XIX ir XX AMŽIŲ FILOSOFIJA
Kalbėdami apie šį moderniosios filosofijos periodą turime paminėti šias pavardes: I. Kantas, J.G. Fichtė, F.W. Šelingas, G.W.F. Hegelis ir kt. Vienas ryškiausių pokantiškojo periodo filosofų, absoliučiojo idealizmo plėtotojas – G.W.F. Hegelis, pasinaudodamas savo amžininkų, mokytojų ir švietimo epochos filosofų mintimis ir sava moksline-filosofine refleksija sukūrė tokią sistemą, kuriai pavyko aprėpti nepalyginamai platesnę sritį, negul kada nors anksčiau. Hegelio fulosofijoje dkiriami du dalykai – idealistinė sistema ir dialektinis metodas.
Idealistinės sistemos išeities taškas absoliutinė idėja. Ji nėra tapatinama su atskiro žmogaus mąstymu ar protu. Hegelio absoliutinė idėja – sudievinta sąvoka, galinti išreikšti visos žmonijos protą ir žinojimą, egzistuoja šalia žmogaus. Ji „yra bet kurio gyvenimo pradžia“, „begalinė kūrybinė forma, kuri turi savyje visą bet kurio turinio pilnumą ir kartu yra jo šaltinis“. Reali būtis yra mąstymas apie šią būtį bendromis sąvokomis. čia ne reali tikrovė apsprendžia mąstymą, o mąstymas, sąvokos, idėjos sukuria realų pasaulį. Mąstymas yra kokybiškai aukštesnė pažinimo forma nei jutimai. Teoriškai mątant galima pažinti ir tokius objektus, kurie jutimais yra neprieinami, taigi sąvoka pati sukuria pažinimo objektą. Absoliutinę idėją, protą ir pažinimą Hegelis supranta dialektiškai, t.y. absoliutinei idėjai būdingi vidiniai prieštaravimai, kas savaime stumia idėją į vystymąsi, kurio tikslas yra anbsoliuti tiesa, visiškas savęs pažinimas. Pažinimas – proto vystymosi tyrimas.