Vydūnas ir jo filosofiniai ieškojimai
5 (100%) 1 vote

Vydūnas ir jo filosofiniai ieškojimai

VYDŪNO BIOGRAFIJA

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Vydūnas gimė gausioje pastoriaus šeimoje 1868 metų kovo 22 dieną, dabartinio Šilutės rajono Jonaičių kaime. Tada šis kraštas priklausė Prūsijai (Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis).

Tėvo mokomas, po namų stogu Vilius išėjo Naujakiemio pradinę mokyklą. 1883 metais jis įstojo į Piliakalnio parengiamąją mokyklą. Mažasis Vilhelmas stebėjo valstiečių buitį, sunkią kovą dėl egzistencijos . Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytų vidinio atsparumo, atsilaikytų prieš germanizaciją . “Man rūpėjo,- rašė jis, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviesėtų, kad jis esmiškai taptų visokios pagarbos”. Tokių minčių skatinamas jaunuolis pasirinko mokytojo profesiją, todėl 1885 metais – į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 metais paskiriamas į Kintus (Šilutės raj.).

Kaimo mokytojo duona Storostos netenkino. Savarankiškai pasirengęs, 1893 metais Karaliaučiuje išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo, o 1869 metais – mokyklos su dviem užsienio kalbomis rektoriaus egzaminus. 1892 – 1912 metais Storosta dirbo tilžės berniukų gimnazijoje mokytoju.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902), o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

Vydūnas buvo labai talentingas žmogus. Jis – ir filosofas, ir poetas, ir dramaturgas, ir muzikas, parašė daugiau kaip 30 dramos kūrinių, ne mažiau ir filosofinių-etinių, kalbotyros ir istorijos veikalų. Geriausi filosofiniai traktatai “Slaptinga žmogaus didybė” (1907), “Mūsų uždavinys” (1911), ‘Tautos gyvata” (1920), “Sąmonė” (1936). Taip pat rengė žodynus, vadovėlius, kūrė įvairių mokslo sričių terminus. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti Prūsų lietuvių tautinę savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat “kelti garbėn lietuviškumą”, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Jis nekvietė kovoti su vokiečiais, tik įtikinėjo lietuvius intelektu ir dvasine kultūra prilygti ar net pranokti juos. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš taurios senolių praeities, didvyriškos jų kovos dėl savo egzistencijos; buvo įsitikinęs, kad jo gyvenamasis kraštas – integrali Lietuvos dalis.

Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Volietijos teosofų draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėmesinį žurnalą “Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad “siektų tobulesnio žmoniškumo” ir kad “tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”.

Švenčiant Vydūno šiašiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai įžeidinėjimas. Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviai mąstytoją “pamokyti”. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: financinė policija aptiko pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. Vydūnas nusikalto tuo, kad nepranešė valdžios organams apie pinigus esančius Lietuvos banke. Jis pateko į Tilžės kalėjimą. Bet lietuvių rašytojų draugijos dėka, po poros mėnesiū Vydūnas buvo paleistas ir po 2 m. byla buvo nutraukta.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs filosofiniai veikalai: “Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuse padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymekliuose” ir “Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą”(vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo
išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno “Mehdem” leidyklai ir po šios griūvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo – “50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelies apimties filosofinio, literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai, paskelbta nemaža straipsnių lietuviškoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į Vokietijos gilumą. 1952 m. gruodžio pabaigoje Vydūnas pateko į motociklo autoavariją ir buvo sužeistas. Kiek pasigydęs, persišaldė, susirgo gripu, susikomplikavusiu į plaučių uždegimą, nuo kurio 1953m. vasario 20 d. mirė savo bute Detmolde (Vokietijoje). Ten jis ir palaidotas, tik po daugelio metų, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mąstytojo palaikai buvo pervežti į gimtinę.

VYDŪNO FILOSOFINIAI IEŠKOJIMAI

Vydūno palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kurį galima pavadinti Vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro filosofija.

Būtent joje telpa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas , kokį mes jį, būtent kaip Vydūną, įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ką veikti susikurta galimybė pafilosofuoti ir kai ką iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX amžiaus intelektualą ar kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti. Filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei”. Būtent toks sugestijuoti turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą, neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija, kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma – tai eklektinis iš visur prisigraibstytų pusiau religinių, pusiau filosofinių idėjų mišinys.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1338 žodžiai iš 3894 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.