Xviii amžiaus literatūra
5 (100%) 1 vote

Xviii amžiaus literatūra

XVIII amžiaus literatūraXVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiškiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradžios romantizmo literatūrai.

XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Švietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. – эпоха Просвещение angl. – the Age of Enlightenment, vok. – die Epoche der Aufklärung, pranc. – siècle des lumières. Švietimo sąjūdžio trukmė buvo nevienoda įvairiuose kraštuose. Ten, kur Švietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), šis laikotarpis apėmė visa šimtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiškė antrojoje XVIII a. pusėje.

Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais.

Trečiajam luomui, sukilusiam prieš feodalizmą, vadovavo buržuazija, kuri istorijoje suvaidino pažangų vaidmenį. Kovodami prieš senąjį režimą, ji gynė ir trečiojo luomo sluoksnių interesus. Žinoma, revoliucija neįgyvendino paskelbtų laisvės, lygybės ir brolybės šūkių, tačiau ji turėjo didelės reikšmės ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių istorijai. Jos iškeltos piliečių lygybės idėjos prisidėjo prie tolesnės demokratinės minties raidos.

Švietimas ir mokslo raida. Didelę reikšmę Švietimo sąjūdžiui turėjo XVII a. pab. ir XVIII a. pr. mokslo atradimai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643-1727) padėjo pagrindus klasikinei fizikai, suformuodamas tris pagrindinius mechanikos dėsnius (inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveiksmio), visuotinės traukos dėsnį. Jis pagrindė absoliutaus judėjimo, absoliučios erdvės (erdvė – tai kūnų pripildyta trijų matmenų tuštuma, nepriklausoma nuo laiko ir materijos) ir absoliutaus laiko (laikas – tai gryna trukmė, nepriklausoma nuo materijos ir erdvės) sąvokas. Tokia laiko ir erdvės koncepcija atitiko to meto klasikinę mechaniką, klasikinę gravitacijos teoriją. Vėliau mokslas įrodė laiko ir erdvės priklausomumą nuo įvairių gamtos ir žmogaus sąmonės procesų bei vienas nuo kito. Niutonas padarė reikšmingų atradimų optikos ir matematikos srityse. Jis moksliškai tyrinėjo gamtą ir visatą. Gamta jam buvo tarsi didžiulė mašina, kurią galima paaiškinti fizikos ir matematikos dėsniais. Mechanika turėjo didžiulį poveikį kitoms mokslo šakoms, ypač sparčiai XVII a. besivystančiai biologijai. XVII a. pab. mechanikos išradimai suformavo mechanistinę gamtos, visuomenės ir žmogaus sampratą. Matematikos ir mechanikos dėsniai buvo bandomi perkelti į socialines disciplinas, filosofiją, jurisprudenciją, net literatūrą ir meną.

Niutonas manė, kad pasaulis yra objektyviai realus ir pažinus. Absoliučios ir nenuginčijamos tiesos gali būti atskleistos tyrinėjimo būdu. Niutonas norėjo suderinti mokslą ir religiją. Inercija ir trauka aiškindamas begalinį dangaus kūnų judėjimą elipsėmis, jis pripažino pirmapradį dievišką postūmį. Jo idėjos turėjo reikšmės deistinės pasaulėžiūros susiformavimui.

XVIII a. filosofija. Vienas iš XVIII a. švietėjiškos ideologijos pradininkų buvo anglų filosofas Džonas Lokas (John Locke, 1632-1704). Didžiausią dėmesį jis skyrė pažinimo teorijai (,,Žmogaus proto apybraiža“, 1690). Lokas atmetė prancūzų racionalisto R.Dekarto įgimtų idėjų koncepciją ir teigė, kad žmogaus sąmonė iš pradžių yra tobula rasa (švari lenta), neturinti pasaulio vaizdo. Pažinimas įgyjamas per patyrimą. Idėjos atsiranda arba išoriniams daiktams veikiant jutimo organus (jutiminis arba išorinis pažinimas), arba stebint save (vidinis pažinimas arba refleksija). Iš šių dviejų pažinimo šaltinių atsiranda visos idėjos, kurios padeda suvokti pirmines, arba objektyvias (judėjimą, tįsumą, formą) ir antrines, arba subjektyvias (spalvą, kvapą, skonį) kokybes. Idėjos, įgytos patyrimu, dar nėra žinojimas, jos sudaro pažinimo pagrindą. Idėjų medžiaga turi būti apdorota proto veikla, kuri skiriasi nuo patyrimo ir nuo refleksijos. Nors Lokas teigė, kad mūsų gebėjimas pažinti substancijas yra ribotas, tačiau, jo nuomone, žmogus gali pažinti tai, kas svarbu jo elgesiui ir praktiniam gyvenimui.

