Vsdk statybinių medžiagų kontrolinis darbas
5 (100%) 1 vote

Vsdk statybinių medžiagų kontrolinis darbas

11213141516171

1. MEDIENOS GAMINIAI PASTATO VIDAUS IR IŠORĖS SIENŲ APDAILAI

Bendros žinios

Mediena statybos reikalams vartojama nuo seniausių laikų. Mūsų krašte ilgą laiką ji buvo viena iš svarbiausių statybinių medžiagų. Šiuolaikinėje statyboje, kai pagrindine medžiaga yra surenkamasis gelžbetonis, mediena vis dar nepraranda savo reikšmės. Iš medienos gaminami langai, durys, grindys, apdailos plokštės, stogo konstrukcijos. Daug medienos suvartojama popieriui, baldams ir termoizoliacinėms medžiagoms gaminti. Mediena todėl taip plačiai taikoma statyboje, kad yra lengva, stipri gniuždant, tempiant ar lenkiant, tampri, mažai laidi šilumai, atspari šalčiui ir daugeliui cheminių medžiagų, minkšta ir lengvai apdirbama; nesudėtingi elementų sujungimo būdai ( vinimis, varžtais, įkirčiais, klijais). Ji yra būdingo gražaus rašto ( ypač kai kurių veislių), todėl vartojama apdailiai.

Mediena, kaip statybinė medžiaga, turi ir trūkumų. Tai hidroskopinė, anizotropinė, degi ir neatspari puvimui medžiaga. Be to, medienoje būna ir defektų : šakų, plyšių, įvijų sluoksnių ir kt. Į neigiamas medienos savybes reikia atsižvelgti, panaudojant ją įvairiomis sąlygomis eksploatuojamoms konstrukcijoms, taip pat priimant, laikant, apdirbant medieną be eksploatuojant konstrukcijas iš medienos.

Medienos savybes galima pagerinti. Pavyzdžiui, antiseptikais impregnuota mediena žymiai atsapresnė pūvimui; nudažyta arba įmirkyta specialiomis medžiagomis mediena sunkiai užsidega; klijuotinės, t. y. Iš plonų tašelių polimeriniais klijais suklijuotos, detalės mažiau traukiasi, nepersimeta; paveikus medieną specialiomis medžiagomis ( amoniaku, fenolu, fyrturolu), ji nepūva, nepersimeta, ją lengva poliruoti.

Mediena, kaip natūrali ir atkuriama žaliava, nepaisant laiko permainų išsilaikė kaip graži ir patikima fasadų apdailos medžiaga. Su Alwood sistema alsecco pritaikė šią medžiagą prie šiuolaikinių reikalavimų. Derinant su kitomis statybinėmis medžiagomis, tokiomis kaip tinkas ar klinkeris galima sukurti įdomius akcentus.

Drėgnose sąlygose ir esant temperatūros svyravimams mediena stipriai keičia savo matmenis, todėl medinius paviršius reikia dažyti elastingais ir gerai į paviršių įsigeriančiais dažais. Naudojami specialūs skiedikliais skiedžiami dažai su medienos apsaugos priedais (aliejiniai ir aliejiniai alkidiniai) ir vandeniu skiedžiami medienos dažai (akrilatiniai dažai). Į specialius lauko darbams skirtus medienos dažus dedama ir medienos apsaugos priemonių (fungicidų). Kietą ir stiprią plėvelę suformuojantys emaliniai dažai netinka dažyti mediniams paviršiams lauke.

Klijuotas lentų tašas

Klijuotas lentų tašas arba klijuota sluoksninė mediena yra statybinis gaminys. Jis suklijuotas iš obliuotų lentų, kurių pluošto kryptis yra išilginė. Užsienio techninėje literatūroje šis gaminys vadinamas „glulam“ (angliškų žodžių glue – klijai ir laminate – sluoksninis junginiu). Tašai, suklijuoti iš pjautinės medienos ruošinių, dažniausiai skirti langų ir durų staktų (dėžių) bei rėmų gamybai.

