Visuotinė istorija
5 (100%) 1 vote

Visuotinė istorija

VKCI 1: Visuotinė kultūrų ir civilizacijų istorija kaip ugdymo kultūros dalis. Tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra. Kliometrija

Kai pagalvoji apie civilizacijų istoriją ir jos mokymąsi, norom nenorom prisimeni vaikišką paradoksą. Civilizacijų istorija, su kuria dauguma moksleivių paskutinį kartą susiduria 6 arba 7 klasėje, neabejotinai sukelia tam tikrą disbalansinį jausmą. Pirmiausia todėl, kad tūkstančius metų apimanti civilizacijos istorija mokykloje dėstoma keliolikos metų vaikams 7 klasėje. 8 – tokai jau mokosi tik 13 amžių istoriją nuo 5 iki 18 amžiaus. Na o 9, 10 klasėms lieka atitinkamai XIX ir XX amžiai. Žinoma, XXI amžiaus žmogui XX ar XIX amžiai yra svarbesni nei 15 ar, tuo labiau pav. 5 pr.K., sunku būtų tai paneigti ( beje, tokia istorinio ugdymo sistema yra ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje , ir Vakarų Europoje.)

Iš mokyklos studentas atsineša gan didelę humanitarinio išsilavinimo disproporciją. Iš senovės istorijos – vaikiškų vaizdinių kratinį nuo faraonų iki Kinijos imperatorių, iš viduramžių – jau beveik vien Vakarų medžiaga pagrįstus vaizdinius, o iš Naujųjų ir Naujausiųjų laikų jau vien Vakarų, neretai gera doze tėvynės istorijos , atskiesta istorijos paveikslą. Istorijos specialybės studentai į įvairius istorijos kursus bei problemas gilinasi ne viena semestrą. Kitų specialybių studentams, be abejo, gilinantis labiausiai tinka civilizacinis metodas, glaustai ir struktūruotai leidžiantis pažvelgti į svarbiausių civilizacijų pagrindus. Tokie kursai paprastai skaitomi taip pat tiek Rusijos, tiek Vakarų studentams ne istorikams. Tam tikro požiūrio, bendro vaizdinio į istorines civilizacijas ir kultūras formavimą , galima laikyti šį kursą pagrindžiančiu tikslu.

Tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra

Mokslo ir technikos pažangos spartinimas kelia ne vien ekonomines ar politines problemas. Kompiuterizacija ir robotizacija daro poveikį beveik visoms žmogaus veiklos sritims. Kosmoso įsisavinimas ir genų inžinerija keičia žmogaus santykį su gamta. Dėl to sudėtingų problemų iškyla sociologui, psichologui, filosofui. Mokslų metodams tikslėjant ir jų visuomeninei reikšmei didėjant, savo požiūrį į juos privalo kritiškai įvertinti ir menininkas. Vienas iš svarbiausių klausimų, į kurį jis turi atsakyti, yra toks: ar tikslieji mokslai ir humanitarinė kultūra yra dvi viena kitai svetimos ir net priešiškos skirtingų žmogaus galių – proto ir vaizduotės –apraiškos, ar, atvirkščiai – glaudžiai susijusios ir vaisingai sąveikaujančios vieningos ir harmoningos kultūros pusės?

Šiam klausimui atsakyti galima pasitelkti kultūros istoriją ir pažvelgti kaip įvairiose epochose buvo suvokiamas mokslo ir meno (humanitarinės kultūros) sąryšingumas, savitarpio santykiai ir pan. Antika, Viduramžiai, Renesansas puikiai parodo mokslo ir meno vienove pagrįsto kultūros formų sklaidos ir mąstymo evoliucijos panoramą. Žinoma, per ilgą laikotarpį ženkliai pasikeitė paties mokslo samprata: Antikos mokslininkai svarbiais laikė nekintamą pasaulio tvarką, amžinus tipus ir idealus (formas), o pvz., Naujaisiais laikais svarbiausiu dalyku pasidarė santykiai tarp pasaulio būvių skirtingais laiko momentais. Naujo požiūrio į mokslo uždavinius simboliu ilgainiui tapo diferencialinės lygtys. Vis dėlto, nors kultūra ir transformavosi, mokslo ir meno santykis menkai pakito. Klasicizmo ir Švietimo epochos mokslininkai ir menininkai vieni kitus laikė sąjungininkais pertvarkant pasaulį pagal proto principus.

