XV-ame amžiuje iš D. Britanijos pradėjo plaukti keliautojų bei pirklių laivai į viso pasaulio uostus. Daugelis jaunų, sveikų vyrų tapo jūrininkais ir nuolat leisdavosi į ilgas keliones. Gyvenimas laive buvo sunkus, bet lengvesnis už darbą žemės ūkyje. Ir nors standartinis jūreivio atlyginimas buvo menkas, bet už sėkmingas keliones jūreiviai gaudavo premijų.
Tačiau visus baimino viena problema – net drąsiausi jūreiviai bijojo keistos ligos – skorbuto, kuriuo sirgdavo tik išplaukę į jūrą žmonės. Nepaisant tyro oro ir gaivaus vėjelio, po kelių savaičių žmonės pasidarydavo išblyškę ir ligoti. Gana greitai jų dantenos pradėdavo kraujuoti, oda pasidarydavo dėmėta. Jei kelionė būdavo ilga, jiems ištindavo kojos, atsirasdavo piktžaizdės. Tokius ligonius bekeliaujant neišvengiamai ištikdavo mirtis.
To meto gydytojai buvo suglumę – žmonės jūroje turėdavo pakankamai džiovintos jautienos, sausainių, kartais maistą užsigerdavo net romu. Ligos paslaptis išliko neatskleista dar du šimtmečius, kol ja pradėjo domėtis gydytojas Džeimsas Lindas (1716-1794). Jis buvo dirbęs laivyne, po to, baigęs medicinos mokslus Edinburge, pradėjo dirbti laivyno ligoninėje. Lindas buvo įsitikinęs, kad jūreiviams skorbutą sukelia kažkokio maisto elemento nepakankamumas, ir jis eksperimentavo, duodamas jūreivių grupėms įvairus kasdienius priedus: vieniems acto, kitiems – jūros vandens, tretiems – po du apelsinus ir vieną citriną. Žmonės, gaudavę citrusinių vaisų, pasveiko nuo skorbuto ir jau po savaitės vėl galėjo plaukti į jūrą. Džeimso Lindo knyga “Traktatas apie skorbutą” (1753m.) tapo medicinos literatūros klasika. Nuo tada rūpestingi kapitonai į ilgas keliones pasiimdavo pakankamai citrusinių vaisių. Dabar mes žinome, kad skorbutą sukelia vitamino C trūkumas.
• 1919 metais Džekas Dramondas atrado vitaminą C.
Vitaminas C pirmą kartą buvo išskirtas iš apelsinų ir kopūstų lapų, o vėliau ir iš kitų vaisių bei daržovių.
• 1932 Walteris Havortas nustatė jo cheminę struktūrą
• 1933 m. rūgštis buvo pavadinta askorbino rūgštimi.
• 1933 m. iš Lenkijos kilęs Šveicarijos biochemikas T. Reichsteinas pirmą kartą susintetino vitaminą C.
• 1934 metais Vokietijoje buvo pagaminta pirmoji vitamino C tabletė – rinkoje ji pasirodė “Cebion” vardu.
Kovos dėl vitamino C prasidėjo 1970 metais, kai Nobelio premijos laureatas, genialusis Amerikos chemikas daktaras Linus Karlas Polingas (1901-1994) atliko savo žymiuosius tyrimus ir sukrėtė pasaulį veikalu „Vitaminas C ir paprasčiausias peršalimas“. Jo teiginys, kad vitaminas C (gamtinė, visiems prieinama ir pigi medžiaga) gali apsaugoti žmogų nuo visų peršalimo ligų, sukėlė vaistų gamintojų ir prestižinių medicinos įstaigų protestą. Sutikti su Polingu, vadinasi, prarasti milžiniškas pajamas. Mokslininko priešininkai pradėjo rinkti kompromituojančią medžiagą. Ir kuo tik nekaltino vargšo vitamino C – inkstų akmenų susidarymu, chronišku viduriavimu, skrandžio sienelių erozija. Mokslo vyrai rimtai aiškino, kad prie vitamino C galima priprasti, kaip ir prie narkotikų, o žmogus, negavęs kasdienės jo porcijos, žus. Tačiau daktarui Polingui ir jo bendraminčiams po dvidešimties kovos metų pasisekė apginti gerą „askorbinuko“ vardą. Neišsigandęs mokslininkas dirbo toliau ir įrodė, kad vitaminas C nepalieka toksinio lygio (bet koks perteklius pašalinamas su šlapimu), kad jis pagerina kraujo apytaką, stimuliuoja reikalingų baltųjų kūnelių gamybą , gali padėti nuo kai kurių degeneracinių susirgimų, yra potencialus antivirusinis agentas.Ir šiandien oficiali medicina pripažįsta – vitaminas C apsaugo ne tik nuo banalaus peršalimo, bet ir nuo kur kas rimtesnių susirgimų.
• 1945m. Vitaminą C pradėta naudoti duonos kepimo pramonėje, miltų kokybei pagerinti.
