Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant sprendimus
5 (100%) 1 vote

Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant sprendimus

1121314151

Turinys

Įvadas

………………………………………………………………….

……………………………………………..3

Darbo tikslai ir

uždaviniai…………………………………………………………

………………………….. 4

1. Sprendimo priėmimo mechanizmas

………………………………………………………………….

…5

2. Asmenybės

samprata…………………………………………………………..

…………………………….6

2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės

sąvokos…………………………………………..6

2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E.

Erikson……………………………………..9

3.

Paauglystė…………………………………………………………

…………………………………………….10

3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio

problemos……………………………….10

3.2. Pažintinė ir moralumo

raida……………………………………………………………..

…..11

3.3. Socialinė raida. Tapatumo

krizė…………………………………………………………….1

2

3.5. Bendraamžių

įtaka……………………………………………………………..

………………..15

4. Vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmuo priimant

sprendimus…………17

Išvados……………………………………………………………

………………………………………………….18

Literatūros

sąrašas……………………………………………………………

…………………………………..19

Įvadas

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas švietimo sistemai kelia

uždavinį “sudaryti sąlygas individualybei plėtoti”. Lietuvos švietimo

reforma nuo pat pradžios skiria dėmesį vaiko individualybei, siekia

sudaryti sąlygas vaiko saviraiškai, pasirinkimo ieškojimams. Švietimo

koncepcija įvardija trejopą ugdymo diferencijavimo paskirtį: padėti

formuotis vaiko struktūrizuotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų

(dalykinis mokymas), sudaryti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir

polinkius (profiliuotas mokymas), sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal

gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas). Profilinis mokymas

tampa vienu svarbiausių švietimo reformos darbų. Tai turėtų padėti

mokiniams apsispręsti pasirinkti norimą profilį ar pakraipą. Baigę

dešimtmetę mokyklą ir atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir norus, mokiniai

gali rinktis – toliau mokytis gimnazijose, profiliuotose ar profesinėse

mokyklose.

Profilinio mokymo įvedimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 11

– 12 klasėse sudaro sąlygas visiems moksleiviams įgyti kryptingesnių ir

gilesnių žinių, efektyviau ugdytis bendruosius bei specialiuosius

gebėjimus, tikslingai orientuotis į tolesnių studijų bei profesinės veiklos

kryptį. Profilinio mokymo tikslas – geriau tenkinti besimokančiųjų

poreikius, mažinti mokymosi krūvį, sudaryti galimybes moksleiviams rinktis

profilį, pakraipą, o juose – mokomuosius dalykus ir jų kursus, kurių reikės

būsimai mokymosi ir profesinei veiklai. Bet tuo pačiu iškyla klausimas ar

visi moksleiviai yra pasirengę priimti tokį sprendimą.

Moksleiviui, baigiančiam dešimtąją klasę, pasirinkti vieną

profilį nėra lengva dėl kelių priežasčių. Pirma, dar ne visi moksleiviai

gerai žino, ką ketina veikti baigę vidurinę mokyklą, kokią aukštąją ar

aukštesniąją mokymo įstaigą pasirinks. Antra, profilių ir pakraipų pasiūla

kol kas yra ribota dažniausiai dėl mokyklos galimybių: materialinės-

techninės bazės, atskirų dalykų pedagogų stokos, organizacinių problemų ar

tiesiog nepasirengimo greitam persitvarkymui. Trečia, moksleiviai ne visada

gerai pažįsta save, individualias psichines ir asmenybės savybes. Ketvirta,

norai ne visada sutampa su galimybėmis, tiek subjektyviomis (gebėjimai,

sveikata), tiek su objektyviomis (socialinės sąlygos) (L. Paurienė, 2000).

Darbe bus bandoma išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių

asmenybės savybių vaidmenį priimant sprendimus. Didelis dėmesys bus

skiriamas paauglystės periodo problemoms, nes būtent šį amžiaus tarpsnį

atstovauja 10 – 11 klasėje esantys mokiniai. Bus bandoma bendrai pažvelgti

į spendimo priėmimo mechanizmą, daugiau neliečiant profiliuoto mokymosi

problemos. Kadangi kalbama apie asmenybės savybių vaidmenį, darbe bandoma

trumpai apžvelgti asmenybės sampratą ir pagrindines asmenybės teorijas.

