ĮVADAS
Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas
bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje
situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,
jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį
težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,
kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios
yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko
išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir
būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas
kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms
tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po
Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi
palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso
fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką
daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir
nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo
nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,
kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai
Vydūnas.• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?
Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m.
kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —
Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli
Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje
ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose
(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų
mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl
palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.
Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė
lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės
realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.
pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927
m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą
skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo
Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—
ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių
filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,
gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,
istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,
sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip
dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.
1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam
chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų
draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus
ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,
rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų
rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė
iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus
sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo
žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį
lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn
lietuviškumą“, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos
kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip
filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.
Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902
m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei
daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines
paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei
vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį
dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis
knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti
Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos
tikslu Vydūnas laikė ne kurti
savas filosofines teorijas ar švietėjiškai
mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio
žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo
tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis
dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas“
(1911—1914), „Naujovė“ (1915), „Darbymetis“ (1921—1925),— gausybėje
filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos
periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas
jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas
tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių
rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net
Nobelio premijai.
Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai
įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai
pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis
šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“),
kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios
Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai
svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo
padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.
Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar
labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti“.
Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko
pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.
Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai
plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol
jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko
atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardu
buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.
Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas
nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo
11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus
pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo
išsiuntinėjusi daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,
literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams
memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas
buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.
pradžioje.
Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai
kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė
filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs
filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,
šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės
slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo
išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo
metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po
šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50
metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir
pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,
literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio
žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,
„Kalėjimas — laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“
(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas
Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių
lietuviškojoje išeivijos spaudoje.
1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į
Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli
Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946
m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi
savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių
sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.
rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje
buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro
daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,
autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų
komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių
straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų
darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat
milžiniškas darbas, kurį Vydūnas
nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro
fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To
reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,
kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.
Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokių
silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos
neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio
filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir
pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog
neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,
įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai
neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,
neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs
ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija
jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau
nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš
neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką
iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet
filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė
žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš
jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX
amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija
sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek
skelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.
Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių
— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais
tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei
vieningumu“ 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad
ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų
tobulesnio žmoniškumo“ 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,
kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai