Turinys
Įvadas
………………………………………………………………….
……………………………………………..3
Darbo tikslai ir
uždaviniai…………………………………………………………
………………………….. 4
1. Sprendimo priėmimo mechanizmas
………………………………………………………………….
…5
2. Asmenybės
samprata…………………………………………………………..
…………………………….6
2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės
sąvokos…………………………………………..6
2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E.
Erikson……………………………………..9
3.
Paauglystė…………………………………………………………
…………………………………………….10
3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio
problemos……………………………….10
3.2. Pažintinė ir moralumo
raida……………………………………………………………..
…..11
3.3. Socialinė raida. Tapatumo
krizė…………………………………………………………….1
2
3.5. Bendraamžių
įtaka……………………………………………………………..
………………..15
4. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant
sprendimus…………17
Išvados……………………………………………………………
………………………………………………….18
Literatūros
sąrašas……………………………………………………………
…………………………………..19
Įvadas
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai kelia
uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Lietuvos švietimo
reforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekia
sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Švietimo
koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti
formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų
(dalykinis mokymas), sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir
polinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal
gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Profilinis mokymas
tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėti
mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigę
dešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniai
gali rinktis – toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėse
mokyklose.
Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11
– 12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių ir
gilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosius
gebėjimus, tikslingai orientuotis į tolesnių studijų bei profesinės veiklos
kryptį. Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjų
poreikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktis
profilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikės
būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Bet tuo pačiu iškyla klausimas ar
visi moksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą.
Moksleiviui, baigiančiam dešimtąją klasę, pasirinkti vieną
profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, dar ne visi moksleiviai
gerai žino, ką ketina veikti baigę vidurinę mokyklą, kokią aukštąją ar
aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks. Antra, profilių ir pakraipų pasiūla
kol kas yra ribota dažniausiai dėl mokyklos galimybių: materialinės-
techninės bazės, atskirų dalykų pedagogų stokos, organizacinių problemų ar
tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui. Trečia, moksleiviai ne visada
gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes. Ketvirta,
norai ne visada sutampa su galimybėmis, tiek subjektyviomis (gebėjimai,
sveikata), tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos) (L. Paurienė, 2000).
Darbe bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių
asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys bus
skiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnį
atstovauja 10 – 11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgti
į spendimo priėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymosi
problemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandoma
trumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas.
Gali iškilti klausimas, ar galima 15 – 17 metų paauglį laikyti asmenybe.
Daugelis autorių
brandžia asmenybe laiko individą su galutinai
susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuo
atveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip pat
stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Plačiau
bus aptariama tapatumo formavimosi krizė, nes priklausomai nuo to, kokioje
tapatumo formavimosi stadijoje yra asmuo priklauso ir jo gebėjimas
savarankiškai priimti sprendimus, konformizmo lygis bei kitos asmenybės
savybės.
Darbo tikslas
Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant
sprendimus.
Uždaviniai
• Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą.
• Trumpai aptarti asmenybės samprata, jos vystymosi tarpsnius.
• Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios
problemos.
– Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje.
– Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje.
• Apžvelgti mokinių asmenybės savybių sąsają su sprendimų priėmimu.
1. Sprendimo priėmimo mechanizmai
Sprendimo priėmimas – tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimo
procesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaip
individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamas
tam, kaip asmuo priima sprendimus (The Penguin Dictionary of Psychology,
2001).
Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaip
individas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius,
interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones)
renkantis veiksmų eigą (R. Hastie, 2001). Abstraktų spendimų priėmimo
modelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir
alternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius
supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems
įgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų
veiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinkti
efektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendina
individo tikslus.
Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaip
polinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos (Landman
1993, Parducci 1995, Roese & Olson 1995). Kalbant apie emocijas, ne tik
emocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultatai
įtakoja emocijas. Isen (1993) teigia, kad išgyvendami teigiamas emocijas
individai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją.
Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžia
įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų (Fiedler 1988). Priimant
sprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninė
patirtis.
R. M. Pirillo (1987) išskiria du lygiagrečius metodus susijusius su
sprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskiras
metodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir seka
vienas paskui kitą.
Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamas
veikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimti
sprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jo
nepriklauso.
V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleivių
gebėjimas priimti sprendimus. Buvo ištirta 162 merginos ir vaikinai,
besimokantys Biržų miesto „Aušros“ bendrojo lavinimo mokyklos XI – XII
klasėje (maždaug 17 – 18 metų). Gauti rezultatai parodė, kad 57 – 60%
moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39%
pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis ir
bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 – 10% mokinių. 21
– 23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitų
palaikymo. Išaiškėjo 6 – 9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių,
kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jie
absoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniu
savarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys ir
nebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rasti
išeitį iš susidariusios situacijos.
Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jaunuoliams taip sunku
apsispręsti, kokios asmenybės savybės veikia sprendimo priėmimo mechanizmą.
2.Asmenybės samprata
Kadangi toliau bus kalbama apie asmenybės savybes, svarbu trumpai
aptarti asmenybės sampratą, bei jos vystymosi tarpsnius.
