Vytautas macernis- vizijos dokumentas
5 (100%) 1 vote

Vytautas macernis- vizijos dokumentas

Vytautas Mačernis

Vizijos

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,

O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas

Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,

Duris užversiu dar tampriau –

Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,

Paskendęs vakaro rimty, mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,

Ir žmones einant iš kartos į kartą –

Tuos žmones jaunus, panašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,

Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų

Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia

Ir pamažu atgimsta vėlai,

Atgimsta vėlei per mane…

Pirmoji

Kai išbundu vidunaktį ir ima širdį plakti,

O smilkiniais tiksent kančia,

Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį

Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią

Į saule degančius namus…

Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,

O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas

Į kaitrą sunkias pamažu.

O saulės spinduliai ant klevo lapų laša

Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,

Kažkur toli dundėjimus gridžiu.

Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti

Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,

Ištiesę giedančius sparnus;

Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,

Ir ima medžiai bust.

Ir jau pirmi lašai šiušena lapais –

Gainioja viesulas liūtis sodrias.

O nuo staigų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,-

Upeliai srūva į valkas.

Melsvi žaibai vagoja, dunda debesys ir šniokščia žemė,

Ir nebaigia trenksmai aidėt…

Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,

Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.

Rasotom pievom atbrenda pavakarys;

Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,

Ir garsina sodus strazdų daina skambi…

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,

O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,

Linguoja vėjas obelų viršūnėm,

Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;

Naktis graži ir dieviškai skaisti.

Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,

Ir balsiai daužosi širdis.

Antroji

Žinau, kad žemėje yra vieni namai,

Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,

Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,

Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.

Pasilenkiu prie žemės ir stebiu,

Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime

Apsvaigsta man galva.

Tenai toli yra laikų,

Kur auga vien rugiai šviesių spalvų.

Kur triukšmo gatvių purvinų

Nėra.

Įsiklausau:

Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,

Saldus traliavimas atklysta į mane.

Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko

Ir pučia eidamas aukštyn upe.

Ir taip tarytum toji upė nerami,

Vingiuojanti tarp girių mėlynų, raistų ir pelkių,

Tasai raliavimas

Ligi širdies gelmių giliausių smelkias.

Aš laimės svaiguly jaučiu,

Kaip meldo paprasta daina

Pažadina iš miego slėnius ir laukus.

Išeina kažin kur nakties tamsa,

Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus.

Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,

Pabūgę rytmečio šviesos.

O aš einu vėl žemės ilgesy

Regėjimų liepsna liepsnot.

Trečioji

Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,

Per statinius vidun pasižiūrėjau,

Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs

Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,

Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara

Pleveno ryto vėjuj.

Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės

Varpeliais tolimais dūzgeno…

Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,

Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.

Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,

Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldėsi tyliai,

Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią

Iš seno sodo vienumos pakylant.

Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,

Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.

Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,

Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,

Paskui drąsiu mostu laukus palaimino

Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,

Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai

Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.

Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,

Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,

Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais

Plevena praeities šešėliai,

Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.

Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:

Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.

Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,

Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoje paklydę miršta, –

Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant

Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj prištų.

Ketvirtoji

I

Šiandien

prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,

Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, –

Kai ašen ir senolė – dviese –

Palikę buvom saugot ir dabot namus.

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,

Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,

Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas,

Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. –

Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris

Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais

Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,

Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.

Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės

Ir verkdamas kritau į jos rankas.

Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,

Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane

Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus,

Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.

Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:

Yra pasauly jaunystė. saulė ir namai,

O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,

Čia žemėj lankosi retai.

II

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1117 žodžiai iš 3720 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.