Gali iškilti klausimas, ar galima 15 – 17 metų paauglį laikyti asmenybe.

Daugelis autorių
brandžia asmenybe laiko individą su galutinai

susiformavusiu tam tikrų savybių rinkiniu, vertybių sistema. Tačiau šiuo

atveju omeny turima ne brandi, bet besiformuojanti asmenybė, kur taip pat

stebimi raidos dėsningumai bei tam tikros individualios savybės. Plačiau

bus aptariama tapatumo formavimosi krizė, nes priklausomai nuo to, kokioje

tapatumo formavimosi stadijoje yra asmuo priklauso ir jo gebėjimas

savarankiškai priimti sprendimus, konformizmo lygis bei kitos asmenybės

savybės.

Darbo tikslas

Išanalizuoti vyresniųjų klasių mokinių asmenybės savybių vaidmenį priimant

sprendimus.

Uždaviniai

• Aptarti sprendimų priėmimo mechanizmą.

• Trumpai aptarti asmenybės samprata, jos vystymosi tarpsnius.

• Paauglystės periodas ir šiam amžiaus tarpsniui būdingiausios

problemos.

– Socialinė raida ir tapatumo krizė paauglystėje.

– Aptarti konformizmo problemą ir bendraamžių įtaką paauglystės amžiuje.

• Apžvelgti mokinių asmenybės savybių sąsają su sprendimų priėmimu.

1. Sprendimo priėmimo mechanizmai

Sprendimo priėmimas – tai bendra sąvoka apimanti: a) pasirinkimo

procesą; b) daugelį teorijų ir tyrinėjimų bandančių išsiaiškinti, kaip

individas pasirenka iš kelių alternatyvų. Pagrindinis dėmesys skiriamas

tam, kaip asmuo priima sprendimus (The Penguin Dictionary of Psychology,

2001).

Tyrimų susijusių su sprendimų priėmimu tikslas yra išanalizuoti, kaip

individas suderina poreikius (norus, asmenines vertybes, uždavinius,

interesus, tikslus) ir patirtį (lūkesčius, turimas žinias, priemones)

renkantis veiksmų eigą (R. Hastie, 2001). Abstraktų spendimų priėmimo

modelį sudaro trys komponentai: a) veiksmų eiga (pasirinkimo galimybės ir

alternatyvos); b) turimos žinios apie esamą padėtį, procesus ir įvykius

supančioje aplinkoje (įskaitant rezultatų numatymą ir būdus jiems

įgyvendinti); c) poreikiai, vertybės ir norai, susiję su vienų ar kitų

veiksmų kombinacijos rezultatais. Geram sprendimui būtina parinkti

efektyvius būdus, kurie yra prieinami esamomis aplinkybėmis ir įgyvendina

individo tikslus.

Apsisprendimui įtakos turi ir asmeninės individo savybės, tokios kaip

polinkis rizikuoti, pasitikėjimas savimi ir panašiai, emocijos (Landman

1993, Parducci 1995, Roese & Olson 1995). Kalbant apie emocijas, ne tik

emocijos įtakoja apsisprendimą, bet ir apsisprendimo duoti rezultatai

įtakoja emocijas. Isen (1993) teigia, kad išgyvendami teigiamas emocijas

individai kūrybiškiau sprendžia problemas ir lengviau priima informaciją.

Tuo tarpu, neigiamos emocijos susiaurina dėmesio ratą ir neleidžia

įžvelgti daugiau problemos sprendimo alternatyvų (Fiedler 1988). Priimant

sprendimus įtakos turi ir aplinkos faktoriai, stimulai bei asmeninė

patirtis.

