Visuomenine geografija
5 (100%) 1 vote

Visuomenine geografija

1.Visuomeninė geografija – m-kslų sistema, nagrinėjanti visuomeninių objektų teritorinę sklaidą. Susideda iš gamtinių išteklių geogr. ir teorinės geogr.(per gamtos populiaciją išeiti į teorinius apmąstymus). Skirstoma į: ekonominę, politinę, socialinę, gyventojų ir t.t. geografiją. Geografija visą laiką susijusi su kokia nors teritorija. Teritoriškumas – svarbiausia savybė. Nagrinėjamos mikro ir makro teritorijos. Visuomeninės geogr. Žvilgsnis krenta į: 1.Tikslų vietovės pririšimą koordinačių sistemoje (geografinės padėties nustatymas). 2.Teritorijos rajonavimą (kopos, pakrantė, klestintys ir periferiniai rajonai). 3.Gamtos ir visuomenės tarpusavio santykių problematiką (karo, terorizmo, socialinės ir kt. problemos).Tiriamų reiškinių rezultatas yra tiesioginė laiko f-ja (labai sąlygoja laikas). Difuzija – visuomeninių reiškinių teritorinės sklaidos procesas parodantis, kokiu greičiu sklinda visuomeninis reiškinys.

2.Visuom. geogr. m-kslo istorijos pradžia antikoje, ryškiai pritaikomas m-kslas karyboje. Graikų geografas Strabonas laikomas geografijos tėvu. Jis parašė knygą „Geografija“, kurioje daugiau faktų konstatavimas, nei reiškinių priežasčių aiškinimas. Viduramžiai. Renesansas. Sugrįžo antikos laikų vertybės. Didieji geografiniai atradimai. 1547m L.Gvičiardinis savo knygoje „Nyderlandų aprašymas“ aprašė Antverpeno uostą. 1650m Nyderlandų mokslininkas B.Varenijus savo knygoje „Visuotinė geografija“ ne tik konstatavo faktus, bet ir visuotinę geografiją klasifikavo kaip m-kslą. Buvo išskirta konkrečioji ir bendroji geografija. Konkrečioje išskiriama: ortografija ir topografija. Anglų mokslininkas V.Petis (1623-1687) – klasikinės ekonomikos tėvas pasiūlė daug sąvokų: teritorinis darbo pasidalijimas, gamybiniai darbininkai.

3. Pagrindiniai 19 a. klasikai: K.Riteris – kabinetinis mokslininkas, istorikas skyręs dėmesį teoriniams apibendrinimams. A.Humboltas – keliautojas, parašęs knygą „Kosmosas“. Jų dėka 1820m Berlyno universitete įkurta pirmoji geografijos katedra. F.Ratcelis (1882-1891) – parašęs pirmą visuomeninės geografijos knygą „Antropogeografija“, kurioje didelį dėmesį skyrė gamtinėm sąlygom, nuo kurių priklauso visuomenės vystymasis (Determinizmas). Jis buvo perėmęs Darvino idėjas, akcentavo įgimtus žmogaus požymius, pabrėžė gamtos įtaką žmogaus gebėjimams mąstyti, dirbti ir t.t. rasių formavimuisi. Nihilizmas – gamtos neigimas visuomeniniuose procesuose.

4. Prancūzų klasikas P.V. de la Blanšas 20a.pr. padarė perversmą geografijos mąstysenoje. Jis parašė knygas; „Elgesio geografija“, „Žmogaus gyvenimo būdo geografija“. Geografinis posibilizmas – galimybių koncepcija, kuri skelbia, kad ne gamtinės sąlygos nulemia žmogaus gebėjimus, gamta duoda tik galimybes, o nuo visuomenės vystymosi priklauso kaip jos panaudojamos.

5.Ekonominiai rodikliai: valstybės dalis pasaulio visuminiame produkte (visų valstybių pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma); ekonomikos šakų struktūra – vyrauja agrarinė, pramoninė ar serviso; BVP (bendras vidaus produktas) – piniginė valstybės metinio ekon. veiklos rezultato išraiška; ekonomikos atvirumas – iliustruoja užsienio prekybos apimtis (atviros, kuriose užsienio prekyba sudaro daugiau kai 25% BVP); nacionalinis turtas – žmonių sukurtos vertybės, atrasti gamtos ištekliai bei finansinis turtas; gyvenimo lygio indeksas (GLI) – nustatomas pagal gyventojų raštingumo, gyvenimo bei mokymosi trukmės, BVP duomenis; vidutinės vieno gyventojo pajamos per metus; valstybės įsiskolinimas; ekonomikos konkurentabilumas – jis apibūdinamas šiais rodikliais: ekonominis potencialas, ekonomikos internacionalizacija, soc., ek. procesų reguliavimo kokybė, infrastruktūros išvystymas, menedžmento kokybė, gamybos efektyvumas, moksliniais-techninis lygis, darbo išteklių skaičius ir klasifikacija. Demografiniai: gyventojų gimstamumas; mirtingumas; natūralus gyventojų prieaugis, kūdikių mirtingumas, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, gyventojų amžius, gyventojų skaičiaus kaita, vaikų skaičius šeimoje. Socialiniai: gyventojų pajamų ir išlaidų struktūra, soc. gyventojų susisluoksniavimas, visuomenės vystymosi indeksas, vidutinis maisto kaloringumas, raštingumas, išsilavinimo lygis, vid. šeimos dydis, moterų užimtumas. valstybės biudžeto išlaidos švietimui, sveikatos apsaugai, kiek telefonų, automobilių, laikraščių, kompiuterių tenka 1 tūkst. gyventojų.

