Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas
5 (100%) 1 vote

Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

ĮVADAS

Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas

bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje

situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,

jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį

težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,

kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios

yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko

išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir

būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas

kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms

tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po

Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi

palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso

fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką

daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir

nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo

nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,

kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai

Vydūnas.• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?

Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m.

kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —

Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli

Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje

ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose

(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų

mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl

palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.

Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė

lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės

realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.

pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927

m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą

skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo

Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—

ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių

filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,

gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,

istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,

sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip

dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.

1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam

chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų

draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus

ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,

rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų

rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė

iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus

sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo

žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį

lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn

lietuviškumą“, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos

kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip

filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.

Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902

m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei

daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines

paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei

vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį

dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis

knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti

Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos

tikslu Vydūnas laikė ne kurti
savas filosofines teorijas ar švietėjiškai

mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio

žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo

tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis

dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas“

(1911—1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1921—1925),— gausybėje

filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos

periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas

jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas

tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių

rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net

Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai

įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai

pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis

šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“),

kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios

Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai

svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo

padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar

labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti“.

Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko

pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.

Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai

plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol

jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko

atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardu

buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.

Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas

nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo

11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus

pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo

išsiuntinėjusi daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,

literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams

memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas

buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.

pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai

kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė

filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs

filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,

šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės

slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo

išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo

metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po

šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50

metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir

pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,

literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio

žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,

„Kalėjimas — laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“

(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),

„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas

Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių

lietuviškojoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į

Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli

Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946

m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi

savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių

sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.

rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje

buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro

daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,

autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų

komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių

straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų

darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat
milžiniškas darbas, kurį Vydūnas

nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro

fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To

reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,

kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.

Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokių

silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos

neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio

filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir

pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog

neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,

įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai

neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,

neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs

ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija

jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau

nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš

neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką

iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet

filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė

žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš

jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX

amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija

sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek

skelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.

Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių

— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais

tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei

vieningumu“ 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad

ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų

tobulesnio žmoniškumo“ 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,

kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1878 žodžiai iš 6243 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.