Lokas buvo artimas deizmui, t.y. manė, kad sutvertas pasaulis veikia pagal savo dėsnius. Jis pripažino, kad tikėjimas yra kiekvieno žmogaus reikalas, ir jis gali bendrauti su Dievu, kaip jam nurodo protas. Pripažino jis ir kai kurias krikščionybės dogmas.

Loko pažinimo teorija, besiremianti patyrimu ir pripažįstanti objektyvų pasaulio egzistavimą, darė didelę įtaką prancūzų materialistams (D.Didro, P.A.Holbachui), o jo subjektyvių kokybių
išskyrimas davė pagrindą subjektyvistinei pažinimo teorijai, kurią plėtojo XVIII a. anglų filosofai idealistai Dž. Berklis ir D.Hiumas. Nemaža įtakos XVIII a. minties raidai turėjo vokiečių mokslininko ir filosofo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibnitz, 1646-1716) idėjos. Atskirai nuo Niutono jis sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Materijos esmę Leibnicas aiškino iš objektyviojo idealizmo pozicijų. Teigė, kad visata sudaryta iš nedalių substancijų – monadų, kurios yra ne materialios, o dvasinės, savotiški dvasiniai atomai. Svarbiausia jų ypatybė – judrumas ir veiklumas, dėl to materija gali amžinai ir savaimingai judėti. Monados nepriklausomos viena nuo kitos. Tarp jų nėra fizinės sąveikos, tačiau jos nėra visiškai izoliuotos: kiekvienoje monadoje atsispindi visa pasaulio sandara, visų monadų visuma. Substancijos sudaro hierarchiją, jų veikla yra harmoninga. Ši visuotinė harmonija esanti Dievo nustatyta ir amžina. Mes gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Pasaulio harmonijos teorija buvo labai populiari XVIII a. Ypač ji buvo paplitusi tarp deistų, pripažįstančių pasaulyje esančių reiškinių tvarką ir tikslingumą, teigiančių Dievo, kaip protingo pasaulio tvarkytojo, reikšmę.

Švietimo epochos filosofija buvo nevieninga, joje reiškėsi ir idealistinės, ir materialistinės tendencijos, ir teistinė, deistinė, ir ateistinė kryptys. Tą lėmė nevienodi teoriniai šaltiniai ir susiklosčiusios istorinės sąlygos bei pačių filosofų pozicija. Anglijoje vyravo idealistinė filosofija, o Prancūzijoje didelę reikšmę turėjo materializmas, teigęs, kad gamta yra amžina ir begalinė, jos niekas nesukūrė. Visų gamtos procesų pagrindą sudaro materija ir jai būdingas judėjimas.

Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reikšmės XVIII a. teorijoms apie aplinkos poveikį asmenybės formavimui. Žmogus buvo laikomas aplinkos produktu. Jis negimsta nei tik blogas, nei tik geras. Žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Patirtis formuoja jo moralę. Todėl XVIII a. didelę reikšmę įgijo auklėjimo problema, ji atsispindėjo ir literatūroje (Ž.Ž.Ruso „Emilis, arba Apie auklėjimą“, J.V.Gėtė „Vilhelmas Meisteris“).

Kadangi žmogų formuoja patirtis, tai, švietėjų manymu, reikia jam įdiegti protingą patirtį. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti turtingą, apsišvietusią asmenybę. Todėl didelę reikšmę jie skyrė idėjų propagavimui. Pripažindami, kad protas yra progreso variklis, jie kartu tvirtino, kad „idėjos valdo pasaulį“. Švietėjai buvo įsitikinę, kad moksline propaganda ir moraliniais pamokymais galima priartinti proto karalystę. Jų nuomone, istorijos eigą lemia protinis procesas, švietimo ir mokslo pažanga.

Apie XVIII a. vidurį tikėjimas proto galimybėmis ėmė blėsti, pradėjo reikštis reakcija prieš jo kultą. Iškeliamas jausmas kaip svarbiausia žmogaus dvasinė jėga, jo poelgių kriterijus. Literatūros kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama personažų emociniams išgyvenimams, o kūrybos procese pabrėžiamas vaizduotės, originalaus meninio mąstymo vaidmuo.

Natūralaus (prigimtinio) žmogaus idėja. Švietėjų pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinės žmonių lygybės idėja. Tai buvo nenauja mintis. Ji buvo keliama jau antikoje, buvo žinoma viduramžiais bei Renesanso epochoje, o XVIII a. tapo ypač populiari. Dvarininkija didžiavosi savo kilme, naudojosi visomis privilegijomis, o trečiojo luomo žmonės neturėjo politinių ir socialinių teisių. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1410 žodžiai iš 4529 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.