaliose, pavyzdžiui, klubuose, draugijose ir pan.) svarbus valdymo modelis. Valdymas — tai specifinė organizacijos funkcija, reikalinga užtikrinti kryptingą visų organizacijos narių ir grandžių
siekiant optimalaus rezultato. Valdymas gali būti: 1} utilita¬rinis, 2) autoritarinis-normatyvinis, 3) vienijantis. Utilitarinis valdymas – tikslūs nurodymai, ką kam reikia daryti. Autoritarinė valdžia remiasi nuostata, kad viršininkas turi įsakinėti, o valdinys – vykdyti. Vienijanti valdžia – tai grupės valdžia, normas nustato pati grupė. Pagal valdymo pobūdį formuojasi vadovavimo stiliai: l) autoritarinis, kai viską lemia vadovas, nurody¬damas, ką daryti valdiniui; 2) globos, kai su darbuotojais stengiamasi tartis, pateikiant jiems visą informaciją; 3) valdymas dalyvaujant, kai vadovas pats bendrauja su darbuotojais ir skatina juos bendrauti tarpusavyje; 4) valdymas nesikišant, kada vadovas yra pasyvus, o patys darbuotojai daro tai, kas jiems atrodo svarbu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1630 žodžiai iš 5406 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.