2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos.
Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio
„persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai Senovės
Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė
yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport
(1937), pripažintas vienas iš
žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus
termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene,
teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienį
gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis
socialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos termino
reikšmės.
Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionalių
požiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo.
Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikia
skirtingą nuo kitų apibrėžimą.
Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę.
Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės
atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio
ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas
individas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas,
visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybę
suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai,
savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei
vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis
savo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra į
asmenybę.
Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G.Allport asmenybės
apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus
organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo
žmogaus santykį su tikrove.
Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio
apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant
paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių
teorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną – asmenybę.
Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir
hipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl
jie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 )
suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog
populiariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų –
psichoanalitinės, biheivioristinės – kognityvinės , humanistinės.
Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės
teoriją – XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler,
K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm.
Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs
individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų
metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu.
Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios
esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį.
Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su
realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.
Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė
ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų
liudijimu.
Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai
svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus
dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.
Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo
organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, ir
Superego.
Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji
troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.
Ego – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių
konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams ir
ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius
faktorius.
Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis
(sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.
Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu.
Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas,
stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo
problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas
kaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiai
mechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas.
Carl Gustav Jung (1875- 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davė
pradžią gelmių psichologijos krypčiai – analitinei psichologijai. Jung
psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei,
priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus,
simbolius ir vaizdinius ).
Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonės
išsiskyrė principiniuose
Jung manė, kad elgesį lemia tiek
žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kad
žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir
tikslais.
Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas.
Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus
personifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad
asmenybė – tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.
Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas
psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės
ir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarp
psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų.
Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą
asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip
biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.
Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 – 1958) ir
E. Thorndike (1874 – 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti
moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats
elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus
visuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama.
Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje.
Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo
rezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį.
Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas už
savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būti
tuo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą.
Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visada
ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumia
žmogų pastovia augimo kryptimi.
Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma – holistinė
orientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas –
fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yra
subjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį,
kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasaulio
fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 – 1970)
ir C. Rogers (1902 – 1987).
Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybė
labai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybės
formavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinė
aplinka.
Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Erikson
laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikė
save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. Jis pripažino tą pačia
asmenybės struktūrą – Id, Ego ir Superego – tik lemiamą vaidmenį asmenybėje
skyrė Ego, o ne Id.
2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E. Erikson
Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybės
vystymosi stadijos. Erikson labai išsamiai suformavo asmenybės vystymąsi
pagal gyvenimo etapus.
Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Erikson paskelbė 15 metų klinikinių
stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Be Freud aprašytų
seksualinio brendimo fazių (oralinė, analinė, falinė, genitalinė, Edipo,
pubertetinė), yra ir psichosocialinės, kurių metu individas turi susidaryti
pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. Pagal
Erikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visą
gyvenimą. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų. Erikson
pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Kiekviename gyvenimo
tarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnis
vystymasis.
E. Erikson psichosocialinės raidos stadijos
Amžius, kai vyksta krizė Krizės, kurias
reikia įveikti
Kūdikystė
Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas
Ankstyvoji vaikystė Savarankiškumas
ar gėda ir abejonės
Vidurinioji vaikystė Iniciatyvumas ar
kaltės jausmas
Pradinės mokyklos amžius Sugebėjimas atlikti ar
menkavertiškumas
Paauglystė
Tapatumas ar vaidmenų sumaištis
Ankstyvoji branda Artumas ar
vienuma
Branda
Atsinaujinimas ar sąstingis
Senatvė Pilnatvė
ar neviltis
Plačiau asmenybės formavimosi tarpsniai nagrinėjami nebus. Pagrindinis
dėmesys bus skiriamas paauglystės laikotarpiui, nes vyresniųjų klasių
mokiniai atstovauja būtent šį tarpsnį.
3. Paauglystė
3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų
amžiaus. Ji trunka nuo lytinio
brendimo pradžios iki fizinio ir
psichologinio subrendimo. Bet reikėtų paminėti, kad paauglystės apibrėžimas
nėra labai tikslus, nes lytinis brendimas, kaip ir psichologinė branda
reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Tai pereinamasis
amžius. Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka spęsti daug reikšmingų,
ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo
amerikiečių psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės
brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį.
Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės,
to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai
gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (
Macfarlane, 1964).
Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajoja
apie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo bruožus ir sugebėjimus
vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. Kai
paauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savo
galimybių ribą – neatitikimą nei su asmeniniais troškimais, nei su kitų
lūkesčiais. Paauglystė yra kritinis individo gyvenimo periodas, kai vyksta
struktūrinės permainos kognityvinėje, moralės sferose, taip pat iš esmės
paliečiama ir psichosocialinė sfera.
Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonų
antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda
apie 11-uosius metus, berniukams – apie 13-uosius. Fiziologinė raida gali
turėti žymių pasekmių paauglių savęs suvokimui, savęs vertinimui,
pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams (Peterson, 1985). Šiuo
gyvenimo tarpsniu taip pat plėtojasi individo mąstymo gebėjimai, tobulėja