Visuomenės problema – savižudybės
5 (100%) 1 vote

Visuomenės problema – savižudybės

11213141

Turinys

Įvadas 2

Socialinių faktorių įtaka savižudybėms

3

Savižudybėmis Lietuvoje

6

Verterio efektas 7

Savižudybė ir psichikos sutrikimai

9

Somatinės (kūno) ligo ir savižudybės

10

Sociodemografiniai ir aplinkos veiksniai 11

Savižudžių dvasinė būsena

12

Mitai apie savižudybes

13

Apklausos apibendrinimas

14

LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Savižudybė – reikšminga mirties priežastis daugelyje vakarų

šalių, kai kuriais atvejais jų būna daugiau nei mirčių auto avarijose per

metus. Dauguma šalių išleidžia didžiulius kiekius lėšų kelių saugumui

užtikrinti, bet mažai skiria savižudybių ir būdų joms išvengti tyrimams, o

taip pat žmonių mokymui kaip išspręsti savo problemas. Šia prasme Lietuva

kol kas atrodo liūdnai – mūsų savižudybių skaičius aukščiausias visoje

Europoje, o pasaulyje tiek pat savižudybių įvyksta tik Šri Lankoje.

Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad

žmogus nepajėgia susidoroti, dažniausiai dėl kokio nors įvykio ar eilės

įvykių, kurie jam yra labai traumuojantys ar kankinantys. Dažniausiai šitie

įvykiai praeis, jų poveikis galės būti sušvelnintas arba jų neįveikiamumas

palaipsniui išnyks, jei žmogus galės priimti konstruktyvius sprendimus apie

savo elgesį krizinėje situacijoje, kai ji yra pačioje blogiausioje

stadijoje. Savižudybė – sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors

vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių,

genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku

paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje

ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto

galima išvengti.

Savižudybės problema labai aktuali šių dienų Lietuvai. Tačiau,

nesiimama beveik jokių priemonių jos išvengimui ir sumažinti. Taipogi,

nesigilinama į patį savižudybės procesą bei priežastis. Svarstydami

savižudybės problemą, privalome atsižvelgti į konkretaus žmogaus vidinę

būseną, išgyvenimus ir tik po to apgraibomis daryti išvadas. Kadangi žmogus

yra neatskiriama visuomenės dalis, jo santykiai su ja turi didžiulę įtaką

savižudybei.

Šiame darbe bandysime analizuoti savižudybės temą

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą

savižudybių rodiklį. Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės

išraiška. Iš jos galima spręsti apie šalies socialinę, ekonominę ir

politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos

apsaugos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichiką ir atsparumą stresui.

Savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys.

Egoistinės savižudybės įvyksta dėl socialinės integracijos

susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje.

Žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors

priklausąs, reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus

nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima

prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos idividualizacijos. Tada

nutrūksta žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi

gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į

neviltį, depresiją ir savižudybę.

Bendruomenė saugo žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau

susijusi, juo didesnį saugumą ji žmogui teikia. Svarbiausios bendruomenės

yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.Religinė

bendruomenė turi svarbų integracinį, kartu ir apsaugos nuo savižudybių

efektą.

Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savarankiška

mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Jis atkreipė dėmesį, kad

katalikiškuose Europos kraštuose savižudybių mažiau nei protestantiškuose,

nes katalikams mažiau būdingas religinis individualizmas. Šeima taip pat

yra galinga apsauga nuo savižudybės. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka

šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl

per stiprios socialinės integracijos. Žmogus turi paklusti bendruomenės

papročiams, normoms, tradicijoms. Tokie papročiai senovėje nulemdavo žmonų

savižudybes mirus vyrui, tarnų – valdovui ir pan. Anot Durheimo,

altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas

svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai

iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis –

susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę

ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna,

o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda
prielaidos

anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos

visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir

mažesnės socialinės grupės,pavyzdžiui, šeimos, anomiją.

Durkheimas pabrėžia, kad ekonominės krizės didina žmonių polinkį į

savižudybes. Tai aiškinti viena vargu ar skurdu, nėra teisinga. Ekonominės

krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina

socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savi-udybių įvyksta ne

vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius,

žmonės ten dažnai palaiko artimus emocinius, giminystės, bendruomenės

ryšius.

Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad

šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas dėl schemos išbaigtumo. Fatalistinės

savižudybės įvyksta perdėtos socialinės reguliacijos sąlygomis, kai žmogaus

gyvenimas yra per daug reglamentuojamas normų, represijų, žmogus neturi

jokios pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, tokia vergų situacija buvo

senaisiai laikais.