R. M. Pirillo (1987) išskiria du lygiagrečius metodus susijusius su

sprendimais: sprendimo priėmimo ir problemos sprendimo, turinčius atskiras

metodikas. Jie sprendimo ieškojimo procese abu yra labai svarbūs ir seka

vienas paskui kitą.

Sprendimo priėmimo situacijoje asmuo priima sprendimą norėdamas

veikti, galbūt kažką keisti. Problemos sprendimo situacijoje asmenį priimti

sprendimą verčia tam tikros aplinkybės, kurios nekontroliuojamos ir nuo jo

nepriklauso.

V. Šidlauskienės atliko tyrimą, kurio objektas buvo moksleivių

gebėjimas priimti sprendimus. Buvo ištirta 162 merginos ir vaikinai,

besimokantys Biržų miesto „Aušros“ bendrojo lavinimo mokyklos XI – XII

klasėje (maždaug 17 – 18 metų). Gauti rezultatai parodė, kad 57 – 60%

moksleivių dažnai kyla problemų, kurias spręsti privalo patys, 39%

pareiškė, kad jiems sunku priimti sprendimą, kad nepasitiki savo jėgomis ir

bijo atsakomybės. Savo sprendimais patenkinti buvo tik 8 – 10% mokinių. 21

– 23% priimant sprendimą visada klausė kitų patarimo ir net 40% laukė kitų

palaikymo. Išaiškėjo 6 – 9 % nepasitikinčių, labai savikritiškų mokinių,

kuriems sprendimo priėmimas labai sunkus ir atsakingas, todėl jie

absoliučiai pasitiki kitų nuomone. Apie 78% mokinių pasižymėjo vidutiniu

savarankiškumu ir tik 13% mokinių buvo tikrai savimi pasitikintys ir

nebijantys, siekiantys spręsti savo problemas ir besistengiantys rasti

išeitį iš susidariusios situacijos.

Kyla klausimas, dėl kokių priežasčių jaunuoliams taip sunku

apsispręsti, kokios asmenybės savybės veikia sprendimo priėmimo mechanizmą.

2.Asmenybės samprata

Kadangi toliau bus kalbama apie asmenybės savybes, svarbu trumpai

aptarti asmenybės sampratą, bei jos vystymosi tarpsnius.

2.1.Asmenybės apibrėžimas. Pagrindinės sąvokos.

Žodis „asmenybė“ anglų kalboje yra kilęs iš lotyniško žodžio

„persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėdavo aktoriai Senovės

Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmenybė

yra vartojamas daugelio žmonių įvairiose gyvenimo situacijose. G. Allport

(1937), pripažintas vienas iš
žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus

termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene,

teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdienį

gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis

socialinis įvaizdis“, neatitinkantis psichologų naudojamos termino

reikšmės.

Nepaisant to, kad psichologai bando atsiriboti nuo neprofesionalių

požiūrių į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės“ apibrėžimo.

Kiekvienas autorius turi savo požiūrį į asmenybę ir dažniausiai pateikia

skirtingą nuo kitų apibrėžimą.

Yra naudinga paminėti ir kitas sąvokas kalbant apie asmenybę.

Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės

atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio

ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas

individas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas,

visų galių nešėjas. Asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo savo asmenybę

suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai,

savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei

vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis

savo patirtimi, keičia savo elgesį. Tai bendra psichologinė pažiūra į

asmenybę.

Dabar psichologijoje turbūt dažniausiai vartojamas G.Allport asmenybės

apibrėžimas: asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus

organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo

žmogaus santykį su tikrove.

Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio

apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriausias, ją tyrinėjant ir bandant

paaiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių

teorijų, kurie pateikdavo savo požiūrį į tą patį fenomeną – asmenybę.

Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir

hipotezės apie tai, kas žmonės iš tikrųjų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl

jie elgiasi būtent taip. Kai kurie autoriai ( Hall, Lindzey, 2000 )

suskaičiavo dažniausiai minimus vadovėliuose autorius ir padarė išvadą, jog

populiariausiomis išlieka pagrindinės trys grupės teorijų –

psichoanalitinės, biheivioristinės – kognityvinės , humanistinės.