6. BVP (bendras vidaus produktas) – piniginė valstybės metinio ekon. veiklos rezultato išraiška, skaičiuojama pagal suderintas tarptautines taisykles ir naudojant vieną valiutą. Valstybės ekonomikos lygiui nustatyti naudojamas vienam gyventojui apskaičiuotas BVP. Pagal tarptautines taisykles BVP gali būti apskaičiuojamas 3 būdais: pagal gamybą, pagal vartojimą ir pagal pajamas. Dažniausiai apskaičiuojamas pgl gamybą – nominalusis arba faktinis BVP (tai skirtumas tarp pagamintos produkcijos bei paslaugų vertės ir gamybos sąnaudų). Pagal vartojimą – pagal perkamąją galią – remiantis nacionalinės valiutos perkamąja galia, toks apskaičiavimas visapusiškiau atskleidžia nacionalinio ūkio pajėgumą. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į valstybės šešėlinės ekonomikos lygį, todėl vienas iš BVP skaičiavimo būdų
turėtų būti – perkamoji galia +šešėlinė ekonomika.

7.Valstybės turtas – žmogiškoji komponentė ( žmonių sukurtos vertybės, pats žmogus), gamtinė komp. (atrasti gamtos ištekliai), daiktinė kom. (finansinis turtas).

7. Valstybės turtas ir jo sudedamosios. Valstybės turtą sudaro: Žmogiškosios pusės ištekliai (raštingumas, gyvenimo ir mokymosi trukmė, išsilavinimas), žmonių sukurtos vertybės. Daiktinė (nekilnojamasis turtas, Gamtinė (atrasti gamtos ištekliai, naudingosios iškasenos) . Valstybės grupuojamos pagal išsivystymo lygį: Išvystytos (developed), Besivystančios (developing)

8. Ekonomiškai išvystytų valstybių tipologija. Šiuo metu pasaulije yra apie 60 išvystytų pasaulio valstybių (Kanada, JAV, Skandinavijos šalys, N. Zelandija, Australija, V. Europos šalys, Izraelis , Japonija). Ekonominės galios rodikliai: Valstybės dalis pasaulio visuminiame produkte, Bendrasis vidaus produktas (BVP), Ūkio struktūra , Ekonomikos atvirumas , Nacionalinis turtas, Gyvenimo lygio indeksas (GLI), (raštingumas, BVP, gyvenimo bei mokymosi trukmė) , Vidutinės vieno gyventojom pajamos per metus, Valstybės įsiskolinimas.

9. Post-komunistinių valstybių tipologija. Lietuvos integracijos į ES galimybės. Rytų ir vid. Europos šalys: Į ES įstojusios naujos šalys, Neįstojusios į ES post-komunistinės valst. (Rumunija, Bulgarija, Serbija ir Juodkalnija, Albanija, Kroatija), NVS šalys: Rusija, Ukraina, Baltarusija. ES atidžiai seka R. Europos valstybių pažanga valstybės valdymo, teisėtvarkos, žmogaus teisių, ekonomikos srityse. Viena sudėtingiausių ES veiklos sričių žemės ūkio politika ir regionų plėtra. Padaugėjus ES narių labiau konkuruojama dėl skirstomų bendrų fondų lėšų. Kiekviena šalis vykdo nepriklausoma užsienio politiką.

10. Besivystančių valstybių tipologija. Šiuo metu apie 150 pasaulio valstybių (trečiojo pasaul. šalys, išsivadavusios (kolonijos periferinės š. ):Teritorinis ekonominis disbalansas, Didelė priklausomybė nuo pasaulio kainų, eksporto struktūroje vyrauja žaliavos, ryški ekonomikos diversifikacija (šalia stipriai išvyst. Šakų vyrauja atsilikusios ekonominės pošakės), Ryški socialinė gyventojų stratifikacija. Pagrindinės besivystančios šalys (Indija, Brazilija, Meksika)- galingos ekonominių ir demografinių potencialų. Pietinės Lot. Amerikos šalys (Čili, Argentina, Paragvajus, Urugvajus)- daug gamtinių pranoninių išteklių. Anklavinės(Centr. Amerikos šalys, Karibų jūros šalys) – daug skurdžių gyventojų, dayg gamtos išteklių. Persų įlankos regionas: JAE, Kuveitas, Omanas . Pietryčių Azija (did. Azijos drakonai): P. Korėja, Singapuras, Taivanis, Honkongas): Gyventojų darboholizmas ,Vakarų investicijų tikslinis panaudojimas ,Valstybinis monopolizmas . Mažieji Azijos drakonai: Filipinai, Vietnamas, Indonezija, Malaysia, Laosas. Šalia išvystytų šakų , išvystytas žemės ūkis? Klasikinės besivystančios valstybės: BVP vienam gyventojui – 1000-2000 USD, Raštibgumas – 50-80 % Apdirbamosios pramonės dalis lygi žemės ūkio pramonei, Ekonominis teritorinis disbalansas

11. Besivystančių valstybių teritorinės ūkio struktūros formavimasis. Besivystančios šalys – buvusios kolonijos paskelbusios nepriklausomybę, Teritorinė ūkio struktūros formavimasis priklauso zonų atrastų europiečiais: 1.priekrantinė (palankios sąlygos gyventi, švelnus klimatas), 2.marginalinė (pereinamoji ), dauguma vietinių gyventojų , 3.kalnų teritorijos (daugiau gamtinių sąlygų, energetiniai ištekliai, brangieji metalai), 4.arialinė (dykumų) vargingiausias, gimstamumo, mirtingumo, sergamumo nepalankus rodikliai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1175 žodžiai iš 3913 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.