Tašo sluoksniai klijuojami fenolio arba amino (melamino) dervų klijais. Klijuotą tašą gali sudaryti tos pačios rūšies mediena arba skirtingų rūšių mišinys, dažnai iš europinės baltosios (Picea abies, Abies alba), raudonosios (Pinus sylvestris) ar Douglas.

Atsižvelgiant į aplinką, kurioje naudojami klijuoti lentų tašai, skiriamos trys jų eksploatacijos klasės: pirmoji apibūdinama medžiagos drėgniu, atitinkančiu aplinkos 20°C temperatūrą ir santykinį drėgnį, viršijantį 65 % tik keletą savaičių per metus; antroji – atitinkančiu santykinį drėgnį, viršijantį 85 % tik keletą savaičių per metus; trečioji, kai klimatinės sąlygos yra didesnio drėgnio už antrosios eksploatacijos klasės medieną.

Pagal lentų sluoksnių išsidėstymą tašo skerspjūvyje (LST EN 386:2002) tašai skirstomi į horizontaliuosius, kurių šie sluoksniai yra horizontalūs, ir vertikaliuosius, kurių sluoksniai vertikalūs.

Tašo lentos gali būti ištisinės arba suklijuotos iš dantytais dygiais sujungtų gabalų. Vieną sluoksnį gali sudaryti viena lenta, kurios plotis lygus tašo pločiui, arba kelios lentos.

I ir II eksploatacijos klasės horizontaliojo tašo turi būti suklijuoti tik išorinių sluoksnių lentų kraštai, o III eksploatacijos klasės – net 4 viršutinių ir 4 apatinių sluoksnių lentų kraštai. Vertikaliojo tašo vertikalių išorinių sluoksnių lentų kraštai suklijuojami, jeigu tašas yra III eksploatacijos klasės. Kitais atvejais – neklijuojami, tačiau lenta turi būti ne storesnė, kaip trečdalis jos pločio.

Medienos gabalų šerdies padėtis vienoda. Tik III klasės tašų apatinio sluoksnio (medienos gabalo) šerdis nukreipta kiton pusėn. Vengiant tašo išsigaubimo ar suplyšinėjimo, viduryje lentos, platesnės kaip 200 mm, frezuojamas 4 mm pločio ir 1/3 lentos storio gylio griovelis.

Tašų plotis yra 50 – 800 mm, o aukštis (gylis) – 100 – 2500 mm. I ir II eksploatacijos klasės tašų sluoksnių (lentų) didžiausias leidžiamas storis yra 45 mm (spygliuočių medienos) ir 40 mm (lapuočių mediena), o III eksploatacijos klasės bet kurios medienos sluoksnių – 35 mm.

Neapdorotos konservantais klijuoto tašo medienos drėgnis turi būti 8-15%, o apdorotos konservantais -11- 18 %. Medienos drėgnis
sluoksniuose negali skirtis daugiau kaip 4%. Iš medienos išsiskiriančio laisvojo formaldehido leidžiamas kiekis (EN 14080:2000) yra: EI klasė < 0,13 mg / 1 m3 oro; E2 klasė > 0,13 mg/ 1 m³ oro.

Fanera

Fanera yra lakštinė konstrukcinė medžiaga, suklijuota iš nelyginio skaičiaus (dažniausiai 3) lukšto sluoksnių. Jos geresnės kokybės viršutinis (išorinis) sluoksnis vadinamas faneros gerąja puse, o prastesnis apatinis sluoksnis – blogąja puse. Vidiniai sluoksniai gaminami iš lukštinto lukšto. Pagal išorinių sluoksnių medienos rūšį fanera vadinama beržine, alksnine, pušine ir kt. Jeigu viršutinis sluoksnis yra drožtinis lukštas, tai fanera vadinama dekoratyviąja. Vakarų Europoje labai populiarios plokštės, suklijuotos viena kryptimi arba kryžmai iš daugelio buko drožtinės faneros sluoksnių. Jos dažnai vadinamos faneros plokštėmis. Atsižvelgiant į klijų rūšį, jos tinka naudoti sausose, drėgnose patalpose ar lauko sąlygomis, o pagal paviršiaus apdailą – nešlifuotos, šlifuotos, gruntuotos arba jau apklijuotos įvairių medžiagų plėvelėmis.

