Vokietijos švietimo sistema
5 (100%) 1 vote

Vokietijos švietimo sistema

VILNIAUS KOLEGIJOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

IIs KURSO STUDENČIŲ LAUROS POTIEJŪNAITĖS IR VIOLETOS VAICENAVIČIŪTĖS

REFERATAS

Darbo vadovė dėst.

Vilnius 2005

Šalies apibūdinimas. Vokietija- valstybė, išsidėsčiusi Europos viduryje, užima 357 tūkstančius kv. km. plotą. Joje gyvena arti 80 milijonų žmonių. Sostinė- Berlynas, vyriausioji rezidencija- Bona. Vokietija- parlamentinė demokratinė respublika.

Tai- aukštos kultūros, senų tradicijų ir prieštaringos istorijos šalis, savo nepriklausomybę paskelbusi 1871 metais. Fašizmo kataklizmų sukeltos problemos vos ne pusei šimto metų šalį padalijo į dvi- Vakarų ir Rytų- Vokietijas. Tik 1990 metais Vokietija vėl tapo vieninga valstybe. Be abejo, šie istorijos vingiai atsiliepė šalies kultūrinei, socialinei ir ekonominei raidai, turėjo įtakos ir švietimui. Nors Vokietija- labai išsivysčiusi šalis, tačiau po abiejų Vokietijų susijungimo jaučia nemažai ekonominių, o ypač socialinių, švietimo problemų.

Švietimo sistemos ir jos istorinės raidos apžvalga. Vokietija, kaip ir daugelis kitų kraštų, ilgą laiką jautė Romos bažnyčios įtaką. Bažnyčiai buvo pavesta mokyklų priežiūra ir jaunosios kartos ugdymas.

Didelės permainos įvyko po 1817metų, kai Vilhelmas von Humboldtas įvykdė pedagoginė reformą, palietusią visas mokyklas. Vilhelmas von Humboldtas siekė vokiečių tautai parodyti visapusiško, klasikinio ugdymo vaizdą bei idealą, išreiškiamą trimis žodžiais: individualumas, universalumas, totalumas. Vokiečių gimnazijos tapo klasikiniais kultūros židiniais, o universitetai- dar ir mokslo, laisvos minties puoselėtojais. Vilhelmas von Humboldtas teigė, kad darbas universitete turi būti organizuojamas vadovaujantis dviem principais- mokslo ir studijų vienovės bei pedagogų ir studentų bendradarbiavimo mokslo ir studijų procese.

Vokietijos edukacinę teoriją ir praktiką labai veikė neohumanizmas. Neohumanizmo paveiktas Herbartas suformulavo etika ir psichologija paremtus švietimo tikslus: „tikslą pasiekia ta mokykla, kurios pamokos yra auklėjančios“. Tačiau besikurianti visuotinė mokykla (Vokietijoje įkurta 1819m.) vis tolo nuo šio idealu tapusio tikslo, artėdama prie tokio pragmatiško tikslo: „mokykla turi parengti gerus krašto darbininkus, gerus paklusnius karius“ („Mokykla ir gyvenimas“, 1931, Nr.7-8 ir 1928 Nr.9). Greitai prūsų militarizmas, idėjos „Deutschland uber alles“ tampa švietimo tikslų pagrindu. XX amžiaus išvakarėse Vokietijos švietimo sistemos negalima vertinti vienareikšmiškai: viena- tai gerai organizuota mokyklų sistema, veikiama senų pedagoginių tradicijų, o antra- stabdoma pragmatizmo bei nacionalizmo.

Po Pirmojo pasaulinio karo švietimą norima pakeisti iš esmės. Buvo sakoma: „Mokykla parengė karą, mokykla jį ir pralaimėjo. Mokykla turi nužemintą tautą vėl iškelti“ („Lietuvių enciklopedija“, T.8, Bostonas. Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 335). Buvo pradėta ieškoti naujų švietimo idealų, kuriamos naujos švietimo įstaigos, mokymo priemonės. Mokyklos ir mokytojai įgijo visišką laisvę ir sąlygas ne tik kelti naujas idėjas, bet ir jas patikrinti. Naujųjų mokyklų tikslas- ugdyti sąmoningą, kūrybiškai veiklų ir socialiai jautrų žmogų.