Tačiau XVIII a. pabaigoje virš mokslo ir meno sąjungos ima telktis pilki ir niūrūs debesys, kurie XIX a. atneš audrą, nusiaubusią jungtinę tiesos, gėrio ir grožio karalystę. Negandos metais “trijose jos provincijose” kyla stiprūs separatistiniai judėjimai. Prancūzijos revoliucija ir jos nesugebėjimas išspręsti socialinių, ekonominių, politinių problemų parodė, kad Švietimo epochos mokslininkų ir menininkų drauge projektuota “Proto valstybė” tėra savo pačios karikatūra, ilgai eskizuota aštriais giljotinos mostais. Romantikai jau nebetiki, kad pasaulis yra sutvarkytas (ar kad jį galima sutvarkyti) pagal Visuotinio proto principus. Jie atsisako klasicistų rekomendacijos pajungti vaizduotę protui. Jis turi savo idealus, yra aistringas ir prieštaringas. Romantikai ima abejoti pačia socialinio ir kultūrinio progreso galimybe. To progreso šaltiniu švietėjai laikė protą ir jo tvirčiausią atramą – mokslą. Romantikai nusigręžia nuo mokslo.

XIX a. antroje pusėje beribes proto pretenzijas ėmė riboti ir pačių tiksliųjų mokslų atradimai. Paradoksalu, bet neeuklidinių geometrijų sukūrimas privertė suabejoti tuo, kuo dar XVIII –XIX a. sandūroje buvo tvirtai tikima – kad protas yra nuo patirties nepriklausomų ir visuotinai reikšmingų (apriorinių) tiesų šaltinis. Na, o mokslo revoliucija, prasidėjusi XIX ir XX a. riboje, davusi reliatyvumo teoriją bei kvantinę mechaniką ir žymiai dinamizavusi techniką bei technologiją, vertė visai atsisakyti požiūrio, kad absoliutus tikrumas yra mokslo žinių esminis bruožas. Į Niutono mechaniką, du šimtmečius laikytą ryškiausiu žmogaus proto galios įrodymu, neprilygstamu tikslumo ir tikrumo pavyzdžiu, XX a. pradėta žiūrėti jau A. Einšteino akimis ir imta matyti jos trūkumus. Kadangi
buvo aišku, kad naujų eksperimentų rezultatai ateity gali priversti atsisakyti taip pat ir ką tik sukurtų teorijų, absoliučiai tikslių ir tikrų proto tiesų koncepciją teko padėti į archyvą.

XX amžiaus humanitarai kėlė rūsčius kaltinimus Naujųjų laikų mokslui – šis esą technizuoja, niveliuoja, nuasmenina, trumpai tariant, dehumanizuoja žmogų ir jo pasaulį. Šiame požiūryje, kuri jau propagavo romantikai, neskiriama instrumentai nuo vertybių. Mokslinio pažinimo gelmėse neslypi nei gėris, nei grožis (lygiai kaip neslypi blogis ir bjaurastis). Šiandien naivoka būtų tikėti, kad mokslas pats savaime nuves žmoniją “ten, kur reikia”. Žinojimas – tai jėga, dar XVIII a. sakė filosofas F. Bekonas. Ta galinga jėga gali būti naudojama ir gėrio labui, ir piktais tikslais, ir grožio kūrimui, ir jo naikinimui. Nuo visuomenės, jos socialinių jėgų, masinių judėjimų ir politinių organizacijų priklauso, kam bus naudojami mokslo vaisiai – karui ar taikai, žmogaus nuasmeninimui ar asmenybės ugdymui.

