Xixa pab -xxa Lietuvos didaktai
5 (100%) 1 vote

Xixa pab -xxa Lietuvos didaktai

1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………….2

2. XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos didaktai ……………………………………………………….3

2.1. J. Šlūpas – vienas pirmųjų mokslinės didaktinės minties atstovų Lietuvoje………………………………………………………………………………………………..3

2.2. J. Adomaitis-Šernas – žmogaus psichikos raidos periodazavimo pradininkas…………………………………………………………………………………………….4

2.3. J. Jablonskis – rašomosios lietuvių kalbos tėvas …………………………………………4

2.4. M. Peškauskaitė – individualaus mokslo šalininkė …………………………………….5

2.5. J. Vabalas-Gudaitis – konstrukcinės pedagogikos sąveikos teorijos kūrėjas…..6

2.6. S. Šalkauskis – filosofas, pedagogas iškėlęs “pilnutinio ugdymo” teoriją ……..7

2.7. J. Geniušas – didaktas, kėlęs reikšmingas ateinančioms kartoms didaktines idėjas …………………………………………………………………………………………………….8

3. XX a. Lietuvos didaktai…………………………………………………………………………………9

3.1. J. Laužikas – pagalbinės mokyklos įkūrėjas ……………………………………………..9

3.2. J. Vaitkevičius – didaktas, tyrinėjęs šiuolaikinio žmogaus ugdymą ……………..9

3.3. V. Rajeckas – profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras ……………10

4. Išvados ……………………………………………………………………………………………………..12

5. Naudota ir cituota literatūra …………………………………………………………………………13

ĮVADAS

Didaktika ( gr. didaktikos – pamokantis), pedagogikos šaka, tirianti mokymą ir lavinimą (mokymo tikslus, turinį, organizavimą ir metodus). Naudoja įvairius tyrimo metodus: mokymo proceso stebėjimą, pokalbius su mokiniais, jų darbo analizę, anketas, eksperimentus, matematinius ir kitus metodus, apibendrina pedagoginę patirtį. Remiasi pažinimo teorija, sociologija, psichologija ir aukštosios nervinės veiklos fiziologija. Didaktika parengia efektyvius mokinių veiklos valdymo būdus, nustato mokomųjų dalykų dėstymo metodikoms bendruosius didaktinius principus: mokymo sąmoningumo ir aktyvumo, vaizdumo ir moksliškumo, sistemingumo ir nuoseklumo, žinių tvirtumo ir prieinamumo.

Didaktikos terminas imtas vartoti XVII amžiuje. J.A. Komenskis (Čekija) suformulavo pagrindines didaktikos taisykles (“nuo konkretaus prie abstraktaus”, “nuo atskiro prie bendro”, nuo lengvesnio pie sunkesnio”), pagrindė didaktikos principus, sukūrė klasikinę pamokinę sistemą. Komenskio didaktinės idėjos (visuotinio švietimo, mokymo gimtąja kalba) sukėlė perversmą vid. amžių mokymo teorijoje. XVIII – XIX a. didaktikos idėjas išplėtojo J.H. Pestalocis (Šveicarija), A. Dystervegas (Vokietija) ir kiti. Jie reikalavo atsižvelgti į vaiko psichikos ir prigimties ypatumus, didelį dėmesį skyrė mokinių aktyvumo, savarankiškumo formavimui.(6, 35).

Didaktinė mintis Lietuvoje buvo gyva nuo pirmųjų mokyklų įsteigimo ( pirmoji mokykla įkurta 1397 m. Vilniuje). Lietuvos raštuose ji pasirodė gerokai vėliau – XVI a. kylant humanizmo idėjoms, plečiantis reformacijai ir kontreformacijai. (1, 94).

Lietuvoje ypač populiarios buvo Komenskio, Pestalocio didaktinės mintys. Jau Edukacinė komisija gujo iš mokyklų verbalizmą, atmintimi pagrįstus mokymo metodus, reikalavo naudoti vaizdines priemones. XIX a. pr. pažangias didaktines idėjas propagavo Vilniaus universitetas. XIX a. pab. – XXa pr. didaktinės idėjos naujai iškylo, aiškinant lietuvių mokyklos uždavinius, mokymo turinį, principus ( J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas, A. Jakučionis). S. Šalkauskis propagavo religinę mokymo sistemą, originalią materialistinę konstrukcinės sąveikos pedagogikos sistemą sukūrė J. Vabalas-Gudaitis, didaktikos problemas nagrinėja J. Laužikas, V. Rajeckas, J. Vaitkevičius ir kt.(6, 36).

Darbo tikslas:

Panagrinėti pedagoginės minties raidą ir žymiausių Lietuvos didaktų veiklą

XIX a. pab. – XX a.