Fanera gaminama iš beržo, alksnio, liepos, drebulės, buko, pušies, eglės ir apibūdinama išorinių sluoksnių medienos rūšimi, pavyzdžiui: beržo, alksnio, pušies klijuota fanera. Bendruoju atveju skiriama lapuočių (LST EN 635-2:2002) ir spygliuočių fanera (LST EN 635-3:2002). Įprasta, kad faneros gretimuose sluoksniuose medienos pluoštai būtų suglausti 90° kampu.

Klijavimui tinka įvairios dervos: fenolio-formaldehidinės, rezorcininės, melamino (gaminama drėgmei atsparesnė fanera), karbamidinės (fanera vidinėms patalpoms, baldams). Maisto tarai lukštas klijuojamas baltyminiais klijais. Faneros viena ar abi pusės gali būti padengtos drožtiniu lukštu, tekstūriniu, imituojančiu įvairias medienos rūšis, popieriumi. Tokia fanera vadinama dekoratyviąja. Tekstūrinis popierius priklijuojamas plėveliniais klijais ar įmirkomas karbamidinėse ar melamino dervose. Tokios faneros išorinių sluoksnių paviršiuose klijuojant susidaro apsauginė plėvelė.

Visų rūšių faneros plokštės naudojamos baldų gamybai, taip pat kaip universali statybinė medžiaga. Čia jos pagal storį ir suklijavimo būdą gali būti konstrukcinės, dekoratyviosios arba izoliacinės paskirties. Faneros plokštės turi didesnę paklausą, tenkinant lakštinių natūralios medienos medžiagų poreikį. Kur eksploatacinės sąlygos draudžia naudoti kitokias, sintetines medžiagas, neretai vartotojas pageidauja gyvenamą namą statyti tik iš natūralios medienos.

Faneros kiekis apskaitomas m3 arba m2 šiuo tikslumu: lakšto tūris ir plotas – 0,0001 m3 ir 0,001 m2, lakštų partijos tūris ir plotas – 0,01 m3 ir 0,5 m2. Bendrosios paskirties fanera žymima raide G (general – bendroji), arba raidė S (structural — statybinė). Atsižvelgiant į aplinką, kurioje eksploatuojama fanera, skiriamos trys klasės. Pirmoji (vidaus sausoji aplinka) apibūdinama medžiagos drėgniu, atitinkančiu aplinkos 20°C temperatūrą ir santykinį drėgnį, viršijantį 65% tik keletą savaičių, per metus. Antroji (vidaus drėgnoji aplinka) – atitinka santykinį drėgnį, viršijantį 85% tik keletą savaičių per metus. Trečioji (išorinė aplinka) — klimatinės sąlygos atitinka didesnį už antrosios klasės medienos drėgnį.

Formaldehido emisijos (išsiskyrimo) iš faneros, naudojamos lauko sąlygomis, kiekis nereglamentuojamas. Būtina tiktai nurodyti, kad fanera skirta naudoti išorinėje aplinkoje.

