Turinys
Įvadas 2
Socialinių faktorių įtaka savižudybėms
3
Savižudybėmis Lietuvoje
6
Verterio efektas 7
Savižudybė ir psichikos sutrikimai
9
Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės
10
Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11
Savižudžių dvasinė būsena
12
Mitai apie savižudybes
13
Apklausos apibendrinimas
14
LITERATŪRA 17
ĮVADAS
Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų
šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per
metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui
užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o
taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuva
kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visoje
Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.
Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad
žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės
įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie
įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas
palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie
savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje
stadijoje. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors
vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių,
genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku
paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje
ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto
galima išvengti.
Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau,
nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi,
nesigilinama į patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami
savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę
būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogus
yra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtaką
savižudybei.
Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą
SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS
Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą
savižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės
išraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę ir
politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos
apsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.
Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys.
Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos
susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.
Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors
priklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus
nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima
prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tada
nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi
gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į
neviltį, depresiją ir savižudybę.
Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau
susijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenės
yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinė
bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybių
efektą.
Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiška
mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kad
katalikiškuose Europos kraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose,
nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip pat
yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka
šią funkciją.
Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl
per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės
papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų
savižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo,
altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas
svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai
iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.
Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –
susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę
ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna,
o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda
prielaidos
anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos
visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir
mažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją.
Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį į
savižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominės
krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina
socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta ne
vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius,
žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenės
ryšius.
Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad
šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinės
savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus
gyvenimas yra per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturi
jokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvo
senaisiai laikais.
Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuo
metu gana plačiai buvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės
ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. Pats
Durheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus.
1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir
psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba
paklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.
Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti
taip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kai
ligonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėl
jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis
kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau
neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina
nusižudyti.
2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis
nebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskas
atrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs
kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net
detalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs.
3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei
relių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios
regimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, nors
ir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti
su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat
prislėgti.
4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.
Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tam
priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per
turėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad
kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią.
Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yra
nemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai.
Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių
savižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama,