Vyduramziai
5 (100%) 1 vote

Vyduramziai

BIZANTIJA

Rytų Romos imperija po tautų kraustymosi

395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos imperiją. Rytų Romos imperija apėmė Balkanų, Mažosios Azijos pusiasalius, Siriją ir Egiptą. Ši galinga šalis dar buvo vadinama Bizantija. Tas pavadinimas kilo iš Bizantijo miesto — senovės graikų kolonijos, — kuris 330 m., perkėlus į jį imperijos sostinę, buvo pavadintas Konstantinopoliu.

Bizantijoje klestėjo dideli ir turtingi miestai: Konstantinopolis, Aleksandrija, Antiochija. Imperijos nedraskė dideli vidaus nes„TAUTŲ PAVASARIS“

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžia

Kai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškil¬mingai paskelbė: „Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauks¬mą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <…>. Tironams atėjo galas“.

Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas „Tautų pavasariu“, t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pa¬kilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir su¬kurti savo valstybes.

Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu – dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke¬lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyz¬džiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.

Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. Kara¬liams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri¬torijas, karų ar santuokų metu at¬skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Tarpbendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenan¬tys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to pa¬ties tikėjimo.

Prasidėjus revoliuciniams ka¬rams, buvo pažadinta tautinė pran¬cūzų savimonė. Visi šalies gyven¬tojai suvokė priklausą vienai naci¬jai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę. Vėliau, kai Napoleonas užkariavo kitas Europos šalis, patriotizmo bei nacionalinės vienybės idėjos išplito ir kitose Europos tautose.

Romantizmo įtaka nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisi

Vaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapną.

Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak¬centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti¬kams buvo dvasinis, idealus pa¬saulis, kuris yra amžinas ir be¬galinis. Šį dvasinį pasaulį ro¬mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro¬mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa¬grindai. Todėl romantikai idea¬lizavo praeitį, o ypač viduram¬žius, kuriuose jie ieškojo pa¬triotizmo, pasiaukojimo už tau¬tą, už tėvynę pavyzdžių.

Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, ro¬mantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Žy¬miausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kom¬pozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.

Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė – istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū¬riniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Kovą despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Vik¬toras Hugo.

Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab. – XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasa¬kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liau¬dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos. Tai stiprino tautinę savimonę.

Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų Europoje

Romantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo¬je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV – XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, veng¬rų ir kitų tautų nacionalinį atgimimą paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.

Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno¬ji slavų, o Balkanuose – senovės graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai
nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse – lenkų bajorija.

Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina¬vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti¬jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.

Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali¬nę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. „Tauta gyva savo kalba“ – toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimi¬mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių val¬dantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjęs, nacionalinio atgimimo puose¬lėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilę inteligentai.

Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrę skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinę ir kultūrinę autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.

Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko¬vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. savo valstybę sukūrė albanai.

Šovinizmas

„Tautų pavasarį“ lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie¬kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860 – 1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperijos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.

Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Len¬kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. pasiekę labai plačią politinę – kultūrinę autonomiją Austrijos – Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.

Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona¬lizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy¬rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas – teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau¬lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma „antrarūšes“, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobimą, valstybių įta¬kos plėtimą, ginklavimosi varžybas bei kovą „dėl vietos po saule“.

Kiekvienai tautai reikia žemės savo veiklą plėtoti, save išmaitinti. Ir nė viena tauta nejaučia tos būtinybės taip aštriai kaip vokiečiai, kurių skaičius didėja nepaprastai greitai, o senoji jų užimama erdvė tapo pavojingai ankšta. Jeigu mes artimiausiu laiku neįgysime naujų teritorijų, tai neišvengiamai atsidursime siaubingos katastrofos akivaizdoje… Ir vėl, kaip prieš du tūkstančius metų, kimbrams ir teutonams beldžiant į Romos vartus, aidi tas pats šūkis, kartais pilnas nerimo ir nenumaldomo troškimo, kartais kurstantis ir užtikrintas: „Mums reikia žemių, naujų žemių“.