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės

teoriją – XXa. pradžioje sukūrė S.Freud, o ją išvystė C.G.Jung, A.Adler,

K.Horney, H.S.Sullivan ir E.Fromm.

Z. Freud (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs

individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų

metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios

esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį.

Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su

realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė

ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų

liudijimu.

Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai

svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus

dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.

Tęsdamas tyrimus, Freud sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo

organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: Id, Ego, ir

Superego.

Id- žmogiškų troškimų šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji

troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.

Ego – sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių

konfliktą, kontroliuojanti id ir superego. Ji paklūsta realybės dėsniams ir

ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius

faktorius.

Superego- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis

(sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius.

Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu.

Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas,

stresas), ego stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo

problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas

kaip apsauginių mechanizmų veikimas. Pagrindiniai apsauginiai

mechanizmai yra išstūmimas, perkėlimas, pakeitimas ir racionalizavimas.

Carl Gustav Jung (1875- 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davė

pradžią gelmių psichologijos krypčiai – analitinei psichologijai. Jung

psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei,

priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus,

simbolius ir vaizdinius ).

Nors C.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Freud idėjų, tačiau jų nuomonės

išsiskyrė principiniuose
Jung manė, kad elgesį lemia tiek

žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Freud tvirtino, kad

žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir

tikslais.

Harry Stack Sullivan (1892- 1949)- amerikiečių psichologas.

Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus

personifikacijų visumą. Jis tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad

asmenybė – tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.

Erich Fromm (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas

psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės

ir individualios terapijos pagrindu autorius. Jis tyrė ryšius tarp

psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų.

Šie psichologai taip pat pripažino socialinių aspektų svarbą

asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip

biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.

Ryškiausi biheviorizmo krypties atstovai, J. Watson (1878 – 1958) ir

E. Thorndike (1874 – 1949), iškėlė idėją, jog psichologija, siekdama būti

moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats

elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus

visuma. Vidinė psichinė realybė negali būti objektyviai stebima ir tiriama.

Psichikos apraiškos, pagal bihevioristus, turi būti stebimos elgsenoje.

Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo

rezultatas. Taigi žinant patyrimą, galima lengvai prognozuoti elgesį.

Humanistinės krypties atstovai teigė, kad asmuo yra pats atsakingas už

savo gyvenimą, už tai kuo yra ir kuo gali būti. Žmogus yra laisvas būti

tuo, kuo nori. Humanistai pripažino asmenybės vidinės prigimties gerumą.

Jie manė, kad žmogus gali save realizuoti, siekti tobulybės, jis visada

ieško tikrosios gyvenimo prasmės. Pati žmogaus prigimtis, anot jų, stumia

žmogų pastovia augimo kryptimi.

Asmenybė nagrinėjama, kaip viena nedaloma visuma – holistinė

orientacija. Dar vienas humanistinių asmenybės teorijų principas –

fenomenologinė analizė. Jie pripažino, kad vienintelė realybė yra

subjektyvi asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus turi savo asmeninį pasaulį,

kuriame gyvena ir psichologijos užduotis yra tyrinėti žmogiškojo pasaulio

fenomenus. Pagrindiniai šios krypties atstovai yra A. Maslow (1908 – 1970)

ir C. Rogers (1902 – 1987).

Taigi galima pastebėti, kad skirtingų autorių požiūris į asmenybė

labai skiriasi. Vis dėlto, dauguma autorių sutiko su tuo, kad asmenybės

formavimuisi, be biologinių faktorių, didelę įtaką daro ir socialinė

aplinka.

Toliau bus dažniausiai minima E. Erikson asmenybės teorija. E.Erikson

laikomas sociokultūrinės psichoanalizės atstovu. Jis kaip ir Horney, laikė

save Z. Freud teorijos tęsėju ir tobulintoju. Jis pripažino tą pačia

asmenybės struktūrą – Id, Ego ir Superego – tik lemiamą vaidmenį asmenybėje

skyrė Ego, o ne Id.