Uždaviniai:

1. Susipažinti su XIX a. pab. – XX a. pr. didaktinės literatūros ir pedagoginės minties raidos bruožais.

2. Paanalizuoti XIX a. pab. – XX a. pr. žymiausių Lietuvos didaktų veiklą.

3. Aptarti XX a.. Lietuvos didaktų veiklą ir jų darbų įtaką Lietuvos pedagogikos raidai.

Darbo metodai: literatūros analizė.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos didaktai

Jonas Šliūpas ( 1861 – 1944) – liberalusis visuomenės veikėjas, publicistas, mokslo populiarintojas. 1880 m. baigė Mintaujos (Jelgavoa) gimnaziją, mokėsi Maskvos ir Peterburgo Universitetuose. Pasitraukęs į Prūsiją, 1884 m. redagavo “Aušrą”. Bėgdamas nuo Vokietijos žandarų persekiojimų, pasiekė JAV. Ten leido lietuviškus laikraščius ir žurnalus “Unija”, “Lietuviškąjį balsą”, “Naują gadynę”. 1891 m. Merilende (JAV) baigė medicinos studijas ir gavo gydytojo diplomą.

Švietimo klausimus J. Šliūpas
gvildeno, remdamasis XIX a. pabaigos laidies švietimo padėtimi Lietuvoje. Reikalavo mokyklos gimtąja kalba, nurodė laidies švietimo sistemos bruožus, švietimo turinį, nagrinėjo pagrindinius didaktikos principus. Mokymą ir auklėjimą siūlė grįsti vaiko psichikos pažinimu. 1884 m. “Aušroje” išspausdintame straipsnyje “Apie įstatymą lietuviškų mokslaviečių” J. Šliūpas taikė tokią Lietuvos švietimo sistemą: vaikų darželiai (lanko nuo 2 iki 6 metų vaikai), 3 metų pradinė mokykla (7 – 10m.), 5 metų “vidutinė” mokykla ir 5 metų – aukštesnioji. Bendrojo lavinimmo laikotarpis labai trumpas, nes to meto mokyklos, J. Šlūpo manymu, per ilgai atitraukiančios vaiką nuo gyvenimo. Mokytojus, jo nuomone, turėtų rengti ne mokytojų seminarijos, bet pedagoginės akademijos ( institutai).

Kritikavo esamas vidurines mokyklas (gimnazijas): 1.vaikams prieinami ir suprantami dalykai neaiškinami, o į galvą kemšami nesuprantami; 2.mokoma nesuprantamais metodais, vaikams mokykloje nuobodu, ir dėl to jie netenka noro mokytis; 3) mokymas prieštarauja vaiko protinės raidos prigimčiai, nes iš karto dėstomi sudėtingi ir abstraktūs dalykai; 4) mokykloje mokiniai apkraunami nereikalingomis žiniomis, kurių negalima pritaikyti praktiškai, dėl to gaigę mokyklas jaunuoliai negali rasti sau vietos gyvenime; 5) mokykla neišugdo visapusiško žmogaus , nes nėra deramo santykio tarp visų žmogaus psichinių jėgų lavinimo; 6) nenaudingiems dalykams gimnazijoje sugaištama per daug laiko – net 8 metai.

J. Šliūpas palaikė realinę lavinimo krypti. Jam įtakos turėjo kai kurios H. Spenserio pedagoginės idėjos, visų pirma mokymo dalykų parinkimas ir jų seka pagal reikšmę (biologija, matematika, visuomenės mokslai, moralė, menas). Labai griežtai pasisakė prieš klasikines kalbas. Plačiau savo pedagogines pažiūras jis išdėstė knygelėje “Keli žodžiai apie auginimą” (1886) ir leidinyje “Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas” (1908).

J. Šliūpas reikalavo atsižvelgti į vaiko savaveiksmiškumą, daug reikšmės teikė sensorinei kultūrai, ragino mokymą remti vaiko interesais, aplinkos reiškinių stebėjimu. Mokymo uždavinys – padėti vaikui apsvarstyti, suprasti ir susisteminti gautas žinias, išsiaiškinti daiktų bei reiškinių savitarpio santykius ir lavinti vaiko mąstymą. Įgydamas naujų žinių, vaikas turi išsiaiškinti, kur galima jas pritaikyti.

Didaktikos principus J. Šliūpas formulavo veikiamas J.A. Komenskio, K. Ušinskio, H. Spenserio ir kitų žymesnių pedagogų minčių: nuo atskiro prie sudėtingo, nuo neapibrėžto prie apibrėžto, nuo konkretaus prie absraktaus, nuo tiesioginio patyrimo prie mąstymo, reikalavo laikytis biogenetinio principo.

Nors J. Šliūpą ir veikė H. Spenserio idėjos, bet ir jis ir kiti šios krypties švietėjai, publicistai pagrindiniais klausimais buvo tolimi pozityvizmui. J. Šliūpas, J. Adomaitis-Šernas ir kt. pasisakė prieš religijos mokymą mokyklose reikalavo visuotinio mokymo gimtąja kalba.(4, 237).