A. Virtas, Tautiškumas ir istorinė supervalstybė, 1904

Klausimai ir užduotys:

1. Kodėl XIX a. yra vadinamas „Tautų pavasariu“?

2. Kaip iki XIX a. buvo kuriamos valstybės?

3. Kodėl tautinė savimonė nesiformavo feodalinėje visuomenėje?

4. Kokią įtaką nacionalizmo formavimuisi padarė romantizmas?

5. Kodėl prasidėjus tautiniam judėjimui buvo siekiama atgaivinti nacionalinę kalbą?

6. Kokios tautos Europoje siekė savarankiškumo?

7. Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai? Pateikite konkrečių pavyzdžių.

utarimai. Mažai čia buvo ir maištingų vergų, nes žemę dirbo laisvieji valstiečiai, kurie prireikus tapdavo kariais — šalies gynėjais. Karo vadai ir kariuomenė
neturėjo tokio savarankiškumo ir galios, kaip Romos legionai ir jų vadai. Imperatoriaus valdžia Bizantijoje buvo stipri. Per didžiules permainas, V a. sužlugdžiusias Romos imperiją ir pakeitusias Europą, Bizantija ne tik išliko, bet tapo galingiausia to meto valstybe, kurioje klestėjo ūkis ir kultūra.

Konstantinopolis – antroji Roma

Imperijos sostinė buvo Konstantinopolis. Jame gyveno imperatorius, patriarchas, aukštieji valdininkai, daug žymių mokslininkų ir menininkų, klestėjo amatai ir prekyba. Sostinę puošė daug pastatų, ypatingai graži ir didinga buvo Sofijos katedra. Konstantinopolis buvo įsikūręs jūros ir sausumos kelių sankryžoje. Prekyba miestui davė daug pajamų, kurių dalis buvo skirta jį tvarkyti, puošti, statyti pastatus. Sostinės gyventojai vandeniu buvo aprūpinami centralizuotai iš po miestu įrengtų rezervuarų. Šaltinių vanduo šiuos rezervuarus pa¬siekdavo vandentiekiu. Miesto dydis, turtai, grožis stebino bei žavėjo ir imperijos gyventojus, ir svetimšalius keliautojus. Dydžiu, turtais, prabanga, kultūra Konstantinopoliui negalėjo prilygti joks kitas europiečiams žinomas miestas. Apie jį buvo pasakojama ir rašoma su nuostaba, susižavėjimu ir pagarba. Jis buvo vadinamas “pasaulio miestu”, “antrąja Roma”. Savo reikšme istorijoje Konstantinopolis gali būti lyginamas su Roma.

Imperijos valdymas

Imperiją valdė imperatorius. Jam buvo pavaldūs visi gyventojai, pradedant Stačiatikių bažnyčios galva – patriarchu ir baigiant laisvaisiais valstiečiais. Jokios kitos to meto Europos šalies valdovas neturėjo tokios galios. Katalikiškoje Europoje karaliai dėl valdžios varžydavosi su vasalais ar popiežiumi ir dažnai jiems pralaimėdavo. Bizantijos imperatoriai į kitus valdovus žiūrėjo iš aukšto ir laikė juos esant žemesnio rango.

Didžiulę valstybę tvarkė imperatoriaus paskirti valdininkai. Jie kontroliavo visas valstybės gyvenimo sritis, prižiūrėjo, kad viskas būtų tvarkoma pagal imperatoriaus leidžiamus įstatymus.