Pagal paviršiaus vaizdą fanera, atsižvelgiant į tam tikrų natūralių medienos ypatumų (ydų) ir gaminant atsiradusių defektų skaičių, dydį, skirstoma į 5 išvaizdos klases: E, I, II, III, IV. Lakšto išvaizdos klasė nustatoma pagal jo paviršiaus klasę. Leidžiamas ypatumų ir defektų kiekis, matmenys bei dydis yra įvertinami visame lakšto paviršiuje. Šis skaičius (arba dydis) išreiškiamas skydo vienam kvadratiniam metrui, o įtrūkiai, plyšiai ir tarpai – skydo pločio vienam metrui. Ypatumų ir defektų skaičius bei dydis vertinami pagal standartų taisykles ir apvalinami iki artimiausio sveikojo skaičiaus. Šakos ir jų skylės įvertinamos, matuojant kiekvienos jų skersmenį. Taip pat apskaičiuojamas suminis šakų ar skylių skersmuo, tenkantis skydo paviršiaus vienam kvadratiniam metrui.Šakos arba skylės skersmuo matuojamas statmenai pagrindinei lukšto pluošto krypčiai. Atskirai įvertinamas kiekvieno įtrūkio, plyšio ar tarpo ilgis ir plotis, įtrūkiu, plyšių arba tarpų skaičius skydo pločio viename metre. Lukšto gabalų, iš kurių sudaryti I — IV išvaizdos klasių skydo išorinių sluoksnių skaičius ir plotis neribojamas, jei junginiai yra gerai atlikti. Lukšto gabalai, iš kurių sudaryti I klasės išoriniai sluoksniai, turi būti suderintos spalvos, o pluoštas – panašus. Išoriniuose sluoksniuose junginiai turi būti apytiksliai lygiagretūs skydo kraštams. E klasės išorinis sluoksnis yra iš lukštinto lukšto ir gali būti iš vieno arba dviejų gabalų, su sąlyga, kad junginys būtų geras, apytiksliai skydo centre, apytiksliai lygiagretus skydo kraštams, o lukšto gabalų, gerai suderinta spalva, pluoštas panašus. Taisiniams naudojami ir pleištiniai
būti priderinti prie skylės ir reikiamai įtvirtinti. Spalva ir pluoštas turi būti suderinti pagal atitinkamos išvaizdos klasės reikalavimus. Sintetiniai glaistai leidžiami, atsižvelgiant į išvaizdos klasės reikalavimus.

Natūralios medienos skydai (plokštės)

Šie skydai – kraštais (arba kraštais ir šonais) suklijuoti medienos gabalai (tašeliai). Daugiasluoksnis skydas sudarytas iš dviejų išorinių sluoksnių, kurių pluošto kryptys lygiagrečios, ir bent vieno vidinio sluoksnio, kurio pluošto kryptis sudaro 90° kampą su išoriniais sluoksniais. Tokie skydai gaminami iš spygliuočių ir kietųjų lapuočių medienos. Sluoksnių konstrukciją, tašelių skerspjūvį, jų sujungimo būdą sąlygoja plokščių paskirtis (LST EN 13017-1, 2: 2002). Jos daugiausia naudojamos korpusinių baldų fasadams (durims), stalviršiams arba pastatų vidaus įrangai (durims, jų rėmams, laiptams). Pagamintos iš natūralios medienos, plokštės jau nebeturi medienai būdingų ydų (šakų, plyšių, kreivo pluošto sluoksnio ir kt.), nes jos išpjaustomos tašelių gamybos metu. Tai labai vertinga, tačiau gana brangi medžiaga, ne masinė, o rečiau gaminama ir naudojama. Natūralios medienos skydai būna vienasluoksniai ar daugiasluoksniai, skirti naudojimui sausoje, drėgnoje aplinkoje ir atvirame lauke, bendrosios ir statybinės paskirties, pagaminti iš spygliuočių ar lapuočių medienos, iš išilgai nevientisų ar vientisų gabalų, nešlifuoti, šlifuoti, reljefinio paviršiaus, apdailinti (padengti, dažyti, gruntuoti, lakuoti, įmirkyti aliejais). Visų tipų skydai turi būti simetrinės storio atžvilgiu konstrukcijos. Lapuočių medienos daugiasluoksnių skydų išoriniai sluoksniai ne plonesni kaip – 3,5 mm. Statybinės paskirties spygliuočių skydų (klasė S —„Structural“) išorinių sluoksnių mažiausias storis – 5 mm.

