Visuomenės reakcija į nusikaltimą
5 (100%) 1 vote

Visuomenės reakcija į nusikaltimą

112131

Nusikaltimas – elgesys, kuriuo yra neteisėtu būdu kėsinamasi į tai, kas, visuomenės nuomone, yra vertinga ir verta turėti. Bausmė yra atsakas į tokį elgesį. Visuomeninės reakcijos į nusikaltimą dažnai išreiškiamos socialine kontrole – procesu, kuris perteikia paklusnumą visuomenės normoms ir įstatymams. Viena tokios reakcijos rūšis – formali socialinė kontrolė – paklusimas įstatymams, kriminalinio teisingumo sistemai, teismams bei pataisos institucijoms. Tačiau egzistuoja ir kitoks būdas paklusti visuomenei – individų ar jų grupių reakcija į nusikaltimą, kurią sudaro

bendraamžių ar visuomenė daromas spaudimas nusikaltėliui, pašalinio žmogaus bandymas sustabdyti nusikaltimą, kolektyvinis tvarkos palaikymas ir pan.

I. Neformali nusikaltimo kontrolė. “Saugomos erdvės” modelis

Pasitaiko, kad apie rimtus nusikaltimus nėra net pranešama policijai. Toks veiksmas nusikaltėliui padeda išvengti formalių sankcijų. Tačiau individas, padaręs nusikaltimą, jokiu būdu neišvengs tokių neformalių socialinės kontrolės aspektų, kaip grupės vertinimas ar individo, buvusio nusikaltimo liudininku, įsiterpimas. Dažnai nusikaltusiajam yra svarbiau jo reputacija bendruomenės akivaizdoje, nei teismo galutinis sprendimas. Tačiau nusikaltimas dažnai kuria baimę, nepasitikėjimą ir įtarinėjimus, kurie gali sumažinti tarpusavio santykių sklandumą bendruomenėje. Socialinio solidarumo silpnėjimas mažins neformaliąją socialinę kontrolę. Pastarasis veiksmas gali įtakoti nusikalstamumo lygio didėjimą, kadangi sumažėja potencialiam nusikaltėliui visuomenės daromas spaudimas siekiant jį išlaikyti paklusnų įstatymams.

Laikantis tos nuomonės, kad neformali socialinė kontrolė bus aktyvesnė tose bendruomenėse, kur egzistuoja glaudesni individų tarpusavio santykiai, turėtume smulkiau paanalizuoti, kaip skirtingai šio fenomeno intensyvumas atsiskleis mažuose ar dideliuose miestuose, kaip dviejose elementariausiose primityvios ir modernios visuomenių išraiškose.1

Neformali kontrolė efektyviau veikia ten, kur žmonės gerai vienas kitą pažįsta ir tiesiogiai vienas su kitu bendrauja, o daugelio tyrimų rezultatai rodo kad nusikalstamumo lygis mažėja mažėjant bendruomenės narių skaičiui. Potencialūs nusikaltėliai mažose bendruomenėse gali būti lengviau atpažįstami kaip pašaliečiai, todėl su jais iš anksto yra elgiamasi kaip su įtariamaisiais. Priešingai, didelių miestų gyventojams yra sunkiau atskirti vietinį gyventoją nuo pašaliečio, kadangi heterogeniška tokio miesto bendrija reiškia įvairių vertybių ir normų egzistavimą. Gyvenantys mieste kasdien sutinka daugybę kitų žmonių, todėl nenuostabu, kodėl didelių miestų gyventojams dažnai reikalinga fiziškai atsiriboti nuo kitų tam, kad apsaugotų save nuo informacijos pertekliaus. Be to jie yra labiau linkę su kitais žmonėmis bendrauti nesileisdami į didelius asmeniškumus, priešingai, išlaikydami distanciją ir akcentuodami savo socialinius vaidmenis. Tai paaiškina tyrimo rezultatai, kuomet buvo tiriama, kokia dalis didelių arba mažų miestų gyventojų leistų nepažįstamajam pasinaudoti jų telefonu. Kaip ir buvo galima tikėtis, mažų miestelių gyventojai dažniau buvo pasiruošę be jokio įtarimo pašalietį įleisti į savo namus, nei didmiesčių gyventojai, kurie buvo linkę išsiaiškinti visas smulkmenas dar neatidarius durų nepažįstamajam.