Mokslo plėtra yra vien socialinio progreso prielaida, bet ne laidas. Tačiau tai nereiškia, kad menas šiandien turi atsisveikinti su mokslu. Jeigu jis ir norėtų galutinai atsiriboti, jam to nepavyktų padaryti.

XX a. tiksliųjų mokslų plėtros pagimdyta technika ne tik padeda tiražuoti meno kūrinius, bet ir pati lemia naujas meno formas – kiną, radiją ir TV teatrą ir t.t., su savomis raiškos priemonėmis ir savais meninės kūrybos principais. Technika revoliucionizuoja visą kultūrinį gyvenimą. Įkyraus svečio – televizoriaus ir visos jo audiovizualinės kompanijos mes jau neišprašysime iš savo namų.

Žymiausi XX a. mokslininkai, pradedant A. Puankarė ir V. Haizenbergu, ne kartą aiškino, kad moksliniame darbe jiems dažnai tenka vadovautis grynai estetiniais kriterijais: teorijų ir formulių elegancija, grakštumu, harmonija. Meno kūriniuose mokslininkai ieško ne tik keistų terminų. Menas moko stebėtis, o juk nieku nesistebėti – tai kvailumo, o ne protingumo ženklas. Šiuo klausimu su F. Dostojevskiu sutiks, matyt, visi mokslininkai. Moksliniam darbui tokį reikalingą intelekto lankstumą, mąstymo asociatyvumą, gebėjimą daryti hipotezes – visa tai taip pat ugdo menas.

Kliometrija

Vieną ryškiausių šiandienos istorijos mokslo teorinių prieigų, taip vadinamą istoriografinę paradigmą iliustruoja kliometrija. Anksčiausiai elektroninė skaičiavimo technika, sudėtingesni statistinės analizės metodai bei kiekybinės teorijos buvo pritaikyti JAV ekonominėje istorijoje. Ryškiausi analitinio kvantifikavimo pavyzdžiai istorijoje yra naujosios ekonominės istorijos (kliometrijos) kuriami praeities ekonomikos matematiniai modeliai. Šie modeliai turi matematinių lygčių sistemų pavidalą. Šios lygtys aprašo funkcinius ryšius tarp atskirų ekonomikos parametrų (kainų, investicijų, našumo ir t.t.). Tokie matematiniai modeliai sudaromi neoklasikinės ekonominės teorijos pagrindu. Ekonominės teorijos fragmentai, dažniausiai taikomi kliometrinėje istorijoje, yra V. Leontjevo išlaidų-sąnaudų analizė, kainodaros teorija, ekonominio augimo teorija ir Davis-Northo institucinės kaitos teorija. Tik trys istorikai yra apdovanoti Nobelio premija per visą jos egzistavimo laikotarpį. Pirmasis iš jų buvo apdovanotas T. Mommsenas. 1902 m. jis gavo Nobelio literatūros premiją už savo Romos istoriją (1854-1885), kuri įkūnija visus humanitarinės istoristinės istoriografijos privalumus.

1993 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo kliometrikai D. Northas ir R. Fogelis, kurių kliometrinia tyrimai atstovauja priešingam ( “ne literatūriniam”, scientistiniam) šiuolaikinės istoriografijos poliui. Pasiremiant analitiniu kvantifikavimu kuriami praeities istorijos matematiniai modeliai; šaltiniams interpretuoti naudojasi ekonometriniais analizės metodais. Dar daugiau, turėdamas ekonominį modelį, istorikas gali taikyti kontrafaktinės analizės metodą, t.y. formuluoti pagrįstus teiginius apie tai, kaip būtų paveikęs ekonomikos raidą atskirų jos parametrų reikšmių pasikeitimas. Kitaip sakant, kas būtų įvykę, jeigu nebūtų įvykę tai, kas iš tikrųjų įvyko. Pvz.: R. Fogelis atliko geležinkelio tiesimo priežastinio poveikio JAV ekonomikos raidai XIX a. antroje pusėje kontrafaktinę analizę. Taręs, kad geležinkelių nebuvimą būtų galėjusi kompensuoti kanalų statyba bei vandens transportas, R. Fogelis nustatė, jog tokiu atveju JAV nacionalinis produktas XIX a. pabaigoje būtų buvęs mažesnis ne daugiau negu 5 proc. Vadinasi, priežastinis geležinkelių statybos vaidmuo ekonomikos raidoje nebuvo toks didelis, kaip kad manė tradiciniai “literatūriniai” istorikai.