Bizantijos ūkis

Per imperijos žemes ir jos krantus skalaujančiomis jūromis vyko intensyvi prekyba tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai. Sostinės prekyvietėse buvo galima įsigyti kiniško šilko, indiškų prieskonių ir dramblio kaulo, vertingos medienos, kailių iš Šiaurės šalių ir įvairių kitokių prekių. Ilgą laiką Bizantijos pirkliai daugiausia prekiavo su Rytų šalimis, nes Europoje amatai buvo menkai išsivystę, viešpatavo natūrinis ūkis. Konstantinopolio ir kitų miestų pirkliai pasiekdavo tolimiausius imperijos valdų kampelius. Pirkliai perpardavinėdavo prekes, atgabentas iš Kinijos ir In¬dijos. Iš tų šalių buvo atvežami prieskoniai, šilkas, dramblio kaulo dirbiniai, įvairios prabangos prekės. Kol prekės iš Kinijos ir Indijos pasiekdavo Bizantiją, o vėliau Europą, jos būdavo kelis kartus perparduodamos ir perkraunamos, gabenamos sausumos ir vandens keliais.

Imperijos turtus didino ir amatininkų darbas. Jų dirbtuvėse buvo gaminamas stiklas, audžiami vilnoniai ir šilkiniai audiniai, gaminami ginklai, aukso dirbiniai; buvo statomi laivai, klestėjo keramika. Šilko paslaptį bizantiečiams atskleidė du vienuoliai, kurie, rizikuodami gyvybėmis, iš Kinijos pargabeno šilkverpių. Amatininkai savo gaminiais aprūpino imperijos gyventojus. Daug prekių bizantiečiai parduodavo ir kitose šalyse. Įvairiose Azijos, Europos, Šiaurės Afrikos šalyse archeologai randa Bizantijos amatininkų dirbinių liekanų, monetų. Tai patvirtina didelius šios šalies prekybos mastus.

Pirkliai, amatininkai mokėjo valdovui mokesčius. Prekyba iždui duodavo tokių didelių pajamų, kokių viduramžiais neturėjo joks kitas valdovas. Nemažai pajamų imperatorius gaudavo iš jam priklausiusių dirbtuvių, kasyklų, kuriose dirbo vergai. Lyginant su Europa, Bizantijos žemdirbiai išaugindavo gausesnį derlių.

Klestinti prekyba, amatai, žemės ūkis, patogi geografinė padėtis, aukšta kultūra lėmė Bizantijos galią ir svarbų vaidmenį, kurį ši šalis vaidino viduramžiais.

Bizantijos santykiai su kaimynais

Bizantijos kaimynai ir kariuomenė

Bizantijos valdovų žemės driekėsi nuo Dunojaus upės Europoje iki Egipto. Imperijos pasienyje gyveno daug tautų, su kuriomis buvo nuolatos kovojama. Tais laikais valstybių sienos dažnai kisdavo. Jas galėjo pakeisti kaimynų įsiveržimai. Nuo jų imperiją saugojo kariuomenė, kurios pagrindą sudarė valstiečiai. Laisvieji valstiečiai nemokėjo mokesčių, bet turėjo eiti karinę tarnybą. Imperatoriai, nenorėdami prarasti karių, įstatymais stengėsi neleisti valstiečiams nuskursti, draudė prašyti turtingųjų globos, prarasti laisvę. Ilgainiui valstiečiai nusigyveno ir nuo karinės tarnybos buvo atleisti. Vietoj jos privalėjo mokėti mokesčius, už kuriuos buvo samdomi kariai. Samdiniai stengėsi gerai uždirbti ir išlikti gyvi. Karinę tarnybą ėjo ir Bizantijos pajungtos tautos, pavyzdžiui, bulgarai. Kol imperatoriaus iždas gaudavo didelių pajamų, buvo galima išlaikyti didelę samdinių armiją, statyti tvirtoves ir laivus, gaminti daug ginklų. Bet I tūkstm. pab., sumažėjus iždo pajamoms, karinė imperijos galia pradėjo silpti.

Bandymai atkurti Romos imperiją

Imperatoriaus Justiniano laikais (527—565 m.) buvo pamėginta atkurti Romos imperiją. Bizantijos
buvusiose Vakarų Romos imperijos valdose kovėsi su ten savo valstybes įkūrusiais barbarais. Imperijos kariai užkariavo vandalų karalystę Šiaurės Afrikoje, ostgotų valdas Italijoje ir vestgotų valstybę Pirėnuose. Ilgi ir brangiai kainuojantys karai ištuštino valstybės iždą ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Mirus imperatoriui Justinianui, Bizantija prarado iš barbarų atkovotas žemes.