Juozas Adomaitis –Šernas (1859 – 1922) parašė daug populiarių knygų iš fizikos, meteriologijos, geologijos, geografijos, biologijos, higienos, etnografijos, istorijos ir kitų visuomenės mokslų. Jo veikalai sudarė savotišką populiarią sisteminę savišvietos bibliotekėlę.

Jis pirmas iš lietuvių periodizavo žmogaus psichikos raidą, jos neužbaigė vadinamuoju progresyviniu ciklu, t. y. jaunyste, bet pasekė tolesnę dinamiką iki žilos senatvės.

J. Adomaičio pedagoginės ir psichologinės pažiūros labiausiai atsispindi knygose “Higiena” (1897), “Etnologija arba mokslas apie žemės tautas” (1903). Pastarojoje yra plati auklėjimo istorijos apybraiža, parašyta veikiant žymiam XIX a. prancūzų evoliucionistui Šarliui Leturnui.

Kritikuodamas senąją mokyklą, J. Adomaitis-Šernas nurodė naujesnius mokymo metodus, pagrįstus vaiko psichologija, siūlė pertvarkyti pradinę mokyklą. Reikalavo, kad mokykla rengtų stiprius fiziškai, išsimokslinusius ir išauklėtus, tvirtų įsitikinimų, atkaklaus būdo, energingus, visapusiškai protiškai išsilavintus žmones.(4, 239).

Jonas Jablonskis (1860 – 1930). 1880 m. baigė Marijampolės gimnaziją aukso medaliu. Įstojo į Maskvos universitetą studijuoti klasikinių graikų ir lotynų kalbų. Jablonskis lankė ir garsaus kalbininko profesoriaus filipo Fortunatovo lyginamosios kalbotyros paskaitas. 1884 m. baigė Maskvos universitetą. (2, 31).

J. Jablonskis kovojo už gimtąją kalbą ir lietuvišką mokyklą. Caro vyriausybė jį visaip persekiojo: ištrėmė iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, kilnojo iš vietos į vietą. Kad ir kur būdamas, visada stengėsi palaikyti ryšius su lietuvių spauda, lietuvių kalba besidominčiu jaunimu. Pagaliau 1903 m. J. Jablonskiui buvo leista apsigyventi Lietuvoje – Šiauliuose. Čia jis subūrė vietinį jaunimą ir nelegaliai jį mokė lietuvių kalbos, rinko kalbinę medžiagą. Panaikinus lietuvių spaudos draudimą, persikėlė į Vilnių, taisė “Vilniaus žinių” ir “Lietuvos ūkininko” kalbą, vertė ir redagavo įvairias knygeles.

J. Jablonskį ypač jaudino lietuviškos mokyklos sukūrimo ir gimtosios kalbos dėstymo, mokyklos prieinamumo ir visuotinio mokymo klausimai – apskritai visas lietuvių kultūrinis gyvenimas.

J. Jablonskis rūpinosi mokyklų vadovėliais. dalyvavo konkursinėse
komisijose, svarstančiose lietuviškų vadovėlių kokybę, spaudoje kėlė įvairius klausimus dėl jų, rašė recenzijas. Su J. Jablonskiu dėl elementorių rašymo konsultavosi K. Sakalauskas-Vanagėlis, A.Jakučionis.

J.Jablonskis parengė ir pirmąją oficialą pradinės mokyklos bei pedagogų, norinčių gauti pradinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojo teises, lietuvių kalbos programą. Ji buvo moksliška ir gana plati.

Didelę reikšmę Lietuvos mokyklai turėjo J.Jablonskio pedagoginė veikla per Pirmąjį pasaulinį karą. Persikėlęs į Voronežą mokytojavo lietuvių gimnazijoje, buvo jautrus ir mokytojams ir mokiniams. Nepaisydamas jau smarkiai pablogėjusios sveikatos, vėl rūpinosi sudaryti tinkamą lietuviškos mokyklos lietuvių kalbos programą, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje, gyvai sekė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti darbą, rėmė pedagoginę spaudą, rengė lietuvių mokytojus.

Matydamas sunkią Lietuvos mokyklos padėtį ir ankstesniu carinės priespaudos laikotarpiu, ir karo metais, J. Jablonskis suprato, kad reikia kaip nors vienyti lietuvišką mokyklą ir pedagoginę mintį, būtina centralizuočiau kelti principinius pedagogikos klausimus, rašyti pedagogiškai ir dalykiškai tinkamus vadovėlius bei kitas mokymo priemones. Jis parengė skaitymo knygos “Vargo mokyklai” 2 dalis (1916), jos priedą “Mūsų žodynėlį” (1918) ir leidinėlį “Mūsų rašyba” (1917). “Vargo mokyklai” daug metų buvo pagrindinė chrestomanitija, iš kurios gimtosios kalbos mokėsi vidurinės mokyklos žemesnių klasių mokiniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1546 žodžiai iš 4981 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.