2.2. Asmenybės vystymosi stadijos pagal E. Erikson

Kiekvienoje asmenybės teorijoje yra išskiriamos skirtingos asmenybės

vystymosi stadijos. Erikson labai išsamiai suformavo asmenybės vystymąsi

pagal gyvenimo etapus.

Knygoje “Vaikystė ir visuomenė” E. Erikson paskelbė 15 metų klinikinių

stebėjimų išvadas, kurios gerokai papildė ego teoriją. Be Freud aprašytų

seksualinio brendimo fazių (oralinė, analinė, falinė, genitalinė, Edipo,

pubertetinė), yra ir psichosocialinės, kurių metu individas turi susidaryti

pagrindines orientacijas į save kaip į socialinio pasaulio detalytę. Pagal

Erikson, vaikystė nėra žmogaus vystymosi pamatas. Asmenybė vystosi visą

gyvenimą. Kiekviena fazė turi ir teigiamų ir neigiamų komponentų. Erikson

pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi. Kiekviename gyvenimo

tarpsnyje žmogus pergyvena krizę, nuo to priklauso jo tolimesnis

vystymasis.

E. Erikson psichosocialinės raidos stadijos

Amžius, kai vyksta krizė Krizės, kurias

reikia įveikti

Kūdikystė

Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas

Ankstyvoji vaikystė Savarankiškumas

ar gėda ir abejonės

Vidurinioji vaikystė Iniciatyvumas ar

kaltės jausmas

Pradinės mokyklos amžius Sugebėjimas atlikti ar

menkavertiškumas

Paauglystė

Tapatumas ar vaidmenų sumaištis

Ankstyvoji branda Artumas ar

vienuma

Branda

Atsinaujinimas ar sąstingis

Senatvė Pilnatvė

ar neviltis

Plačiau asmenybės formavimosi tarpsniai nagrinėjami nebus. Pagrindinis

dėmesys bus skiriamas paauglystės laikotarpiui, nes vyresniųjų klasių

mokiniai atstovauja būtent šį tarpsnį.

3. Paauglystė

3.1. Pagrindinės paauglystės amžiaus tarpsnio problemos

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų

amžiaus. Ji trunka nuo lytinio
brendimo pradžios iki fizinio ir

psichologinio subrendimo. Bet reikėtų paminėti, kad paauglystės apibrėžimas

nėra labai tikslus, nes lytinis brendimas, kaip ir psichologinė branda

reiškiasi skirtingai ir sunku tiksliai apibrėžti ribas. Tai pereinamasis

amžius. Paauglystės laikotarpiu asmeniui tenka spęsti daug reikšmingų,

ateitį lemiančių uždavinių. Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo

amerikiečių psichologo, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės

brandos ir socialinės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų“ laikotarpį.

Daugelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės,

to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas, kai

gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų buvo didžiausias (

Macfarlane, 1964).

Vaikystėje asmuo paprastai suvokia save tokį, koks jis yra, svajoja

apie ateitį be specifinių apribojimų. Apie savo bruožus ir sugebėjimus

vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. Kai

paauglys susiduria su aplinkos reikalavimais, jis ar ji dažnai pajunta savo

galimybių ribą – neatitikimą nei su asmeniniais troškimais, nei su kitų

lūkesčiais. Paauglystė yra kritinis individo gyvenimo periodas, kai vyksta

struktūrinės permainos kognityvinėje, moralės sferose, taip pat iš esmės

paliečiama ir psichosocialinė sfera.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonų

antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda

apie 11-uosius metus, berniukams – apie 13-uosius. Fiziologinė raida gali

turėti žymių pasekmių paauglių savęs suvokimui, savęs vertinimui,

pasitikėjimui savimi ir socialiniams santykiams (Peterson, 1985). Šiuo

gyvenimo tarpsniu taip pat plėtojasi individo mąstymo gebėjimai, tobulėja

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2819 žodžiai iš 5628 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.