Karai su Persija

Stiprus ir pavojingas imperijos priešas buvo Persija, pagal valdžiusią dinastiją dar vadinama Sasanidų imperija. Bizantija nuolatos su ja kariavo dėl rytinių žemių. Persai šiuose karuose pasiekdavo di¬delių pergalių. Jie užėmė Siriją. Didelis Antiochijos miestas buvo sugriautas, o visi jo gyventojai išvaryti į nelaisvę ir apgyvendinti Persijoje. 602 m. persų kariuomenė pasiekė vakarinę Mažosios Azijos pusiasalio dalį ir priartėjo prie Konstantinopolio, bet buvo priversta pasitraukti. Vėliau persai užgrobė Palesti¬ną ir Egiptą. Varginantys ir permainingi karai tęsėsi ištisus dešimtmečius. Jie baigėsi, kai Sasanidų imperiją ir jos valdas 642 m. užgrobė musulmonai arabai.

Kovos su arabais

VII a. pirmoje pusėje arabų gentys, gyvenusios arabų pusiasalyje, priėmė naują tikėjimą – islamą ir susivienijo į didelę bei galingą valstybę. Greitai jie tapo visų kaimyninių šalių, tarp jų ir Bizantijos, siaubu. Arabai nugalėjo Persiją, užgrobė Bizantijos valdas – Siriją ir Egiptą. 717 m. jie puolė ir du metus apsiautę laikė Konstantinopolį. Sostinę išgelbėjo atkaklus gyventojų pasipriešinimas, “graikų ugnis”, bulgarų pagalba, neįprastai dideli žiemos šalčiai ir badas, siautęs arabų stovykloje.

Arabai, gyvenę dykumose, greitai įsiviešpatavo didelėje Viduržemio jūros dalyje. Jie užėmė Kretą, Kiprą, Siciliją. Arabų jūrininkai ir plėšikai ilgam sutrikdė Bizantijos prekybą.

Bizantija ir slavai

Šiaurinė Bizantijos siena Europoje ėjo Dunojaus upe. Ją saugojo tvirtovės. Už Dunojaus gyveno slavai, kurie veržėsi į imperiją ir siekė joje apsigyventi. Bizantijos imperatoriai, nepajėgdami atlaikyti nuolatinio slavų spaudimo ir norėdami įsigyti sąjungininkų, leido jiems įsikurti Balkanuose. Už tai slavai turėjo padėti imperijai apsiginti nuo kitų barbarų. Slavų gentys gyveno bendruomenėmis, mokėjo imperatoriui mokesčius ir gynė imperijos sienas.

VII a. prie imperijos sienų iš rytų atsikraustė bulgarai. 679 m. jie persikėlė per Dunojų ir su ten gyvenusiais slavais sukūrė valstybę, kuriai vadovavo bulgarų chanas Asparuchas. Per porą šimtmečių bulgarai asimiliavosi su slavais. Valdant kunigaikščiui Borisui (852—888 m.), jie priėmė krikštą iš Bizantijos.

Įkūrę savo valstybes ir sustiprėję, naujieji gyventojai pradėjo nebepaisyti imperatoriaus valios. Dėl to tarp Bizantijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Bulgarijos ir Serbijos nuolatos vyko kovos. Tik po ilgų karų Bulgarija tapo pavaldi imperijai. Kovojant su bulgarais pagarsėjo imperatorius Vasilijus II, dar vadinamas bulgarmūšiu, po vieno mūšio įsakęs apakinti 15 000 belaisvių. Prijungus bulgarus, imperijos siena laikinai vėl pasiekė Dunojų. Bulgarai iš Bizantijos valdžios išsivadavo tik XII a. pab.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2851 žodžiai iš 9329 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.