Išorinių sluoksnių (gerojoje ir blogojoje pusėje) visi gabalai turi būti tos pačios medienos rūšies. Vidinių sluoksnių junginiuose (tiek klijuotuose, tiek neklijuotuose) neturi būti tarpų. Pavienės mažos kirmgraužos, nusispalvinimas, nežymus puvinys yra leidžiami. Visi junginiai turi būti tinkamai suklijuoti, tarpai junginiuose draudžiami. Neklijuoti junginiai yra leidžiami vidiniuose sluoksniuose. Vienasluoksnių skydų, sudarytų iš medienos gabalų, supjautų pagal ilgį, gabalų galai gali būti jungiami dantytais dygiais, suglaudžiami arba kitaip sujungiami galais. Lapuočių medienos daugiasluoksnių skydų išorinių sluoksnių plonlentės turi būti ne siauresnės kaip 75 mm.

Suomijos firma RWS-ENGINEERING OY siūlo visai naują natūralios medienos plokščių gamybos technologiją. Ji leidžia labai racionaliai sunaudoti palyginti plonus (8-20 cm storio) rąstus. Manoma, kad šiam tikslui labai tiktų panaudota plantacinių miškų apvalioji mediena. Gamybos proceso pradžioje specialiai pagamintomis staklėmis iš rąsto išpjaunamas šešiakampis tašas. Perpjovus jį išilgai, gaunamas plokštei klijuoti skirto tašelio ruošinys. Ruošiniai vėliau džiovinami ir taip obliuojami, kad klijavimo kraštas būtų dantytas. Dėl to klijavimo siūlė yra stipresnė negu klijuojant plokščius paviršius. Taip siūloma gaminti plokštes pirmiausia iš spygliuočių medienos.

Naujas šių plokščių standartas (EN 13353:2002.) reglamentuoja plokščių drėgnį, matmenų nuokrypius ir skydų mechanines charakteristikas. Natūralios medienos skydų (SWP –solid wood panels (natūralios medienos skydai)), atsižvelgiant į jų paskirtį, drėgnis turi būti sausoje aplinkoje naudojamų (SWP1) – (8±2)%, drėgnoje aplinkoje (SWP2) – (10±3)% ir išorinėje aplinkoje (SWP3) – (12±3)%.

Leidžiamieji šie skydo matmenų ir formos nuokrypiai: ilgio ir pločio ±2,0 mm; vardinio storio +1,0 mm; to paties skydo storio skirtumas <0,5 mm; krašto tiesumas 1,0 mm/m; stačiakampiškumas 1,0 mm/m.

2. SAVYBĖS STATYBINIŲ MEDŽIAGŲ IR VANDENS SANTYKIUI APIBŪDINTI

Drėgmė dažniausiai turi neigiamos įtakos eksploatacinėms statybinių medžiagų ( konstrukcijų ) savybėms. Pavyzdžiui, drėgnoje aplinkoje medinės konstrukcijos pūva, padidėja atitvarinių konstrukcijų laidumas šilumai ir t. t. Labai dažnai drėgmė pakenkia dar nepanaudotoms medžiagoms. Pavyzdžiui, sudrėkęs cementas ir gipsas netenka kietėjimo savybių.

Svarbesnės medžiagų savybės vandens atžvilgiu yra kapiliarumas ir vandens įgeriamumas.

Drėgnumas. Daugelis medžiagų savybių ( pvz., tūrio masė, laidumas šilumai, stiprumas ir kt. ) priklauso nuo jos drėgnumo laipsnio. Drėgnumo laipsnis, t.y. drėgnumas W, išreiškiamas bandinyje esančio vandens ir to paties sauso bandinio masių santykiu :

m drėg – m saus

W = . 100%

M saus

čia m drėg – drėgno bandinio masė; m saus – sauso bandinio masė.Vandens įgeriamumas. Medžiagos ypatybė įgerti vandenį (ją mirkant ) ir jį ( vandenį) išlaikyti vadinama vandens įgeriamumu. Vandens įgeriamumas išreiškiamas įgerto vandens masės ( arba tūrio ) ir sauso bandinio masės arba jo tūrio santykiu:

Vandens įgeriamumas masės atžvilgiu Wm:

mpr– m saus

Wm = . 100% ( 1.8 )

M saus

Vandens įgeriamumas masės atžvilgiu Wt:

m pr – m saus

Wt = . 100%

V

čia mpr – prisotinto brandinio masė;

m saus – sauso bandinio masė;

V – bandinio tūris

Padaliję lygtį iš lygties, gauname:

Wt=Wm .ρ t,

t. y. vandens įgeriamumas tūrio atžvilgiu yra lygus vandens įgeriamumo masės atžvilgiu ir medžiagos tūrio masės sandaugai.