Be to, jis griežtai atmetė ir perdėtai psichiatrinį aiškinimą. Tuo

metu gana plačiai buvo įsigalėjęs požiūris, kad savižudybė yra psichinės

ligos pasekmė arba tiesiog tokai monosimptominė psichinė liga. Pats

Durheimas irgi aprašė keturis vadinamųjų psichiatrinių savižudybių tipus.

1. Maniakinė savižudybė: žmogus nusižudo dėl haliucinacijų ir

psichotinių būsenų, siekdamas išvengti menamo pavojaus ar gėdos arba

paklusdamas „aukštesnėms jėgoms“, paslaptingiems įsakymams „iš aukščiau“.

Dažnai tokių ligonių nuotaikos labai greitai keičiasi, noras nusižudyti

taip pat gali būti tik laikina būsena. Durkheimas primena įvykį, kai

ligonis, norėdamas nusižudyti, išoko į upę, tačiau ji buvo negili. Todėl

jam reikėjo ieškotis gilesnės vietos. Bet čia jį pastebėjo vietinis

kareivis ir atspėjęs jo ketinimus pagrasino šausiąs, jei šis tučtuojau

neišlįs iš vandens. Ligonis išlipa iš upės, eina namo ir visai nebeketina

nusižudyti.

2. Melancholinė savižudybė: žmogų apėmęs toks gilus liūdesys, kad jis

nebepajėgia teisingai savo santykių su kitas žmonėmis ir su realybe. Viskas

atrodo juoda, gyvenimas neteikianti jokio džiaugsmo, gali kilti net savęs

kaltinimo kliedėjimų, atsiranda nuolatinė mintis apie savižudybę, net

detalus jos planavimas, bet jos motyvai nėra aiškūs.

3. Įkyrumų nulemta savižudybė. Nėra jokių savižudybės motyvų, nei

relių, nei įsivaizduojamų, o tik įkyri mintis apie mirtį, kuri be jokios

regimos priežasties užvaldo žmogaus protą. Jis apsėstas tos minties, nors

ir žino, kad savižudybei nėra jokių priežasčių. Ligoniai stengiasi kovoti

su tomis mintimis, bet tai reikalauja daug jėgų, todėl jie yra nuolat

prislėgti.

4. Automatinė, arba impulsyvi savižudybė taip pat mažai motyvuota.

Staigus savižudybės impulsas gali kilti vien pamačius tinkamas tam

priemones. Pavyzdžiui, žmogus ramiai kalbasi su draugais, staiga šoka per

turėklus ir puolą į vandenį. Ištrauktas negali paaiškinti motyvų, sako, kad

kažkokia jėga veikusi jį prieš jo valią.

Taigi psichiškaip nestabilių žmonių savižudybės pagrinde yra

nemotyvuotos. Tokių savižudybių buna gana mažai.

Ir modernioji visuomenė nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių

savižudybes. A. Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje teigiama,

kad kiekvienas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas.

Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas iš jų –

žmogus nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Taipogi šeiminė padėtis,

priklausymas bažnyčiai, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas

visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Labiausiai

įrodyta irstančių šeimos ryšių įtaka savižudybėms. Daugumoje šalių ryšys

tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių rodiklių labai akivaizdus. Tokį pat

statistiškai reikšminga ryšį tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių matome ir

Lietuvoje (D. Gailienė, V. Domanskienė, V. Keturakis, 1995).

Socialinis savižudybės faktorius svarbus ir psichinės ligos

atveju. Nors psichiniai sutrikimai – depresija, šizofrenija, alkoholizmas –

padidina savižudybės riziką, ji nėra tipiškas nė vienos iš šių ligų

požymiais. Priešingai, dauguma tokių pacientų vis dėlto nenusižudo –

depresijos atveju savižudybės dažnumas siekia tik 30%, šizofrenijos – iki

10%. Dažniausiai šios savižudybės įvyksta ne ligos paaštrėjimo, simptomų

paūmėjimo metu, o priešingai – būsenai pagerėjus. Neretai jos įvyksta tuoj

po išrašymo iš ligoninės arba praėjus psichozės būsenai, kai pacientas gali

kritiškai įvertinti savo sutrikimą.

