Voras – vienas seniausių ir prieštaringiausiai vertinamų mūsų planetos gyvių. Kraupi jo išvaizda, plėšrus gyvenimo būdas visais laikais žmonijai kėlė siaubą ir pasibjaurėjimą. Didžiuma pasaulio kultūrų vorą siejo su Mėnuliu, drėgme, mirtimi, požemių pasauliu. Tuo tarpu juodojoje magijoje voras, anot L.Gutausko, „tylos kunigaikštis“, laikomas žmogaus sielos sargu…
Paradoksalu, tačiau voras yra ne tik pasibjaurėjimo, bet ir žavėjimosi objektas: daugelyje užsienio šalių mielai auginami gigantiški tropiniai vorai, dažniausiai vadinami tarantulais. Šie egzotiški augintiniai populiarūs Vokietijoje, Amerikoje, Anglijoje: vien Londone veikia apie 30 parduotuvių, kuriose galima įsigyti ne tik tarantulų, bet ir skorpionų, gyvačių ar krokodilų. Lietuvoje tarantulai kol kas tikra retenybė. V.Krėvės prospekte gyvenantis kaunietis Deividas savo namuose augina tris tarantulus. Jis sutiko papasakoti apie šiuos egzotiškus gyvius.
Pažintis
Visi jie dar labai jauni, todėl įsivaizduotų plėšrių gigantiškų pabaisų neišvydau. Atvėręs nedidelę, viduje voratinkliais apraizgytą dėžutę, Deividas parodė vieną savo augintinių. Judrus tamsiai pilkas apie 4 cm dydžio padaras mikliai rėpliojo po dėželę. Pajudintas žaibiškai iškėlė priekines galūnes ir sustingo – atrodė iš tiesų grėsmingai. Deividas paaiškino: tai grasinanti poza, būdinga tarantulams. Įsibrovusiajam į voro teritoriją liepiama nešdintis, o jei ne… Išimtas iš dėželės, voras ima guviai ropštis šeimininko drabužiais. Netikėtai išsprūsta, šlepteli ant grindų ir neria į tamsesnę vietelę. Įspūdis stulbinantis: stebina ne tik voro dydis, jei palygintume jį su tradiciniais „lietuviškais“ voreliais, bet ir jo žaibiška reakcija.
Kai pasprukęs tarantulas galų gale saugiai uždaromas, jo šeimininko klausiu, kodėl jis nusprendė auginti būtent vorus, o ne, sakykim, šunį ar katę, kaip visi padorūs miestelėnai. „Juos įdomu auginti, – šypsosi Deividas. – Jie tokie… santūrūs. Žengia tris žingsnius – ir galvoja: eiti toliau ar ne“.
Ką jaučia tarantulas?
Savo sandara ir „pasaulėjauta“ tarantulas tiesiog intriguoja: Deividas pasakojo, kad jo augintiniai beveik nieko nemato ir negirdi, neturi uoslės, nejaučia skonio. Aštuonetu akių, kurios pūpso priekinėje voro galvakrūtinės dalyje, tarantulas tesugeba atskirti šviesą nuo tamsos. Nepaisant tokio, žmogiškuoju požiūriu, didžiulio trūkumo, tarantulas apdovanotas žaibiška reakcija: kiekvienu savo gauruoto kūno šereliu jis jaučia menkiausią aplinkos vibraciją. Deividas pasakojo, kad vorai paukštėdos medžiodami sugeba užšokti ant pro šalį skrendančio paukščio, nors nė viena iš savo aštuonių akių padoriai jo nemato! Be to, sakė Deividas, voras, matyt, pagal temperatūrą atskiria dviejų skirtingų žmonių rankas: „Prideda koją, stabteli ir „galvoja“. Jei jam patinka, pereina ant kito žmogaus rankos, jei ne – neįkalbėsi…“
Ir voras turi charakterį.
Palyginti su žinduoliais ar paukščiais, tarantulas – primityvus gyvis, neturintis „inteligencijos“. Emociniu ir daugeliu kitų atžvilgių šeimininkas šiam padarui nieko nereiškia: tarantulo negalima prijaukinti ar išdresuoti. Vis dėlto jie instinktyviai reaguoja į išorės stimulus, juos galima pripratinti prie nuolatinių veiksmų. Deividas sakė, kad kai kurie tarantulai mėgsta, kai jiems kasomas pilvas. Kiekviena diena vorui nauja, kas įvyko vakar, jis menkai teprisimena. Tačiau netgi du tos pačios rūšies tarantulai gali būti visiškai skirtingi. Pasak Deivido, vieną tarantulą jis buvo prisipratinęs „žiūrėti televizorių“: voras ištikimai tupėdavo jam ant kelio. „Bandžiau jį nusukti nuo televizoriaus. Patūno 2 – 3 minutes ir vėl atsigręžia. Nežinau, ką jis ten mato…“ – šypsojosi šeimininkas. Kitas keistokas tarantulo pomėgis – tupėti šeimininkui ant krūtinės, ir ne bet kurioje vietoje, o širdies plote. Deividas sakė, kad paaiškinti tarantulo elgesio motyvus sunku: šie gyviai mįslingi net juos tyrinėjantiems mokslininkams.