Panašus tyrimas parodė, kad didelių miestų gyventojai buvo labiau linkę pripažinti nusikaltimo jų bendrijoje galimybę, nei mažų miestelių gyventojai., kurie dažniau buvo įsitikinę, kad gyventi miestelyje yra saugiau, todėl esą jiems pilnai pakanka neformalios kontrolės. Priešingai, didmiesčių gyventojai yra besitikintys nusikaltimo bet kuriuo metu, todėl jie pirmenybę teiktų oficialioms struktūroms, garantuosiančioms saugumą jų bendruomenėje.

Nesaugumo būsena didmiesčių gyventojams dažniausiai asocijuojasi su saugumo nebuvimu gatvėse, miesto parkuose ir pan. žmonės teigė, kad juos labiausiai baugina ištuštėjusios gatvės naktį. Pasak jų, neformali socialinė kontrolė yra praktiškai neįmanoma, kadangi tiesiog nėra žmonių kurie galėtų tą kontrolę atlikti. Vienas iš lengviausių šios problemos sprendimo variantų būtų tiesiog geras gatvių apšvietimas. Tačiau kai kuriems architektams atrodė, kad toks bandymas būtų neveiksmingas. Pavyzdžiui, architektas O. Newman’as teigė, kad yra būtinas piliečių įsitraukimas į nusikalstamumo prevenciją, kuris pasireikštų tik sukūrus saugomą erdvę (defensible space).

Iš esmės saugomoji erdvė suvokiama kaip tokių gyvenamųjų namų projektavimas, kada gyventojai galėtų atskirti kaimyną nuo pašaliečio. Namas planuojamas taip, kad skatintų kaimynų tarpusavio bendravimą, be to pats namas ir aplinkinė teritorija turėtų visada išlikti priežiūroje. Nusikalstamumo lygis turėtų būti mažinamas projektuojant namą taip, kad individas būdamas namo išorėje, galėtų matyti, kas vyksta namo viduje tokio pobūdžio namai dažniausiai yra vos keleto aukštų L-formos gyvenamieji pastatai. Kiemas tokios formos name yra lengvai stebimas, jame turėtų būti gerai įrengto poilsio ir žaidimų aikštelės, kurios padėtų vaikus išlaikyti prie namų ir tuo būdu išlikti tėvų priežiūroje.

Kaip teigia O. Newman’as, “gyventojai nori
matyti ir būti matomi, girdėti ir būti girdimi dieną ir naktį”. Priežiūra ir stebėjimas mažina nusikalstamumą, o saugios aplinkos kūrimas mažina nerimą. Žmogus tik jausdamasis saugiai, praleis daugiau laiko viešoje vietoje, tuo pačiu didindamas neformalią elgesio kontrolę.

Žinoma, ką tik aptartas O. Newman’o namų projektavimo metodas neišvengė ir kritikos. Pirmiausia kaltintas dėl savo teorijos nenuoseklumo bei empirinių duomenų, įrodančių idėjos teisingumą, stygio, architektas yra užpuolamas ir dėl to, kad akcentuodamas fizinius šio modelio ypatumus, jis užmiršta socialinius-demografinius kintamuosius, tokius kaip gyventojų amžius (tikėtina, kad name, kuriame gyvens daugiau paauglių, bus aukštesnis nusikalstamumo lygis), rasinė gyventojų sudėtis, nedarbo lygis, gyventojų mobilumas ir pan.

Kita problema, susijusi su minėtuoju modeliu, yra ta, kad kuriama prevencinė aplinka gali įtakoti nusikalstamumo rodiklius tiek skatinant gyventojus imtis veiksmų sustabdant potencialių nusikaltėlių veiklą, tiek mažinant galimybes jiems įvykdyti nusikaltimą (pvz., spynos ant langų ir durų). Kitaip sakant, saugomos erdvės modelis teigia, kad nusikalstamumas turėtų būti kontroliuojamas gyventojų elgesiu, tačiau kol kas tyrimų rezultatai rodo, kad nusikaltimų lygis yra mažinamas tik nusikaltėliams apribojant galimybes atlikti nusikaltimą.

Taigi, saugomos erdvės idėja išlieka, tačiau pats modelis turėtų būti koreguojamas skiriant daugiau dėmesio ne fizinėms dizaino charakteristikoms, bet tam kaip sociokultūrinės charakteristikos įtakos elgesį tam tikroje teritorijoje, kaip žmonės galėtų imtis kontroliuoti teritoriją formuodami socialinius tinklus.