Įdomių išvadų pateikė daktaras Jungeblutas. Visų pirma jis nustatė, kad žmogus – vienas iš nedaugelio gyvų žemės organizmų, kuris nesugeba savarankiškai sintetinti vitamino C. (To negali daryti ir žmogbeždžionės, dvi rūšys Persijoje gyvenančių čiulbančių paukščių, Indijos šikšnosparniai ir jūrų kiaulytės.) Antra – tirdamas jūrų kiaulytes mokslininkas nustatė, kad jos, kaip ir žmonės, serga skorbutu, anafilaktiniu šoku, difterija, plaučių tuberkulioze, poliomielitu, virusine leukemija tuo metu, kai nė vienas kitas laboratorijos gyvūnas, sintetinantis vitaminą C, šiomis ligomis nesirgo.
VITAMINAS C
Vitaminas C,2,3 – dehidro-L-gulono rūgšties laktonas. Rūgštūs, balti, vandenyje tirpstantys kristalai. Askorbino rūgštis yra neatspari temperatūros ir deguonies poveikiui, ypač šarminėje terpėje. Vitaminas C suyra veikiant:
• Metalui
• Oro deguoniui
• Ultravioletiniams saulės spinduliams
• Aukštai temperatūrai
• Šarminei aplinkai (mėgsta rūgščią aplinką)
Askorbo rūgštis sintetinama augaluose ir gyvūnuose, išskyrus žmogų, beždžiones ir jūrų kiaulytes. Daugiausia vitamino C yra šviežiose daržovėse, vaisiuose, uogose. Tačiau ilgiau laikant jo sumažėja. Beje, 80 vitamino C galima prarasti ir nemokant tinkamai paruošti valgį, nes vitaminas C lengvai skyla veikiamas deguonies. Skilimą skatina sunkiųjų metalų, ypač vario ir geležies druskos, kurių patenka į organizmą gaminant maistą netinkamuose
induose. Askorbino rūgštis skyla veikiant fermentams, kurių yra augaliniuose produktuose. Fermentų aktyvumas padidėja 30-50C temperatūroje, o pasiekus virimo temperatūrą, jie pasidaro visiškai neaktyvūs.
Šaltiniai Vit. C kiekis 100g. produkto
Erškėčių uogos 1250 mg vitamino C
Braškės 66,6 mg vitamino C
Mangai 38,7 mg vitamino C
Kiviai 71 mg vitamino C
Paprika 144 mg vitamino C
Brokoliai 83 mg vitamino C
Žiediniai kopūstai 73 mg vitamino C
Gūžiniai kopūstai 50,0 mg vitamino C
Petražolių lapai 171,3 mg vitamino C
Mandarinai 31,6 mg vitamino C
Citrinos 48,7 mg vitamino C
Greipfrutai 42 mg vitamino C
Raudonieji serbentai 34,5 mg vitamino C
Juodieji serbentai 166,2 mg vitamino C
Svogūnų laiškai 37,2 mg vitamino C
Grietinė (30 riebumo) 0,2 mg vitamino C
Grietinėlė(20 riebumo) 0,5 mg vitamino C
Kepenys (karvės) 33,0 mg vitamino C
Pienas (pasterizuotas) 1,0 mg vitamino C
Varškė (riebi) 0,5 mg vitamino C
Abrikosai 10 mg vitamino C
Agurkai 10 mg vitamino C
Apelsinai 60 mg vitamino C
Avietės 25 mg vitamino C
Švieži baravykai 30 mg vitamino C
Bulvės 20 mg vitamino C
Burokėliai 10 mg vitamino C
Kriaušės 5 mg vitamino C
Morkos 5 mg vitamino C
Obuoliai 13 mg vitamino C
Persikai 10 mg vitamino C
Pomidorai 25 mg vitamino C
Slyvos 10 mg vitamino C
Svogūnai 30 mg vitamino C
Šaltalankio vaisiai 6 mg vitamino C
Vyšnios 60 mg vitamino C
Vynuogės 15 mg vitamino C
Žemuogės 25 mg vitamino C
PAROS NORMA
Rekomenduojama vitamino C paros norma (skirtingoje literatūroje pateikiami skirtingi duomenys):
Amžius Vitamino C mg
11-14m. 50
15-18m. 60
35-49m. 60
Mūsų organizmas negamina ir nekaupia vitamino C atsargų, todėl kasdien būtina valgyti kuo daugiau produktų su juo.
Vitamino C paros norma suaugusiam žmogui 55-75 mg (~60 mg). Daugiau askorbo rūgšties reikia nėščioms, maitinančioms moterims, sunkiai dirbantiems, ligoniams. Nėščiosioms reikia 80-100 mg vitamino C per parą, perteklius šalinamas su šlapimu. Vitaminas C kaupiasi antinksčiuose ir jo atsargos išeikvojamos susirgus infekcinėmis ligomis, reumatu, kvėpavimo takų ligomis, nuo per didelio fizinio krūvio, stresų ir apsinuodijus.