Vokietijos okupacija
5 (100%) 1 vote

Vokietijos okupacija

Įvadas

Vokiečių okupacijos laikotarpis – tai dar neužverstas Lietuvos istorijos puslapis. Besikeičiančios Lietuvos okupacijos ir aneksijos trukd’ normaliai istorijos mokslo raidai. Nacių okupacijos laikotarpiu buvo skatinama garsinti sovietinių okupantų padarytus nusikaltimus, o sovietiniai metais leista rašyti tik apie nacių vykdytas žudynes. Tokia situacija butų buvusi savaime palanki, jeigu ne grižtai politizuotas istorijos ir istorikų traktavimas. Abu totalitariniai rėžimai (ir sovietų, ir nacių) istorijai skyrė politikos ir propagandos tarnait’s vaidmenį. Istorikų kompetencija buvo aiškiai ir grižtai reglamentuota – nuo temos iki išvadų. Visiems, rašiusiems istorijos tema, buvo aišku, apie ka ir kaip reikia rašyti ir kokias išvadas reikia daryti. Suprantama, tokiomis aplynkybėmis negalėjo atsirasti objektyvių ir išsamių darbų apie naujausiąją Lietuvos istoriją. Pokario dešimtmečiais apie nacių okupaciją Lietuvoje buvo parašyta dešimtys knygų ir tūkstančiai straipsnių. Jų vertė labai nevinoda: tarp atvirai propagandinio ar šmeižikiško pobūdžio darbų pasitaikydavo ir objektyvesnių bei dokumentuotų, tačiau dėmesio vertesnių buvo nedaug, ir tie patys parašyti gana seniai. Paskutin’ nacių okupacijos tema parašyta knyga (“Tarybų Lietuva Didžajame Tėviškės kare”) Lietuvoje buvo išleista 1975m., ir tik 1996m. iš’jo Valentino Brandišausko “Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 – 1941 09)” ir Albino Gražiūno “Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940 – 1941”.

Lietuvių išeiviai vakaruose yra parašę nemažai vertingų veikalų apie nacių okupavijos laikotarpį. Iš jų išsiskiria Kazio Škirpos “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti” ir Juozo Brazaičio “Vienų vieni”. Vis dėl to šie darbai labiau yra skirti antisovietiniai ir antinacistiniai lietuvių rezistencijai, o ne nuodugniai naci; okupacijos laikotarpio nalizei. Lietuvoje istorikus varžė ideologinė cenzūra, o išeivijos istorikų galimybes ribojo šaltinių stoka ir profesionalių istorikų trūkumas. Svarbiausi archyviniai dokumentai buvp Lietuvoje, jais išeivijos istorikai neturėjo galimybės pasinaudoti. Atrodo, dabar atėjo palankus metas tyrinėti okupacijos laikotarpį. Nebeliko nei ideologinės cenzūros, nei kliūčių naudotis Lietuvos ir užsienio archyvų dokumentais. Naujų darbų vertę lems istorikų gebėjimai ir darbštumas. Štai dėl ko reikia grįžti ir iš naujo tyrinėti, atrodytų, gerokai išgvildentas temas.

Lietuva XX a. išgyveno dvi okupacijas: sovietų ir nacių. Rašydami apie vieną, neužmirškime kitos. Abiejų rėžimų tikslai buvo panašūs: užgrobti Lietuvos žemę ir sunaikinti lietuvių tautą. Vieniems tebuvome “lašas vandens ant įkaitusio ankmens”, kitiems privalėjome tapti neaiškios kilmės “tarybine liaudimi”. Ir bolšovizmas, ir nacizmas yra tos pačios rūšies istorinis reiškinys – totalitarizmas, paprastai kalbant, to paties velnio dvejopas pavidalas: vienas – raudonas, kitas – rudas. Dėl to būtų neteisinga rašyti tik apie vieną iš jų arba įrodin’ti, kad kuris nors buvo “geresnis”.

