Vrte
5 (100%) 1 vote

Vrte

Manau šių laikų visuomenėje vertinami materelūs dalykai, kaip automobiliai, pinigai, didingi būstai, rūbai ar dirbtinė išvaizda. Tokie dalykai neturi tikrosios vertės. Vertė, tai tokia, metafizinę prasmę turinti sąvoka, kuri nera niekaip sukonkretinama, dėl mūsų nežinojimo ir prasto pažinimo, gilesnėje negu turtas esmėje. Žmonės kartais užmiršta kas jiems tikrai svarbu, tai yra jų vidiniame pasaulyje, kažkur giliai. Dažnas žmogus pasakytų, jog jam yra vertinga meilė, draugystė, geri santykiai, bet nejaugi jis gyvena šiomis vertybėmis? Jeigu visi gyventų tikrosiomis vertybėmis, pasaulis daugeliui taptų prasmingu ir vertingu gyvenimu, o ne tiesiog beprasmiu egzistavimu ir priklausimui matereliems dalykams. Visi žmonės yra priklausomi vieni nuo kitų, nes visi atlieka tam tikrus procesus, kurių padarinius naudojame, taigi kažkas kepa duoną, o kažkas ją valgo. Kažkas teikia licenziją jai kepti, o kažkas duoda sertifikatą licenzijai teikti. Viskas ir visur yra tarpusavyje susieta. Jeigu mes vertinsime matereluma, prieštarausime savo prigimčiai, prasmei ir tikriesiems jausmams. Taigi, kur yra tikroji vetė? Daugelis žmonių neįžvelgia vertės tekančioje saulėj, lietaus laše, medžio lape, kurį supa švelnus vėjelis. Visi šie dalykai yra prasmingi ir veringi, nes jie yra mūsų gyvybė, mūsų laisvė į gyvenimą ir pažinimą. Jausmas apimantis stebint saulę kylančia ryte toks, lyg jaustum, kaip visa žemės gyvybė pereina per tave, lyg teketų geraiausia energija kurią esi kada jautęs. Lietaus ląšas, kaip mažas žmogeliukas, krentantis iš dangaus, pilnas spindesio, gėrio ir palaimos. Lapas, lyg šydas, apsaugantis nuo visų blogų dalykų. Kartais žvelgiant į dangų, norisi gyventi ir jaustį jį šalia, kartu. Dangus toks ypatingas subjektas, visi žmonės po juo jaučiasi jaukiai, dažnai prasideda draugystės, kurios tęsiasi iki tol, kol mitis juos išskirs. Manau, kad mirtis tai nera pabaiga. Tai yra pradžių pradžia, nes žmogus jug nera tik padaras, kuris išgyvenes savo, miršta ir nepalieka jokio žymaus pėdsako. Žymaus, nebūtinai pasaulinio, tiesiog kažką tokio, ko kažkas nepamirš, kažko veringo. Man visada turi vertę geras darbas. Kažkas atlikta tokio, dėl ko nereikia gailėtis ir apmaudauti. Kiekvienas padarytas geras darbas keliauja į jūsų sąskaitą, o pagalvokite kiek kažkam padėjote, kiek džiugesio jo širdyje, kiek palaimos. Manau verta gyventi gyvenimą, kuriame nebutų savanaudiškumo ir pagiežos. Kartais padarius gerą darbą džiaugiasi ir mūsų širdis, tai dvipusis gėrio džiaugsmas, kuris užfiksuojamas erdvės ir laiko neturinčioje pasąmonėje. Žodžiai „būti ar nebūti“ yra be prasmiai, visada maniau kad būti, prisiminti, išeiti ir gryšti. Šiuos žodžius visada turiu galvoje, nes be jų nera ir gyvenimo prasmes. Daugeliui iškyla klausimai, dėl prasmės. Nejaugi, tai taip sunku suvokti? Prasmė ta, kad prisimintum, sužinotum dar daugiau ir tai tęstūsi amžinybę. Atrodytų banalu, bet anaiptol, tai yra taip abstraktu, būtų galima išsišakoti į daugybę aspektų, bet svarbiausia, kad visiems reikia turėti įvairių tikslų ir vertybių, nevisada susijusių su materelizmu. Kartais reikia ir jo, bet svarbiausia, kad tai neužvaldytų mūsų gyvenimų ir netaptų kasdienybe. Man visada būna nesuprantama, kai žmogus, turintis intelektą, mąstymą ir kitas galimybes žlugdo save. Atrodytų, jog mes esame visi vienos rūšies padarai – žmonės, bet labai skirtingi. Kartais mūsų pasąmonę žlugdo beverčiai dalykai, aplinkybės, tai ir gadina žmones. Dažnai matau, kaip vaiko nebedžiugina pasivaikščiojimas su šeima po gražų parką ar mišką. Vaikui atrodytų nuobodu ir neįdomu. Tai kas jam tokiu atvėju yra vertinga ir įdomu? Nejaugi visos technologijos, kurios buvo sukurtos gyvenimui ir jo kokybei pagerinti? Negi vaikui svarbiau kompiuteris už bendravimą ir pažinimą? Jeigu ir toliau žmonyja propoguos technologijų ir komunikacijų naudojimą kasdieninėms ir neturinčioms nei meninės, nei kultūrinės vertės, tai visų mūsų laukia išnykimas arba neturintis moralės ir mentaliteto gyvenimas. Vaikų nebegalima nustbinti jokiais gamtiniais dalykais, jiems tai atrodo nuobodu, o kartais dėl pažinimo stokos arba kitų vertybių vaikai nemato naturalumo, mokslo šviesos ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis žmonių į tai žvelgia lyg, tai būtų charakterio savybės, bet jug jas formuoja švietimas, auklėjimas, inecetyva ir supratimas. Patys formuojame žmones su trūkumais, beverčiais nusistatymais ir bepęniu gyvenimu. Daugelis filosofų teigė, jog žmogus, tai ne juslinių pasitenkinimų subjektas, o sąmonės ir mąstymo, pažinimo šaltinis, kutis turėtų domėtis viskuo kas susiję su jo prigimtimi ir supančiais jį matomais ir nematomais dalykais, kurie žmogui ir atneša didį žinojimą ir pasiekimus ne tik šiame pasaulyje, bet ir visur kur tai yra vertinama ir propoguojama.