Ką veikia voras?
Natūralioje aplinkoje tarantulas puola grobį, nuodais paralyžiuoja jį arba nužudo. Vorai minta pusiau skystu maistu: kartu su nuodais jie įšvirkščia aukai virškinamojo fermento, vėliau ją išsiurbia. Namų sąlygomis terariume auginami tarantulai minta svirpliukais, vikšrais, žiogais. Jie yra praradę natūralų medžioklės instinktą ir, pasak Deivido, pasprukę neišgyventų. Be to, dauguma tarantulų kilę iš tropinių kraštų, kuriuose karštas ir drėgnas klimatas, ir neatsparūs dideliems temperatūrų svyravimams. Paklaustas, ką paprastai veikia tarantulai, Deividas pasakoja, kad jie nemėgsta be reikalo eikvoti energijos judėjimui, todėl ilgą laiką gali apsieiti be maisto. Paprastai tarantulo veikla apsiriboja tuo, ko jam reikia, kad išgyventų. Be to, šie mįslingi gyviai, nulindę į savo „lizdą“, gali jame tūnoti ištisas dienas. Deividas pasakojo, kad toks elgesys ypač būdingas tarantului tuo metu, kai jis neriasi: išlindęs iš gauruotų savo „kailinių“ voras yra labai pažeidžiamas, „minkštas“, todėl stropiai užsibarikaduoja voratinkliu ir išlenda tik po keleto dienų, kai sutvirtėja. Retkarčiais tarantulai mėgsta lėtai pasivaikščioti po savo teritoriją. Visu greičiu skuodžia tik išgąsdinti. Paėdę prausiasi, valosi burną ir
čiuptuvus.
Tarantulas neturi humoro jausmo
Pasak Deivido, šiaip sau, be jokios priežasties, tarantulas žmogaus nepuola. Įkąsti jis gali tik tada, kai su juo pasielgiama netinkamai arba neatsargiai. Kai kuriuos augintinius suerzina per dažnas brovimasis į jų teritoriją, kiti nepakenčia prisilietimo. Jautriausia voro vieta – minkštas ir pažeidžiamas jo pilvas, todėl netinkamai paėmus tarantulą į rankas, jis ginsis arba it paklaikęs puls ropštis drabužiais aukštyn. Saugiai, nesužeidus jį nusipurtyti bus sunku. Tiesa, nulaužta voro koja atauga maždaug per metus, tačiau šitokio akibrokšto savo šeimininkui tarantulas nedovanoja…
Pasak Deivido, sykį tarantulas yra įgėlęs ir jam: ranką dvi savaites maudė, buvo lyg nutirpusi. Tarantulo įkandimas skausmingas ir nemalonus (kaip bitės arba širšės), bet nėra mirtinas. Iki šiol nėra žinoma nė vieno mirties atvejo įkandus tarantului.
Be to, juk visai nebūtina jį imti į rankas: kai kurie vorai būna nervingi, netgi agresyvūs. Juo galima žavėtis ir iš tolo – kaip žuvyte akvariume. Juo labiau kad tam tikrų rūšių tarantulų šereliai turi toksinių medžiagų ir, patekę ant odos arba į akį, gali smarkiai ją suerzinti. Saugumui kartais naudojamos specialios pirštinės.
Kam juos auginti?
Gigantiškieji vorai gali užaugti iki 8,75 cm, o voras paukštėda, matuojant ir jo kojų ilgį, – iki 28 cm. Kai kurios jų rūšys gyvena 20 – 30 metų, tačiau vidutinė namų sąlygomis auginamo tarantulo patelės amžiaus trukmė 6 – 14 metų, patino – 3 – 6 metai. Retos, nykstančios ar sunkiai aptinkamos tarantulų rūšys specializuotose parduotuvėse kainuoja apie 700 svarų sterlingų. Jei retos vorų rūšys namų sąlygomis dauginasi, šitaip jie išsaugojami nuo išnykimo. Dažniausiai šiuos keistus gyvius augina nuoširdžiai juos mėgstantys žmonės, tačiau užsienyje yra pasitaikę atvejų, kai šis gauruotas daugiakojis gyvis savo šeimininkui padėjo įveikti arachnofobiją – panišką vorų baimę. Galima drąsiai teigti: bent kartą iš arti pamatęs tarantulą žmogus ilgai jo nepamirš.
Vis dėlto ir gyvendamas šalia žmogaus voras išlieka tikras sielos sargas: neprijaukinamas, mįslingas ir laukinis.