Statybinių medžiagų vandens įgeriamumas randamas, paprastai mirkant, virinant vandenyje ir naudojant padidintą vandens slėgimą. Vandens įgeriamumas priklauso nuo medžiagos aktyvumo, nuo porų dydžio ir jų pobūdžio, medžiagos hidrofiliškumo laipsnio. Įvairių medžiagų vandens įgeriamumas gana įvairus: paprastųjų molio plytų – 8-10%, grindų plytelių – iki 2%, sunkiojo betono – iki 3%, granito – 0,5-0,7%.

Panagrinėkime ( 1,9 ) formulę smulkiaporių medžiagų atvejui ( iš stambių porų vanduo išbėga ). Skaitiklis ( m pr – m saus ), reiškiantis įgerti vandens arba atvirų porų tūriui ( V – Va). Jeigu visos poros yra prieinamos vandeniui, tai 1,9 formule išreiškiamos mdžiagos poringumas. Kadangi medžiagoje yra neprieinamų uždarų porų, tai Wt skaitmeninė reikšmė ( tariamas poringumas ) būna mažesnė už tikrojo poringumo dydį. Iš čia seka, kad pagal Wt galima spręsti ir apie medžiagos akytumą bei porų pobūdį.

Laidumas vandeniui – tai medžiagos ypatybė praleisti vandenį,esnat slėgimui. Ši savybė labai svarbi hidroizoliaciniams, stogo dangos medžiagoms, rezervuarams, užtvankoms. Medžiagos laidumas vandeniui išreiškiamas vandens kiekiu, kuris prasisunkia per medžiagos payzdžio 1 cm2 per vieną valandą, kai vandens slėgimas pastovus.

Medžiagos laidumas vandeniui priklauso nuo jos tankumo, struktūros, vandens slėgimo. Labai tankios medžiagos, pavyzdžiui stiklas, bitumas ir plienas, nepraleidžia vandens. Akyta medžiaga, kurios poros yra uždaros, taip pat praktiškai yra nelaidi vandeniui.Kuo daugiau susisiekiančių porų, tuo akyta medžiaga laodesnė vandeniui. Be to, mažiau laidžios vandeniui tos medžiagos, kurių paviršius turi hidrofobinių ( vandenį atstumiančių ) savybių.

3. METAMORFINĖS UOLIENOS, PAGRINDINĖS JŲ SAVYBĖS. MEDŽIAGOS IR GAMINIAI IŠ METAMORFINIŲ UOLIENŲ, JŲ TECHNINIAI DUOMENYS, PANAUDOJIMAS.

Uolienų klasifikacja

Žemės plutą sudaro įvairos uolienos. Uoliena- tai mineralų agregatas, susidaręs tam tikromis sąlygomis. Jeigu uoliena sudaryta iš vieno mineralo, tai ji vadinama monomineraline ( gipas, magnezitas), o jeigu iš keleto mineralų – poliminarine uoliena ( granitas, dioritas). Mineralai yra atskiri cheminių elementų gamtiniai junginiai su maždaug vienodomis fizinėmis ir cheminėmis savybėmis ( kvarcas ir kt.). Mineralai yra Žemės plutoje vykstančių fizinių-cheminių procesų produktai.

