Vydūnas1
5 (100%) 1 vote

Vydūnas1

Vydūnas – jo ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo

gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų

kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiuliusdarbus, labai nusipelnęs

tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.

Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų nteligentijos dalis. Galima

paprasčiausiai sakyti, kad laikas atstoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos

lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos,

kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviame praeities fone.

Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms

vertybėms – jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys,

ir tada joms tenka ilgai laukti savo archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia

lemtis. Po antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi

palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos fondą

įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug

kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir

nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo

nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,

kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tauati

Vydūnas.

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai

teikė? Gyvenimiškasis jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė

1868 m. kovo 22 . Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė – Storosta,

vardas – Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy,

netoli Pilkalnio (dabar – Dobrovolskas), paskui – mokslas Pilkalnio

preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m.

mokytojavo Kintuse (Šilutės raj.), o iki 1912 m. – Tilžės devynmetėje

vidutrinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo

džiovą,) todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo

išleista į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoinę vaiklą:

1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919

m. – Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920 –

1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti į Telšių gimnazija. 1924 – 1927 m.

dėstė kultūros istorija Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė

paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis

studijavo Griefsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902),

o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto

vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai

skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją,

kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją,

mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo

mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnyinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau

kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos –

biografija. 1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios

įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių

giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rensusią lietuviškus

vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo

vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.

Tų dainų rinkinius bei vadintas dramas leido atskiroms knygoms. Draugija

veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuvškus

sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tiksliai buvo

žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvsinį

lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn

lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos

kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nuklripiama ir pačioje XX a.pradžioje prasidėjusio

Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytinajo kultūrinės vaiklos

dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų

draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipedoje,

Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas

filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo

lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti

teosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m.

atskiromis knygomis ėmė pblikuoti filosofinius traktatus. Tada prdėjo

pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde.

Svarbiausiu tos veiklos tikslu
Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines

teorijas ar švietiejiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos

tam, kad „siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad „tokiu būdu tauta galėtų

stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno

paimtos idėjos. Tas idėjas. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisia

prirašytuose bei leistuose žurnaluose – „Jaunimas“ (1911 – 1914), „Naujovė“

(1915), „Darbymetis“ (1921 – 1925), – gausybė filosofinių ir publicistinių

straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairomis

programomis skaitytuose pranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdšimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno

universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis

buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933

m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną

pristatyti net Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir

šiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m.

vokiškai pasirodęs jo istorijo veikalas „Vokiečių – lietuvių santykiai per

septynis šimtmečius“ („Sieben Hundert Jahre deutsch – lithauischer

Beziehungen“), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius

trukęs Mažosiso Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti

gyvybiškai svarbiems reicho interesams“ ir policijos konfiskuota. Laimei,

tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška

laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau

mąstytoją „pamokyti“. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė

policija aptiko pinigų laikymo užsienyje pažeidimą. To pažeidimo esmė

tokia. Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti).

Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių

draugijų (kol jos veikė – iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir

pasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t.y.

užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios

organams ir tuo nusikalto. Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios

draugijos ir kad Vydūnas nesijautė tū pinigų savininkas, kalintojams

nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo 11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės

kalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų

draugija buvo išsiuntinėjusios daugelio šalių kūribinėms ir filosofų

organozacijoms, literatųrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros

veikėjams memorandumą), po poros mėnesiu Vydūnas buvo paleistas. Tačiau

kaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940

m. pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai

liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui,

susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti

stambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose

padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie

sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abirjų likimmas tragiškas – pirmasis 1941

m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platnti, visas tiražas

žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai

ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo stambaus istorijos veikalo – „50

metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir

pokario buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,

literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai – „Tauresnio

žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“,

„Kalėjimas – laisvėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“

(vokiškai), „Daimonams paliktas“, „Didysis klausimas“ (vokiškai),

„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas

Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), – paskelbta nemaža staispsnių

lietuviškoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2d. Vydūnas paloko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi

į Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli

Karaliaučiaus), paskui – Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946

m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi

savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunki

sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1417 žodžiai iš 4707 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.