II. Individuali reakcija į nusikaltimą

Neformali nusikalstamumo kontrolė priklauso ne tik nuo viešųjų vietų stebėjimo, bet ir nuo pasiryžimo imtis veiksmų matant, kad vyksta nusikaltimas. Bendras stebėjimo, ar nevyksta nusikaltimas ir įsikišimo į vykstantį nusikaltimą derinys buvo pavadintas apsaugančia kaimynyste (protective neighbouring). Pastaroji yra dažnesnis fenomenas tarp tu žmonių, kurie turi didesnes pajamas, yra ilgiau gyvenantys toje vietoje, gyvena privačių namų kvartale.

Bendriausias veiksmas, kurio žmonės imasi, norėdami sustabdyti nusikaltimą – policijos iškvietimas. Tik retkarčiais žmonės patys bando įsikišt. Ko gero, nusikaltimo baimė lemia tai, kad žmonės atsiriboja nuo socialinių kontaktų, , vengia nepažįstamųjų, naktį niekur neina iš namų. Būtent tokie poelgiai mažina tikimybę, kad kas nors sureaguos į vykstantį nusikaltimą, stengsis jį sustabdyti

Kaip tada žmonės reaguoja į vykstantį nusikaltimą ar kitus pagalbos reikalaujančius veiksmus? L.Z.Friedman teigia, kad pirminė reakcija yra baimė būti sužalotam pačiam. Kad nusikaltimo liudininkas imtųsi kokių nors veiksmų, jis pirma turi tiksliai įvertinti situaciją, ar tikrai jo pagalba yra reikalinga. Deja, dažnai pagalbos reikalaujančios situacijos liudininkams yra dviprasmiškos ir neaiškios. Pavyzdžiui, kai kam užpuolimas gatvėje gali atrodyti, kaip šeimyninis ginčas. Dažnai liudininkai tiesiog nesugeba sureaguoti adekvačiai: jie negali patikėti, kad kažkas tokio ypatingo gali vykti esamuoju metu jų akivaizdoje, jie pateisina savo neveiklumą save įtikinėdami, kad auka ir užpuolikas pažįsta vienas kitą ir t.t. Tyrimai parodė, kad stebėtojai yra greičiau linkę įsiterpti į ginčą tarp nepažįstamųjų, nei tarp šeimos narių. Taipogi, liudininkas bus labiau suinteresuotas įsiterpti į ginčą, jei matys, kad auka yra iš tiesų nekalta, arba jei jis sugebės solidarizuotis su auka bendriems veiksmams prieš užpuoliką. Kita vertus, stebėtojas ko gero toleruos viktimizaciją žmonių, kurie atlieka “nevertinamus” socialinius vaidmenis: prostitutės, homoseksualistai ir kitų socialinių mažumų atstovai. Jei stebėtojo požiūris į auką bus niekinamas, tikimybė, kad stebėtojas apgins auką, yra taip pat nedidelė.

Kad stebėtojai bandytų sustabdyti nusikaltimą, jiems prieš tai reikia atlikti nemažai sprendimų: “ar tikrai ši situacija reikalauja mano paramos?”, “ar būtinai aš turiu padėti?”, “kokio pobūdžio pagalba aš galėčiau suteikti?” tokie ir panašūs klausimai užklumpa stebėtoją įvykio vietoje.

Dažnai nusikaltimo vietoje esantis didelis stebėtojų skaičius įtakoja naujo fenomeno, kuris vadinasi pliuralistinis nežinojimas (pluralistic ignorance) atsiradimą. Gali atsitikti taip, kad iš minios stebėtojų dėl tam tikrų priežasčių staiga nei vienas nesiims jokios veiklos, kad suteiktų aukai pagalbą. Tokiu atveju likusieji gali pradėti galvoti, kad gal iš viso pagalba nėra reikalinga, jei jau niekas nesiruošia pagelbėti aukai. Kitaip sakant, stebėtojai savo veiksmus organizuoja pagal kitus stebėtojus.

Dar vienas fenomenas, kuris būdingas stebėtojų grupėms, yra atsakomybės pasidalijimas ( diffusion of responsibility). Svarstant, ar verta padėti aukai, galutinį sprendimą dažnai įtakoja laikymasis tos nuomonės, kad “kažkas kitas turėtų padėti” arba kad “visi vienodai atsakingi, ir jei kas nors nebando padėti, tai ira aš nebandysiu”. Iš tiesų, kuo didesnė stebėtojų minia, tuo didesnis yra atsakomybės pasidalijimas, ir tuo mažesnė tikimybė, kad kas nors imsis pagalbos aukai.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1574 žodžiai iš 2997 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.