Mokytojai suorganizavo naują sąjungą. Jų tikslas- laisvos mokyklos idėja; mokyklos nepriklausančios nei nuo bažnyčios, nei nuo krašto politikos. Mokyklai keliamas tikslas- auklėti ne kieno nors įrankį, ne siaurą specialistą ir nacionalistą, bet laisvą, savarankišką, kuriančią ir veikiančią asmenybę.

1932 metais Europa galėjo pradėti tikėtis vokiečių mokyklos pasveikimo, bet šį procesą nutraukia 1933 metais įsigalėjęs nacionalizmas ir diktatūra Vokietijoje. Laisvos minties žmonės bėga iš gimtosios šalies; auklėjimas pakeičiamas dresūra. Religijai atimta teisė egzistuoti. Keliama rasės galybė. Mokyklos svarbiausias uždavinys- kareivių ruošimas. Keliamas dekretas (Švietimo ministras M. Rustas), pagal kurį keliant mokinius iš klasės į klasę turi būti atsižvelgta ne tik į įgytas žinias, bet ir į politinį išsilavinimą bei fizinį pasirengimą.

Po Antrojo pasaulinio karo padalijus Vokietiją, ir Vakarų Vokietijoje, ir Rytų Vokietijoje keičiasi švietimo sistemos ugdymo tikslai ir turinys.

VDR ugdymo tikslai ir pati švietimo sistema buvo ryškiai politizuoti, akcentuojamas auklėjamasis darbas „revoliucinių darbininkų klasės tradicijų, socializmo ir komunizmo idealų dvasia“. Kaip ir visose sovietinio režimo šalyse, labiausiai rūpintasi ideologiniu auklėjimu.

VDR funkcionavo gana paprasta, neįvairi atskirose ugdymo grandyse sistema.

Nuo 2 mėnesių iki 6 metų vaikai lankė ikimokyklines įstaigas- vaikų darželius ir lopšelius. Nuo 6 metų visi vaikai pradėdavo mokytis. Pagrindinis VDR tipas buvo privalomoji dešimtmetė bendrojo lavinimo politechninė mokykla. Ji buvo skirstoma į tris pakopas: pradinę (1-3 klasės), vidurinę (4-6 klasės), aukštesniąją (7-10 klasės). 7-10 klasių mokiniai kas savaitę po keturias valandas atlikdavo praktiką įmonėse. Egzaminus moksleiviai laikydavo baigiamosiose klasėse: dešimtmetės mokyklos 10-oje klasėje ir išplėstinės vidurinės mokyklos 12-oje klasėje. Baigusieji dešimtmetę
mokyklą gaudavo pažymėjimą, o išplėstinę vidurinę- brandos atestatą. Turintys atestatą galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas be stojamųjų egzaminų.

Išplėstinėje vidurinėje mokėsi tik dalis baigusiųjų dešimtmetę mokyklą. Daugiau kaip 30 % baigusiųjų dešimtmetę mokyklą dvejus metus mokydavosi profesinėse mokymo įstaigose. Profesinis lavinimas taip pat apėmė suaugusiųjų darbininkų ir meistrų rengimą bei jų kvalifikacijos kėlimą. Jauni kvalifikuoti darbininkai, turėdami tam tikrą profesinį pasirengimą, galėdavo stoti į specialiąsias vidurines mokymo įstaigas.

Inžinerinės ir specialiosios vidurinės mokymo įstaigos rengdavo specialistus gamybai, žemės ūkiui, sveikatos apsaugai, valstybiniams organams, švietimo sistemai, kitoms visuomeninio gyvenimo sritims. Baigus specialiąją vidurinę mokymo įstaigą, buvo galima stoti į aukštąją mokyklą, bet baigusieji šia teise naudodavosi retai.

Vaikai, paaugliai ir suaugusieji, turintys fizinių ar psichinių sutrikimų, buvo mokomi specialiose mokyklose.