Nekyla abejonių dėl liūdno Lietuvos likimo, jei Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Nuo viduramžių vykdyta vokiečių imperializmo ekspanija į Rytus kulminaciją pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais. Nacių imperializmas savo jėga, užmojais ir žiaurumu smarkiai pranoko pirmtakų “veržimąsi į Rytus”. Nacionalistų partijos, o vėliau – Trečiojo reicho vadų agresyvūs planai Rytų atžvilgiu taip pat keitėsi. 1920m. NSDAP programoje kalbama tik apie “Didžiąją Vokietiją”, 1914m. Vokietijos sienų susigrąžinimą ir keliamos neaiškios pretenzijos dėl kolinijų, o savo galybės viršūnę pasiekęs Adolfas Hitleris Vokietijai skyrė Europos valdovės vaidmenį. Nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų turėjo viešpatauti vokiečių “naujoji tvarka”. Nacistiniuose Rytų erdvės sutvarkymo projektuose dažniausiai buvo minima Rusija, Ukraina ir Lenkija. Globaliniuose Trečiojo reicho planuose Lietuva tebuvo mažas žemėes lopinėlis (jos vardas buvo retai minimas). Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes naciai laikė ne savarankiškomis valstybėmis, bet Sovietų Sąjungos dalimi. Jų likimas buvo detaliai numatytas žemesnio rango Vokietijos vadovų ir institucijų planuose. Apie Baltijos valstybes buvo kalbama ir rašoma kur kas mažiau negu apie Rusaji, Ukraina ir Lenkiją. Strateginiuose Rytų erdvės ekonominio išnaudojimo, kolonizavimo, germanizavimo ir gyventojų naikinimo planuose Baltijos valstybės negalėjo lygintis su minėtosiomis šalimis. Ir tai savaime suprantama: nei teritorija, nei gyventojų skaičiumi, nei gamtos turtais negalėjome prilygti Rusijai arba Ukrainai. Nebuvome Vokietijai nei labai pavojingi, nei itin naudingi.

A. Hitlerio Rytų politika

A. Hitlerio požiūris į Rytų Europos šalis buvo primytyvus ir siauras. Sovietų Sąjunhą ir jos okupuotas šalis jis laikė atsilikusiais, puslaukiniais kraštais. A. Hitleris Sovietų Sąjungoje nematė ir nenorėjo matyti tautinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų ir įvairovės. Visos slavų ir neslavų tautos jam tebuvo pilka ir menkavertė masė. A. Hitlerio nuomone, tautiniu pagrindu kuriant okupacinius administracinius vienetus tebuvo lengvinama vokiečiams valdyti. Jis nesiekė skatinti Sovietų Sąjungoje
antirusiškų ir antikomunistinių tautinių judėjimų. Tautiniai ir etnografiniai skirtumai turėjo padėti siekti svarbiausio tikslo – vokiečių viešpatavimo.

Agresyvūs nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vikietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. A. Hitleris savo veikale “Mano kova” rašė, jog svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaltyti lengviausia būsią Europos Rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas. “Gyvybinės erdvės” teorijos buvo pateikiamos kaip vienintelė išeitis vokiečių tautai, kaip panaceja nuo visų bėdų. Vokietijoje valdžią paėmus nacionalsocialistams, geopolitikos ir rasių teorijos tapo valstybine politika. Pagal nacistinę rasių teoriją kultūros ir pažangos kūrėją, istorijos variklis esanti nordinė rasė. Ši rasė dėl savo rasinio ir kultūrinio pranašumo turinti teisę valdyti “žemesnes” tautas, vokiečių tauta turinti būti “ponų tauta”. Nacių propaganda, pasinaudodama geopolitikos ir rasių teorijomis, sugebėjo psicholigiškai paveikti didelią vokiečių tautos dalį, įtikinti ją esą pranašesnę už kitas tautas, mobilizuoti agresyviems ir nepaprastai žiauriems karams, nežmoniškam elgiasiui su užkariautomis tautomis.

A. Hitleris veikale “Mano kova” suformulavo naują germanizacijos sampratą. Jo nuomone, užkariautų tautų vokietinimas esanti neteisinga politika, nes ji skatinanti rasių susimaišymq ir išsigimimą. Dėl to reikia germanizuoti žemę, bet ne žmones, t. y. naujas teritorijas apgyvendinti vokiško kraujo žmonėmis, o “rasės atžvilgiu svetimus elementus” pašalinti. Tokią politiką, pasak A. Hitlerio, pajėgsianti vykdyti tik nacionalsocialistinė valstybė.

Dar gerokai prieš ateidamas į valdžią A. Hitleris nubrėžė Vokietijos ekspancijos kryptį: “Mes pradedame ten, kur buvo sustota prieš šešis šimtmečius, mes sustabdome amžiną germanų slinkimą į Europos pietus bei vakarus ir kripiame savo žvilgsnį į Rytų žemes. Bet šiandien, kalbėdami apie naujas žemes Europoje, pirmiausia galvojame apie Rusiją ir jai pavaldžias pakraščio valstybes”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1127 žodžiai iš 3663 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.