Ypač daug triukšmo sukėlė JAV Pietų valstijų vergovinės ekonomikos pirmojoje XIX a. pusėje kliometrinių tyrimų rezultatai. Priešingai tradicinei nuomonei, jog vergovė “stabdė” ekonomikos raidą, kliometrikai nustatė, kad plantacijos buvo labai pelningos (10-12 proc. metinio pelno) ir kad JAV Pietų žemės ūkis 40 proc. efektyviau išnaudojo savo gamybinius išteklius negu Šiaurės žemės ūkis.

Šiuolaikinė istoriografijos raida (ypač kliometrijos atveju) puikiai iliustruoja įvairiapusės mokslų integracijos galimybes.

VKCI 2: Kultūra ir civilizacija: terminai, sampratos, teoriniai kontekstai. Naujoji kultūros istorija.
Civilizacinė komparatyvistika.

Kiek yra (buvo) civilizacijų? – klausimas, atskleidžiantis ištisą asociacijų spektrą, o įdėmiau įsižiūrėjus ir tam tikrą civilizacinės istorijos ir jo metodo specifiką.

Du ryškiausi civilizacinio metodo plėtotojai, vokiečių filosofas Oswaldas Spengleris (1880-1936) ir anglų istorikas bei filosofas Arnaldas Toynbee’s (1889-1975) nesurado vieno atsakymo. Spengleris išskyrė aštuonias istorines kultūras (atsiribpjęs nuo primityvių kultūrų): indų, Babilono, kinų, Egipto, arabų, Meksikos, antikinę ir Vakarų. Tiesa, antrajame Vakarų saulėlydžio tome dar netikėtai prabylama apie naują – rusų kultūrą. XII – tomio veikalo Istorijos studijos autorius A. Toynbee’s , kurio darbai ypač išpopuliarino civilizacinio metodo taikymą, fiksavo 23 civilizacijas, jas skirstydamas į pirmines ( Egipto, Šumero-Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines ( Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines ( Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Pagaliau, šiandien neretai pasakoma, kad didžiosios dabarties civilizacijos yra … keturios: Vakarų krikščioniškoji, arabų islamiškoji, Indijos budistinė, Kinijos konfucionistinė. Akivaizdu, kad daug kas priklauso nuo terminų vartosenos, pamatinių dalykų sampratos, teorinių kontekstų ir pan. Kultūros sampratų yra labiai įvairių: sociologinė, antropologinė, sociopsichologinė, aksiologinė ir pan. Pačia bendriausia prasme kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Kadangi kultūra yra neįsivaizduojama be savo imperatyvinio poveikio žmogui ir visuomenei, be žmonių elgesį ir visą jų gyvenimą koreguojančios galios bei reguliatyvinės funkcijos , galima sakyti, kad kultūra visada yra visuomenės gyvensenos ir veiksenos formavimo būdas. Be to, kultūros terminas negali apimti visos istorijos ir visuomenės gyvenimo fenomenų įvairovės. Dėl to teorinėje literatūroje neretai vartojami tokie terminologiniai kultūros sąvokos vediniai kaip subkultūra, kontrkultūra, superkultūra, regioninė kultūra. (Pvz.: gyvenimo stilius – tai negatyvaus turinio subkultūra, kurią iliustruotų proletarų arba Vakarų jaunimo 6-7 deš. kultūra).