VFR švietimo sistema buvo sukurta po antrojo pasaulinio karo , siekiant realizuoti šiuos švietimo tikslus:

· ugdyti demokratišką visuomenę, ypač rūpinantis jaunosios kartos puoselėjimu humanistinių idėjų dvasia;

· kurti modernią ir humanišką mokyklą, plėtoti profesinio lavinimo sistemą, didelį dėmesį skirti suaugusiųjų švietimui, sudaryti sąlygas moksliniam darbui, modernizuoti aukštąsias mokyklas.

Pagal 1949 metų Konstituciją Vokietijoje švietimą kontroliavo valstybė; Federalinė švietimo ir mokslo ministerija bei Bundestago švietimo komisija nusakydavo pagrindines švietimo normas. Kiekviena iš 15 žemių turėjo savi aukščiausiąjį organą, nagrinėjusį savo žemės švietimo klausimus, priimdavusį įstatymus. Vietiniai valdžios organai turėjo teisę spręsti, kokių tipų mokyklas atidaryti tame rajone.

Mokymo įstaigos organizacinius klausimus sprendė savarankiškai, susitarimai tarp žemių užtikrini šalies mokymo sistemos vienybę.

Vaikai iki 6 metų dažniausiai buvo auklėjami šeimoje. Vaikų darželius, kuriuos vaikai lankydavo nuo 3 iki 6 metų, išlaikė įvairios bendruomenės, bažnyčios, susivienijimai, gamyklos arba privatūs asmenys. Vaikų darželiai buvo mokami.

VFR švietimo sistemą sudarė trys pakopos: pradinės mokyklos (6-10 metų; kai kuriose žemėse pradinis mokymas truko 6 metus), vidurinės mokyklos, aukštosios mokyklos. Po pradinio mokymo etapo mokiniai mokėsi 3 tipų mokyklose:

· Gimnazijoje. Gimnazija turėjo didžiausią prestižą ir rengė aukštojo mokslo studijoms. Gimnazijos mokymo turinys (palyginus su kitomis mokyklomis) buvo teorinės krypties, vyravo humanitariniai dalykai, ypač didelė reikšmė buvo skiriama užsienio kalboms (nuo 7 klasės pradedama mokyti antrosios užsienio kalbos). Šios mokyklos pagrindinis bruožas- kad mokymo turinys atitiktų moksleivio polinkius ir gabumus. Veikė gimnazijos su sutrumpintu mokymosi laiku, baigusiems realinę mokyklą. Moksleiviams, atėjusiems mokytis į gimnaziją iš pagrindinės mokyklos, taikytos specialios mokyklos formos.

· Realinėje. Realinė mokykla rėmėsi 4-6 metų pradine mokykla ir drauge su ja apėmė dešimtmetį mokymą. Ji teikė mokslų pagrindų žinias, reikalingas profesiniam mokymuisi. Realinės mokyklos buvo orientuojamos į praktinę veiklą. Jas baigę dirbdavo pramonės, prekybos, aptarnavimo sferose. Tai buvo aukštą prestižą turintis mokyklos tipas. Baigus realinę mokyklą buvo galima mokytis vidurinėje profesinėje mokykloje arba gimnazijoje, o ateityje įgyti aukštąjį techninį išsilavinimą.

· Pagrindinėje. 80% mokinių po pradinės mokyklos be egzaminų stodavo į pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi 3 arba 5 metus (priklausomai nuo mokymosi laiko pradinėje mokykloje). Baigus šią mokyklą, buvo galima mokytis amato profesinėse ir profesinėse techninėse mokymo įstaigose. Devynerių metų mokslas VFR buvo privalomas.

Mokyklos pasirinkimas priklausė nuo mokinio gebėjimų, mokymosi rezultatų. Nors vaikai po pradinės mokyklos buvo kreipiami į kurio nors tipo mokyklą, po bandomojo laikotarpio jie galėjo būti perkelti iš gimnazijos į realinę, iš realinės į pagrindinę mokyklą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1337 žodžiai iš 4381 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.