Vydūnas tautos dvasinės stiprybės ugdytojas
5 (100%) 1 vote

Vydūnas tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………….. 1

Biografija ……………………………………………………………………………………… 2

Tautos žadintojas ………………………………………………………………………….. 4

Sveikos gyvensenos pavyzdys …………………………………………………………. 7

Gimtosios kalbos svarba ………………………………………………………………… 10

Išvados …………………………………………………………………………………………. 12

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………….. 13

ĮVADAS

Vilhelmas Storosta, daugeliui turbūt, visiškai nieko nereiškianti asmenybė. Tačiau giliau pasidomėję, sužinotume, kad tai viena iškiliausių, bei įtakingiausių XX a. pirmosios puses Lietuvos kultūrinio gyvenimo asmenybė. Tai tas pats Vydūnas – dramaturgas, publicistas, filosofas, kurio neįkainuojamais kūriniais galime didžiuotis. Vydūnas – tik slapyvardis, ir turbūt nesuklysiu teigdamas, jog šis vardas yra daug labiau girdėtas, nei jo tikrasis vardas, bei pavardė. Šis žmogus – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Galima paprasčiausiai sakyti, kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta. Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.

Ir visgi, kokia gi ta Vydūno reikšmė lietuvių tautai, jos savimonės kėlimui? Kokias vertybes jis skatino saugoti? Ko mes patys is to galėtume pasimokyti? Į šiuos klausimus ir pabandysime atsakyti, vėl prisimindami jo požiūrį į gyvenimą, bei jo pastangas siekiant kuo stipresnės tautos, geresnio, kartu ir tobulesnio paties individo. Taip pasistengsime, bent iš dalies įvertinti Vydūno įtaką to meto Lietuvos kultūriniame, bei šių dienų gyvenime.

BIOGRAFIJA

Tam kad galėtume aiškiau suprasti patį Vydūną, pradėsime nuo trumpos jo biografijos. Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė jis 1868 m. Kovo 22 d. Jonaičių kaime netoli Šilutės. Augo rašytojas gausioje šeimoje (tėvai, dvi dukterys ir šeši sūnūs). Tėvas Ansis Storosta buvo pradžios mokyklos mokytojas, skatinęs Vilhelmą rimtai žiūrėti į mokslą.Tada šis kraštas priklausė Prusijai. Kaip žinome iš istorijos, visai neseniai buvo pasibaigę didieji sukilimai ir daugelis dar tebegyveno patriotinėmis nuotaikomis. Tos nuotaikos, tėvo asmenybė, bei egzistencinės kovos įtakojo ir mažojo Vilhelmo savimonę.

Tais laikais Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis. Labiausiai prie senųjų papročių, prosenelių kalbos buvo prisirišę valstiečiai. Vilhelmas stebėjo jų buitį, sunkią kovą dėl savo egzistensijos. Dar ir pačioje jaunystėje troško būti naudingas savo kraštui. „Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems reiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš pradžių nežinojau, kaip tai pradėjus“, – prisipažino vėliau mąstytojas.

Vilhelmas baiminosi dėl savo tautos likimo, stiprėjančios germanizacijos. Ypač jo jautrią sielą užgaudavo savo tautos, praeities išsižadėjimas. „Matau, – rašė jis, – kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais – protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios – sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėjau supratimą sužadinti, kad to nepadarytų. Pats lietuviškumo išlaikymas yra antros eilės dalykas. Jis yra forma. O man rūpi esmė. Ir aš noriu dirbti ne kelių žmonių, bet dvasiniam visos tautos labui.“ Taigi šiam tikslui pasiekti jaunuolis, pasirinko tėvo profesiją.

1883 m. Vilhelmas Storosta įstojo į Pilkalnio parengiamąją mokyklą, o 1885 m. – į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 m. paskiriamas mokytojauti į Kintus ( Šilutės raj. ), čia jis mokytojavo iki 1892 m. O
iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos ( iš tėvo paveldėjo džiovą ), todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus ( 1912 m. ), buvo išleistas į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 – 1923 m. Pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924 – 1927 m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo ( 1896 – 1898 ), Halės ( 1899 ), Leipcigo ( 1900 – 1902 ), o po 1912m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

1946 m. rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipės kunigaikštystės centrą Detmoldą. Čia prabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutinieji septyneri gyvenimo metai. Susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85 – mečio. Palaidotas Senosiose Detmoldo kapinėse.

TAUTOS ŽADINTOJAS

Pradėsime nuo to, kad tauta Vydūno kūrybos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos, kurią mąstytojas sprendė, išeidamas iš vedantos filosofijos dvasia traktuojamo panteizmo, t.y. panenteizmo, pozicijų. Kiti su socialiniu gyvenimu susiję klausimai mąstytojui yra reikšmingi tiek, kiek išplaukia iš „sąmazgos žmogaus su tauta ir žmonija ir su visa visuma“. Išskirtinį dėmesį tautai kėlė paties mąstytojo iš gyvenimo empirijos nustatytas ryšis tarp tautiškumo ir žmogaus dorovinio tvirtumo. Savo akimis jis matė, kaip nutaustantieji jo tėvynainiai – Rytų Prūsijos lietuviai smunka morališkai, kaip menkėja jų žmoniškumo galia. „Mačiau, kaip žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais – protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios – sielos tarpimą“, – rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų. Tokie tėvynainių nutautinimo padariniai labiausiai vertė mąstytoją gilintis į tautiškumo esmę bei jo reikšmę žmogaus dvasinei raidai. Po tokio gilinimosi jis prieis prie išvados, kad „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin“.

Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Svarbiausi jo kultūrinės veiklos tikslai buvo kelti iš dulkių tautinę Prūsų lietuvių savimonę, bei savigarbą, jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Svarbiausia, anot Vydūno – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą, bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save. Jis teigia, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Sąmonėjimas žmonijai galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas. Individas privalo siekti vienybės su žmonija. Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą. Jo nuomone, vergiant kitus, „nesąmonėjama sau“. Vydūnas apgailestaudamas konstatavo, jog dėl nevienodo sugebėjimo įveikti savo prigimties aistras ne visi suvokia savo žmogiškąją esmę. Tačiau mąstytojas buvo kupinas optimizmo. Jis tikėjo, jog dar kartą gimęs, individas bus tobulesnis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1436 žodžiai iš 4339 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.