A. L. Kroeber ir C. Kluckholn yra atlikę specialią kultūros sąvokos apibrėžimų studiją ir surinkę pusketvirto šimto naudojamų kultūros termino definicijų ( civilizacijos skirtingų apibrėžimų priskaičiuojama iki 100). Jie tikėjo, kad tokia galėtų patenkinti ir daugumą socialinių mokslininkų: “Kultūrą sudaro išreikšti ir neišreikšti elgesio ir skirti elgesiui įgyti modeliai, kurie perduodami simboliais ir sudaro atskirų žmonių gruoių vystymosi pasiekimus, įskaitant jų realizaciją artefaktuose; esminę kultūros šerdį sudaro tradicinės (t.y. istoriškai išvestos ir atrinktos) idėjos, kurioms ypač priskiriamos vertybės; kultūrinės sitemos iš vienos pusės gali būti laikomos veiksmų produktais, o iš kitos – tolimesnius veiksmus sąlygojantys elementai”. Galiausiai autoriai pripažino, kad kultūros samprata, netgi būdama svarbi, nesukuria teorijos: “dabar mes turime daugybę definicijų, bet per mažai teorijos”.

Dar 1871 m. knygoje Primityvioji kultūra pirmojo antropologijos vadovėlio autorius E. B. Tylor’as pateikė kultūros apibrėžimą, kuris iki šiol žinomas visiems pasaulio antropologams: “Kultūra arba civilizacija plačiąja etnografine prasme yra kompleksinė visuma, apimanti žinias, moralę, teisę, papročius ir bet kokius kitus sugebėjimus bei įgūdžius, kuriuos įgyja žmogus kaip visuomenės narys”.

1920-1930-ųjų samprata – kultūra yra išmoktas elgesys.

1940-1950 amerikietiškoje antropologijoje: “Kultūrą sudaro išreikšti ir neišreikšti elgesio ir skirti elgesiui įgyti modeliai, kurie perduodami simboliais ir sudaro atskirų žmonių grupių vystymosi pasiekimus, įskaitant jų realizacija artefaktuose”.

Per XIX amžių pamažu išblėso trys pagrindinės aksiomos apibrėžiant kultūros reiškinį: žmonijos psichinės, istorijos ir kultūrinės vienybės; tokiu būdu ilgainiui gimė pliuralistinė ir reliatyvistinė kultūros samprata ir tai laikoma F. Boas padarytos antropologijoje revoliucijos , kuri tęsėsi apie 50 metų pasekme.

Ar kultūros reiškiniai yra abstraktesni ar painesni nei fiziniai ar organiniai reiškiniai?

Ar jie yra neaiškesni, įmantresni, nekonkretūs, konceptualizuoti? Pykčio anplūdis yra toks pat konkretus reiškinys kaip suraukti antakiai ar susiaurėjusi kraujagyslė. Galvų medžioklės ar jaunosios vainikėlio sudeginimo papročiai yra visiškai konkretūs.

Galiausiai, – “Mes taip nedarome, mes darome šitaip”- toks tvirtinimas, kurį tam tikru laiku linkęs pareikšti bet kuris žmogus, yra kultūros fenomeno pripažinimas.

Civilizacijos terminas taip pat turi įvairią vartosenos tradicija:

1/ civilizacija – tai pilietinė visuomenė, arba pilietinės visuomenės būklė (civis, civitas), skirtingai nuo prigimtinės būklės; 2/ civilizacija gali reikšti daiktišką kultūros grupės substratą, t.y. įdaiktintą objektyviąją kultūrą ir daiktiškąjį kultūros buvimą (Šalkauskis); 3/ civilizacija – konkreti lokalizuota visuomenė ir jos egzistavimo būdas (Toynbee); 4/ civilizacija- kultūros gyvybės ciklo pabaiga,
kultūros proceso fazė, destruktyvi letalinė kultūra (K. Leontjevas, V. Solovjovas, F. Dostojevskis, O. Spengleris); 5/ civilizacija – kraštutinė kultūros objektyvizacija, nutolimas nuo gyvenimo pagrindų, susvetimėjimas gyvenimo formų atžvilgiu; 6/ civilizacija gali reikšti istorinę, t.y. sparčiai kintančią, progresuojančią, į ateitį nukreiptą kultūrą, skirtingai nuo neistorinės, arba tradicinės ir izoliuotos, grįstos tradicija ir orientacija į praeitį.

Skirtingos termino vartosenos tradicijos susiklosto ne tik priklausomai nuo teorinių pozicijų, o ir nuo tradicijos plačiąja prasme, galiausiai nuo jų ištakų. Spengleris suformulavo, anot Norberto Eliaso, tipišką vokiškąją kultūros ir civilizacijos santykio sampratą. Eliasas, įžvelgdamas didžiulį skirtumą tarp angliškos ir prancūziškos civilizacijos termino vartosenos ir vokiškosios, pastebi, kad “pirmuoju atveju ši sąvoka išreiškia pasididžiavimą savųjų tautų reikšmingumu Vakarų ir žmonijos progresui. O vokiškoje kalbinėje tradicijoje civilizacija reiškia tai, kas tikrai naudinga, bet vis dėlto yra antrarūšė vertybė, būtent tai, kas apima tik išorinį žmogaus pasaulį, žmogaus būties paviršių. Žodis, kuris vokiečių kalboje tinka savęs interpretavimui, kuris išreiškia pasidižiavimą savais pasiekimais ir savo esme, yra kultūra.

Kad ir kokia sklandi būtų terminų vartosena, galiausiai atsakymas į klausimą – Kiek civilizacijų?,- priklausys nuo pasirinkto autoriaus požiūrio, sampratos, nuo teorinio konteksto, kuriame konstruojama didinga , empiriškai nepriekaištinga ar tiesiog šmaikšti pasaulio kultūrų ir civilizacijų plėtotės versija.

Naujoji kultūros istorija. Civilizacinė komparatyvistika

Viena iš galimų kultūros tyrimo prieigų vadinama Naujaja kultūros istorija. Apžvelgiant ją turi paaiškėti kiek ir kaip kultūros istorijos rezultatai priklauso nuo pasirinktos kultūros sampratos bei tai, kokie pokyčiai vedė patį istorijos mokslą prie fundamentalių permainų kultūros studijų lauke.

Istorijos mokslas nuo savo gimimo XIX a. pradžioje, sociologine prasme, patyrė 3 didžiasias epochas ir jas atskiriančius 2 didžiuosius lūžius. 1 lūžis, kai politinę istoriją užgožė socialinė istorija (nuo politikos prie visuomenės ); Socialinę istorija prieš 20-30 metų užgožė Naujoji kultūros istorija.

Kad išsiaiškint kas yra toji Naujoji kultūros istorija reikia aptarti senąją kultūros istoriją, atskleidžiant jos esmingiausius bruožus.

Senoji kultūros istorija – tai didžiulės nuo XIX a. pabaigos atsirandančios kultūros istorijos sintezės, apimančios specifines žmogiškosios veiklos sritis – meną, literatūrą, mokslą etc. ( pvz. Burchartas, Lamprechtas ir t.t.). Šioje kultūros istorijoje svarbiausi žodžiai buvo – psichika, gyvenimo forma ir visuma, žmogaus dvasia ( šis žodynas perimtas iš to, kas dominavo tuometinėje vadinamoje kultūros filosofijoje , iš čia buvo perimta ir kultūros bei civilizacijos priešstata; šios tradicijos ribose kūrė ir didieji lietuvių tarpukario kultūros teoretikai- Šalkauskis, Maceina, Grinius);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2795 žodžiai iš 9167 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.