Labai daug uolienų suvartojama statybai. Dalis jų vartojamos natūralios ( rieduliai, smėlis ), o dalis – apdorotos ( skaldant, piaustant, tašant. Šlifuojant ir pan. ), t. y. Skaldos, blokų, plokščių ir plytelių pavidalu. Be to, iš kai kurių uolienų gaminamos rišančiosios medžiagos ( statybinis gipsas, kalkės, cementai ), plytos, stiklas ir kitos statybinės medžiagos.

Uolienų savybes lengviausia nagrinėti, suklasifikavus jas pagal kilmę. Nuo uolienų kilmės ir susidarymo sąlygų priklauso jų cheminė-mineraloginė sudėtis, struktūra, o tuo pačiu ir jų stiprumas, ilgaamžiškumas bei dekoratyvumas. Pagal kilmę gamtinės uolienos skirstomos į tris grupes : magmines, nuosėdines, metemorfines.

Gamtiniai dūlėjimo ir kiti procesai

Nuosėdinės uolienosMechaninės Chemogeninės Organogeninės

nuosėdinės nuosedinės nuosedinės

Nuotrupinės Sucemen-

tuotos

anhidridas,mag- dauguma klin-

rieduliai, smiltainis, nezitas,dolomitas, čių, kreida, tre-

gargždas, konglomeratas, dalis klinčių, palas, diatomi-

žvirgždas, brekčija ir kt. gipsas,mergeliai tas ir kt.

molis ir kt. ir kt.

Žemės plutos vietinės deformacijos

Metamorfinės uolienos

gneisai molio skalūnai marmuras kvarcitas

Metamorfinės uolienos

Metamorfinės uolienos susidarė, daugiau ar mažiau pakintant magminėms uolienoms aukštojoje temperatūroje ir dideliame slėgyje, arba tik dideliame slėgyje; be-to – veikiant įvairiems mineralizatoriams (tirpalams, dujoms). Tokiose sąlygose mineralai gali perskristalizuoti (be išsilydymo) arba susidaryti nauji mineralai. Tokiu būdu susidariusios uolienos dažniausiai yra tankesnės už pradines (pavyzdžiui, kristalinis smėlis – kvarcitas, molis – kristalinis skalūnas) ir labai dažnai yra skalūninės (gneisai, skalūnai)

Gneisai yra skalūnuotos tekstūros metamorfinės uolienos analogiškos sudėties, kaip ir granitai, iš kurių jie susidarė. Tūrio masė – 2400- 2900 kg/m3; Rgn – 1200-2000 kG/cm2 (117 – 196MN/m2). Vartojami apdailai, mūrui. Lietuvoje sutikami riedulių pavidalu.

Molio skalūnais vadinamos uolienos, susidarusios iš molio,
veikaint aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui. Spalva – tamsiai pilka, juoda. Jie lengvai skyla plonomis plokštelėmis, yra atsparūs atmosferiniams veiksniams. Tomis plokštelėmis dengiami stogai (gamtinis šiferis).

Marmuras – kristalinė uoliena, susidariusi iš klinčių arba dolomito. Kristalai marmuruose suaugę be cementuojančios medžiagos. Marmuro spalva būna labai įvairi: balta, pilka su rausvu atspalviu, raudona, pilka, juoda; sutinkamas ir margas su jam budigu raštu. Marmuras labai dekoratyvi, lengvai pjaustoma į plokštes ir lengvai nupoliruojama uoliena (kietumas – 3,0-3,5). Tūrio masė – 2700-2900 kg/m3, Rgn – 1000-3000 kG/cm2 (98-294MN/m2 ). Marmuras naudojamas vidinei apdailai; išorėje netenka blizgesio, yra netsparus sieros dujoms ir oro drėgmei.

Kvarcitai susidarė, metamorfizuojantis kvarciniams smėliams ir smiltainiams (persikristalizuojant ir suaugant kvarco grūdeliams). Rišančioji medžiaga nepastebima. Kvarcitas – kieta, sunkiai apdirbama, atspari dūlėjimui, stipri uoliena. Rgn iki 4000kG/cm2(392MN/m2 ). Tūrio masė – 2500- 2600 kg/m3. Spalva – balta, raudona, violetin4, vyšninė. Kvarcitas naudojamas troleibusų apdailai, atramoms, skaldai ir ugniai atsparioms medžiagoms gaminti.