Ieškant, kas būdinga ligoniams, siekiantiems nusižudyti, pirmiausia

išryškėja socialinio faktoriaus svarba – socialinės integracijos

sumažėjimas arba nebuvimas. Sergantys alkoholizmu dažnai nusižudo vos tik

išėję iš gydimo įstaigos, ypač jei tuo metu šeima jau iširusi. Šeimos

išyra, nes neretai gyvenimas su alkoholiku yra nepakeliamas, visos įmanomos

ir neįmanomos priemonės sustabdyti alkoholiko smukimą išmėgintos. Apskritai

sergantys alkoholizmu dažnai
patekę į užburtą ratą. Nusižudantys

alkoholikai dažniausiai yra nevedę arba išsiskyrę. Per paskutinius

vienerius metus iki savižudybės mažiausiai pusė jų yra išgyvenę svarbaus

ryšio praradimą, dažniausiai šeimos iširimą.

Ne patys ligos simptomai lemia ligonių polinkį į savižudybę, o tai,

kaip jie jaučiasi dėl tų simptomų.Savižudžiais tampama tada, kai juos apima

neviltis ir bejėgiškumas, kai jie jaučiasi kad nekontroliuoja situacijos ir

savo gyvenimo. Depresijos atveju savižudiškais tampa ilgai sergantys,

sunkiai gydomi pacientai. Sergantys šizofrenija irgi dažniausiai nusižudo

ne dėl psichotinių simptomų. Labiau linkę nusižudyti tie, kurie yra

depresiškesni ir nepajėgia susitaikyti su pasikeitusia savo situacija. Tai

dažnai būna neseniai susirgę jauni vyrai, turintys profesiją, gyvenime

aktyvūs, tačiau nepajėgiantys susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ne

viskas bus taip, kaip norėtųsi, kaip būtų galėję būti.

Neviltį išgyvenantiems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama.

Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio

palaikymo reikšmę įvairių ligų atvejais.

SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE

Savižudybės mieste ir kaime: Kaime dažniau negu mieste žudosi ir vyrai, ir

moterys: vyrai kaime nusižudo 2 kartus daugiau negu mieste, moterys – 1,5

karto. Taigi savižudybės rizika Lietuvoje gyvenantiems kaime didesnė negu

mieste (1-2pav.).

1.pav Savižudybės kaime 2,pav Savižudybės mieste

Vyrų ir moterų savižudybės: Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug.

Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai.

Visose šalyse vyrų visada nusižudydavo daugiau negu moterų.

Vyrų ir moterų savižudybių santykis mieste ir kaime nevienodas. Nors

moterų Lietuvoje nusižudo kelis kartus mažiau nei vyrų, jų savižudybių

rodikliai vis tiek yra labai aukšti, lyginat su kitų šalių rodikliais.

Lietuvos moterų savižudybių rodiklis, kartu su Vengrijos, yra aukščiausias

Europoje, o vyrų savižudybių rodiklis šiuo metu yra pats aukščiausias

Europoje.

VERTERIO EFEKTAS

Jau antikos laikais aprašytos savižudybių epidemijos, kai toje pačioje

vietoje per trumpą laiką įvyksta daug savižudybių. Vieną ankstyviausių

pasakojimų apie tokią epidemiją pateikia Plutarchas „Įžymių romėnų ir

graikų aprašymuose“. Mildeto mieste staiga masiškai ėmė žudytis jaunos

moterys, niekas negalėjo suprasti priežasties, savižudybių epidemija plito.

Tada miesto senatas paskelbė, kad ta, kuri vėl nusižudys, bus nuoga

paguldyta rotušės aikštėje. Tik tai padėjo sustabdyti staiga kilusią

epidemiją.

Tikrą savižudybių epidemiją sukėlė 1774 m. išėjusi Goethe‘s knyga

„Jaunojo Verterio kančios“. Aprašęs nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio,

savižudybę, poetas jautėsi pasigydęs ir išsivadavęs iš jį kamuojančių juodų

minčių, nes tuo metu ir pats buvo nelaimingai įsimylėjęs. Tačiau netrukus

jam teko su nuostaba pripažinti, kad kai kurie skaitytojai mane, jog kūrybą

reikia įgyvendinti gyvenime, ir patys nusižudydavo. Pamėgdžiojimas įgavo

tokį mastą, kai kur tą knygą uždraudžiama pardavinėti. Pats Goethe irgi

stengėsi kuo nors prisidėti, kad sustabdytų epidemiją: antrojo knygos

leidimo pradžioje jis įdeda ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras

ir nesek mano pavyzdžiu“.

Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną

parašė Durheimas. „Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę

užkrečiama“. D. P. Phillipsas šį savižudybės perdavimo fenomeną pavadino

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2139 žodžiai iš 4266 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.