Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo
gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų
kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiuliusdarbus, labai nusipelnęs
tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.
Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų nteligentijos dalis. Galima
paprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos
lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos,
kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.
Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms
vertybėms – jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys,
ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia
lemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi
palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondą
įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug
kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir
nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo
nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,
kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tauati
Vydūnas.
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai
teikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė
1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė – Storosta,
vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy,
netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskas), paskui – mokslas Pilkalnio
preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m.
mokytojavo Kintuse (Šilutės raj.), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje
vidutrinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo
džiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo
išleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoinę vaiklą:
1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919
m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 –
1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m.
dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė
paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis
studijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902),
o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto
vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai
skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją,
kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją,
mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo
mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnyinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau
kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos –
biografija. 1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios
įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių
giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rensusią lietuviškus
vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo
vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.
Tų dainų rinkinius bei vadintas dramas leido atskiroms knygoms. Draugija
veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuvškus
sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tiksliai buvo
žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvsinį
lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn
lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos
kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nuklripiama ir pačioje XX a.pradžioje prasidėjusio
Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytinajo kultūrinės vaiklos
dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų
draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipedoje,
Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas
filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo
lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti
teosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m.
atskiromis knygomis ėmė pblikuoti filosofinius traktatus. Tada prdėjo
pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde.
Svarbiausiu tos veiklos tikslu
Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines
teorijas ar švietiejiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos
tam, kad „siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų
stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno
paimtos idėjos. Tas idėjas. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisia
prirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ (1911 – 1914), „Naujovė“
(1915), „Darbymetis“ (1921 – 1925), – gausybė filosofinių ir publicistinių
straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairomis
programomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiasdšimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno
universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis
buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933
m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną
pristatyti net Nobelio premijai.
Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir
šiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m.
vokiškai pasirodęs jo istorijo veikalas „Vokiečių – lietuvių santykiai per
septynis šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch – lithauischer
Beziehungen“), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius
trukęs Mažosiso Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti
gyvybiškai svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei,
tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.
Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška
laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau
mąstytoją „pamokyti“. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė
policija aptiko pinigų laikymo užsienyje pažeidimą. To pažeidimo esmė
tokia. Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti).
Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių
draugijų (kol jos veikė – iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir
pasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t.y.
užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios
organams ir tuo nusikalto. Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios
draugijos ir kad Vydūnas nesijautė tū pinigų savininkas, kalintojams
nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo 11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės
kalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų
draugija buvo išsiuntinėjusios daugelio šalių kūribinėms ir filosofų
organozacijoms, literatųrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros
veikėjams memorandumą), po poros mėnesiu Vydūnas buvo paleistas. Tačiau
kaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940
m. pradžioje.
Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai
liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui,
susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti
stambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose
padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie
sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abirjų likimmas tragiškas – pirmasis 1941
m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platnti, visas tiražas
žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai
ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo stambaus istorijos veikalo – „50
metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir
pokario buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,
literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai – „Tauresnio
žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,
„Kalėjimas – laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“
(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas
Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), – paskelbta nemaža staispsnių
lietuviškoje išeivijos spaudoje.
1944 m. spalio 2d. Vydūnas paloko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi
į Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli
Karaliaučiaus), paskui – Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946
m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi
savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunki
sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.