Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete
5 (100%) 1 vote

Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete

Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete

Tam, kuris bent kiek atidžiau domėjosi Mažosios Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gali keistokai atrodyti tai, kad po garsiuoju 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu, reikalaujančiu “priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos”, nėra Vydūno parašo. Kadangi be Vydūno tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tuometinio Mažosios Lietuvos tautinio gyvenimo konteksto, gali susidaryti gana kontroversiškas požiūris dėl to parašo nebuvimo. Tąjį požiūrį dar labiau gali sustiprinti žinojimas palankios Vydūno pozicijos Vokietijos atžvilgiu karo metais. Beje, toji pozicija yra užkliuvusi kai kuriems Lietuvos visuomenės ar politikos veikėjams (pvz., kun. V.Bartuškai). Jau iki karo užsitarnauti Vydūno nuopelnai lietuvių tautai niekaip neleidžia tos palankios Vokietijai jo pozicijos tapatinti su nusistatymu prieš savo tautą bei jos nepriklausomybės siekius. Tačiau atidžiau pažvelgti į tokią poziciją sąlygojusias aplinkybes paties Vydūno įvaizdžio labui yra svarbu. Tą ir pabandysime padaryti.

Karas Vydūną užtiko, galima sakyti, pačiame kūrybinių jėgų brandume, labai daug nuveikus, pasiekus lietuvišk7 umui garbės, o jam pačiam ir jo kūrybai – visos tautos pripažinimo. Ikikarinis laikotarpis buvo ir brendimo, ir intensyvaus kūrybinio darbo, išauginusio puikių vaisių, metas. Kaip visos lietuvių literatūros viršūnės tuo laikotarpiu iškilo draminės trilogijos “Probočių šešėliai” (1908) ir “Amžina ugnis” (1913), o “Mūsų uždavinys” (1911) buvo viena iš aukščiausių XX a. pradžios lietuviškosios filosofinės minties piramidžių. Beje, nuo tos piramidės buvo žvelgiama į laisvę atgausiančios tautos raidos perspektyvą. Aukšto meninio lygio Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuriai nuo 1895 m. vadovavo Vydūnas, rengtos šventės ir vakarai tapo beveik pavyzdiniais kultūriniais renginiais, garsėjusiais ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Prasidėjus karui, pasibaigė tas Vydūno veiklos etapas, kuriame didžiausias dėmesys buvo sutelktas į tautos vidinių galių budinimą ir stiprinimą, kuriame, kaip jis pats ne kartą pabrėžė, buvo ne su priešu kovojama, o tiesiog dirbama, kuriamos dvasinės vertybės ir teikiamos tėvynainiams, buvo stengiamasi akivaizdžiai parodyti lietuvių liaudies gyvybingumą ir kūrybingumą ir taip pagrįsti jos teisę išlikti bei pačiai spręsti savo likimą.

Karo metai – neilgas, bet skaudus ir sunkus Vydūno gyvenimo etapas, kurio esminiai bruožai – laukimas ir nežinia, abejonės ir viltys dėl ateities, dėl susiklostysiančios karo eigoje tarptautinės situacijos bei dėl savo tautos likimo. Tačiau rašytojas nepasidavė pesimizmui ir buvo pasiruošęs deramai sutikti tai, ką žmonijai ir tautai atsiųs likimas. Remdamasis savo jau susiformavusia rytų išmintimi grįsta filosofija, tą deramą pasiruošimą jis traktavo ne kaip aklą pasidavimą fatumui, o kaip savo pastangų suderinimą su visumos vyksmu, su dėsningai ir nenumaldomai besireiškiančiomis jos kūrybos galiomis. Tokiam susiderinusiajam likimas bus palankus ir jį iškelsiąs, nes likimas – tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos, dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo tiesėjas. Rašytojas ir mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji yra įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą, jog jai dar teksią atlikti savo misiją žmonijos dvasinėje evoliucijoje. “Tikiu (kad gal taip labai noriu to), jog lietuvių tautoj yra daug labo: daug sveikatos, kūno, dvasios ir sielos, daug prakilnumo, daug doros ir grožybės. Iš to žmonijai tegali pareiti naudos. Todėl manau, dabar bus Lietuvai paskutinis vargas, paskutiniai skausmai ir kančios uždedamos”1, – dar karo pradžioje rašė Vydūnas savo “Jaunime”. Siekdamas tokį tikėjimą įdiegti tautiečiams, juos tuo tikėjimu pastiprinti, Vydūnas iki 1914 m. pabaigos nenutraukia nuo 1911 m. ėjusio “Jaunimo” leidimo, o nebeišgalėdamas žurnalo leisti kas mėnesį – 1915 m. kas keturi mėnesiai leidžia “Naujovę”. Tikėjimas lietuvių tautos gyvybingumu paskatina Vydūną antraisiais karo – 1916 metais – išleisti kiek papildžius 1902 m. vokiškai parašytą istorijos veikalą “Lietuva praeityje ir dabar”2. Veikalo pratarmėje sakoma: “Jokių politinių tikslų ir reikalavimų aš nekeliu. Laikau tai bereikalingu dalyku. Tie, kurie turi rankose valdžią, elgsis vadovaudamiesi savo nuožiūra ir interesais. Tai jų valioj. Bet tautos būtis galiausiai priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo pačios tautos gyvybinių galių, nuo jos vidinio vertingumo. Man atrodo, kad pasaulinės istorijos genijus juokiasi iš kai kurių audringoje dabartyje gimstančių lūkesčių ir nuogąstavimų”3. Veikalo išleidimo tikslas, anot paties Vydūno, buvo “kelti mūsų tautos esimą į tautų sąmonę”4. Jog knyga šiam tikslui buvo tinkama, rodytų tai, kad ji netrukus buvo išleista Ženevoje prancūzų (1917), o kiek vėliau Vilniuje lenkų (1919) bei rusų (1921) kalbomis. Panašia intencija karo metais buvo parašyta ir vokiškame “Dešimtosios armijos laikraštyje” (“Zeitungder der 10.
Armee”) paskelbta keletas straipsnių lietuvių literatūros, tautosakos bei etnologijos klausimais5, kuriuose, kaip ir minėtoje knygoje, stengtasi parodyti aukštą savo tautos kultūros lygį, josios “vidinį vertingumą” bei savitumą ir tuo pačiu pagrįsti teisę ją kūrusiai tautai pačiai spręsti savo likimą. Į tautų sąmonę apeliavo ir Šveicarijoje leidžiamame Lietuvių informacinio biuro žurnale “Litauen” išspausdintas Vydūno straipsnis6.

Apie politinę lietuvių tautos ateitį karo metais Vydūnas vengė pranašauti. Tikėdamasis, kad tauta, kaip turinti gaivių dvasinių potencijų, visumos kūrybos vyksmo bus išsaugota, jis kartu tikėjo ir palankiai jos atžvilgiu susiklostysiančia politine situacija, galimybe įgyti valstybingumą. Tiesa, tą tikėjimą jis išsakydavo nedrąsiai, dažniausiai pabrėždamas, kad politinis savarankiškumas yra nors ir labai reikšminga, bet ne pati svarbiausia tautos egzistencijos sąlyga. Svarbiau pati jos egzistencijos prasmė: “Nesa, nėra tai svarbu žinoti, kas išliks, kokia tauta ir viešpatuvė gyvęs toliau, bet ar aš, ar mūsų tauta yra atnešusi vaisių, kurs derės kaipo gaivalas naujiems amžiams”7.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1037 žodžiai iš 3396 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.