4. PAPRASTIEJI ANGLINIAI KONSTRUKCINIAI PLIENAI

Paprastuose konstrukciniuose plienuose yra 0,49% anglies. Jų gamybos technologijai nekeliami aukšti reikalavimai, todėl šiuose plienuose yra daugiau žalingų priemaišų (sieros ir fosforo) ir nemetalinių įtarpų. Šie plienai labai plačiai naudojami metalinių konstrukcijų ir paprastų mašinų detalių gamybai.

Pagal paskirtį paprastieji konstrukciniai plienai skirstomi į tris grupes:

A – tiekiami pagal mechanines sabybes. Iš šių plienų detalės ir metalinės konstrukcijos gaminamos tik šaltuoju būdu, netaikant terminio apdirbimo, karšto kalimo ar štampavimo.

Б – tiekiami pagal cheminę sudėtį. Jie skirti detalių gamybai karštuoju būdu ir terminiam apdirbimui. Žinant plienų cheminę sudėtį, galima tiksliai parinkti karštojo apdirbimo režimus ir numatyti, kokios bus plieno mechaninės savybės po apdirbimo.

B – tiekiami pagal mechanines savybes ir cheminę padėtį. Jie dažniausiai naudojami suvirintų konstrukcijų gamybai. Suvirinimo siūlės kokybė priklauso nuo plieno cheminės sudėties, o likusioje konstrukcijos dalyje išlieka pradinės plieno mechaninės savybės.

Kiekvienos grupės plienai, atsižvelgiant į normuojamuosius rodiklius, skirstomi į kategorijas:

A grupės – 1, 2, 3;

Б grupės – 1, 2;

B grupės – 1, 2, 3, 4, 5, 6;

Žymėjimas

Paprastieji konstrukciniai plienai žymimi raidėmis Ct ir skaičiais nuo 0 iki 6. Kuo didesnis šis skaičius, tuo geresnės plieno mechaninės savybės, tuo daugiau jame anglies. Б ir B grupių plienams prieš markę rašomos atitinkamos raidės, reiškiančios plieno grupę, pavyzdžiui, Ct3, БCt3, BCt3.

Išleidžiami tokių markių plienai:

A grupės – Ct0, Ct1, Ct2, Ct3, Ct4, Ct5, Ct6

Б grupės – БCt0, БCt1, БCt2, БCt3, БCt4, БCt5, БCt6;

B grupės – BCt1, BCt2, BCt3, BCt4, BCt5.

Jeigu, išlydžius plieną, iš jo prieš liejant nepakankamai pašalinamas deguonis (plienas deoksiduojamas tik manganu), tai liejimo metu išsikiria CO burbuliukai, ir atrodo, kad plienas verda. Sustingus tokiam plienui , jame susidaro daug mažų tuštumų, kurios vėliau kalant ar valcuojant užsivirina. Toks mažai deoksiduotas plienas vadinamas verdančio stingimo plienu. Jis ya pigiausias, nes gaminant gaunama mažiausiai atliekų (stingstant plieno luitui, nelieka slūgimo tuštumos). Verdančio stingimo plienuose yra labai mažai silicilo, todėl jie plastiški, juos galima šaltai štampuoti, bet blogiau suvirinami, ilgainiui sukietėja, darosi trapesni (senėja).

Deoksiduojant išlydytą plieną manganu, siliciu ir aliuminiu, iš jo pašalinamas beveik visa deguonis. Gaunamas ramaus stingimo plienas, kurio mechaninės savybės geresnės. Stingstant tokio plieno luitui, gaunama slūgimo tuštuma, kuri pašalinama valcavimo metu, nukertant viršutinę luito dalį. Todėl, gaminant ramaus stingimo plieną, gaunama tik 85-90% tinkamo metalo, o verdančio stingimo plieną, – 95-100%.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3692 žodžiai iš 7338 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.