Vydūnas1
5 (100%) 1 vote

Vydūnas1

Vydūnas-ypatingas žmogus mūsų kultūroje. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas visiškoje užmarštyje. Po Antro pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Lentynose gulėjo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo neįdomu pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Vydūno gyvenimas buvo labai paprastas. Tikroji jo pavardė-Storosta, vardas-Vilhelmas, gimė 1868m. Prabėgus vaikystei, nuo 1888 iki 1892m. mokytojavo Kintuose (Šilutės raj. ), o iki 1912m. -Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus, buvo išleistas į pensiją. 1918m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1924-1927m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamas įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902m. Tilžėje pats įstegė teosofų būrelį. Jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905.m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą “Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928m. Kauno Universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net Nobelio premijai. Jau 1940m. tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs filosofiniai veikalai: “Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir “Svarstymai apie sąmonės slėpingumą”. Abiejų likimas tragiškas-pirmo visas tiražas žuvo karo metu, antro rankraštis po griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambus istorijos veikalo – “50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio, literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai-“Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas”, “Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”, “Kalėjimas-laisvėjimas”, “Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”, “Didysis klausimas”,-paskelbta nemaža straipsnių lietuviškojoje išeivijos spaudoje. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vydūnas daug dirbo, tačiau, susirgęs gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą, jis mirė 1953m. vasario 20d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio.

Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kurį galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir netgi sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos neryškumas, griežtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir panašiai. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai neįprastai, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis. Filosofija Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį, kiek labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti. Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei”. Vydūno samprotavimai nelaikytini filosofija, juose nevertėtų ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, nes jo dėstymo stilius buvo daugiau literatūrinis negu filosofinis. Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja, kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų
filosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis. Viename iš pagrindinių savo filosofinių veikalų “Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs “visai naujų, grynai savo pažinimų”, kad jo veikaluose “atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai”. Iš tų “visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats autorius specialiai neryškino. Įstabu tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybinio palikimo pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Vydūnas susiformavo kaip originalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą. Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo koncepcijos, kurios praktinis pritaikyms, anot jo, turėtų tautą ne tik išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai. Filosofiniai ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi. Į tą filosofiją tarsi vedė pačios aplinkybės, besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. Pats Vydūnas gilinosi į savo vidines būsenas, galvojo apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje. Taip pat analizavo istorikų veikalus, viename iš jų J. H. Kurco veikale, Vydūnui imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, savo filosofijoje aiškina dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai Vydūną atvedė į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija.

Šiuo metu Jūs matote 40% šio straipsnio.
Matomi 1317 žodžiai iš 3256 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.