Xx amžiaus pradžia 1900 1918 literatūros padetis
5 (100%) 1 vote

Xx amžiaus pradžia 1900 1918 literatūros padetis

Turinys

Laikotarpio ribos 3

Naujos nuostato 4

Kultūrinė veikla 5

Literatūrinė spauda 6

Literatūros padėtis 8

„Varpas” (1889 – 1905) 10

„Tėvynės Sargas” (1896 – 1904) 10

Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais 12

Pastangos atkurti Lietuvos valstybę 13

Laikotarpio ribos

XΙX a. pabaigos lietuvių tautinis sąjūdis davė Lietuvai stiprių politinių ir moralinių atramų. Maironio, V Kudirkos patriotinė lyrika vienijo tautą

bendrai kovai prieš carinę priespaudą. Žmonės daugiau skaitė ir mąstė, sekė vyskupo M. Valančiaus skleistos blaivybės pėdomis. Itin daug jėgų buvo skiriama lietuviškai spaudai atgauti. Kaip žinome, ji buvo uždrausta po 1863 metų sukilimo. Pasiaukojamai lietuišką spaudą gynė kelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis (851-1929). Jis savo gabumais uždirbo didelį turtą ir negailėjo Lietuvos kultūrai, bandė pats rašyti ir versti. Caro

valdininkams paaiškėjo, kad jokiais draudimais tautos

nepavyks įveikti. 1904 m. gegužės 7 d. lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas. Prie spaudos draudimo panaikinimo prisidėjo ir Rusijos demokratinės jėgos, ir bendra politinė situacija, kuri artino 1905 m. revoliuciją. Bet iš esmės tai buvo dvasinė lietuvių tautos pergalė. Lietuviai graždankos (lietuviško teksto rusiškomis raidėmis) nepriėmė, savo spaudos neprarado, sugebėjo užsienyje leisti laikraščius, spausdinti knygas ir su dideliu knygnešių pasiau-kojimu gabenti jas į Lietuvą.

Spaudos draudimo panaikinimas yra aiškiau įžiūrima riba,nuo

kurios prasideda naujoji lietuvių literatūra. Žinome, kad kultūra vystosi nenutrūkstamai, todėl jos negaΙima griežtai padalyti į laikotarpius. Negalima XX a. pradžios tiksliai atskirti nuo XIX a. pabaigos. Bet amžių sankirta visada yra svarbi ir psichologiniu požiūriu. Atrodo. kad, keičiantis laikams, atsitiks kas nors nauja, kad gyvenimas bus kitoks. Keičiantis šimtmečiui, sustiprėja įvairios nuojautos, pranašystės, padaugėja naujų meno programų, projektų. Todėl naujosios lietuvių literatūros pradžia sietina su prasidėjusiu XX amžiumi. Tuo metu formavosi nauji žmonių bei gamybos santykiai, stiprėjo ir jų įtampa. Kilo kariniai konfliktai (carinės Rusijos ir Japonijos 1904 m.), stiprėjo revoliucinės nuotaikos, prasiveržusios 1905-1907 m. revoliucija. Šie įvykiai neaplenkė ir Lietuvos: krito lietuvių brolelių prie Port Artūro, revoliucijos viltys – gyventi be caro, siekti laisvės – žadino ir Lietuvos dvasią , o pralaimėjimas skaudžiai prislėgė represijomis, suvaržymais, nusivylimu. Rašytojai stengėsi suprasti naujuopsius procesus: mąstė, aiškinosi, kūrė charakterius, dalyvaujančius revoliucijos įvykiuose ir juos vertinančius (Lazdynų Pelėdos apysaka „Klaida“ , J.Lindės-Dobilo romanas „Blūdas“. Kultūros žmonės aktyviai svarstė Lietuvos politinės padėties ir ateities klausimus. 1905m. Gruodžio mėnesį įvykusiame Didžiajame Viniaus Seime pasisakyta už lietuvos autonomiją. Su visuotinio balsavimo renkamu seimu Vilniuje steigėsi ir naujos politinės partijos. Stiprėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės aykūrimo idėja, kuri buvo relizuota 1918 m. vasario 16d.

Naujos nuostato

Literatūra nuolat kinta, plėtojasi, atrasdama naujas vertybes.

Užmirštos vertybės gali būti vėl atrandamos, bet jau kitap suvokiamos. Visiško naujumo literatūroje nėra. Literatūros nuostatos siejasi su ekonominėmis ir politinėmis. Sąlygomis,

tačiau nėra nuo jų priklausomos. Literatūrą veikia filosofija, dažnai pirmoji atskleidžianti naujas idėjas.XΙXa. pabaigos lietuvių literatūroje vyravo nuomonė,kad žmogus yra priklausomas nuo visuomenės, nuo visuomeninių sąlygų . Bet žmogus ir atsakingas už visuomenę, neturi tylėti matydamas neteisybę ar savivalę. Jis priklauso savo tautai, viską iš jos gauna ir turi būti pasiryžęs viską jai paaukoti. Tai Maironio pamoka. Dievas ir Tėvynė yra svarbiausi Maironio orientyrai. XX a. pradžioje tautos vieningumo idėja jau ardoma skirtingų politinių srovių. Stiprėja žmogaus atskirumo, unikalumo supratimas. Kartu – ir abejonė – ar gali žmogus, net aukodamas savo gyvenimą visuomenę pakeisti? Gal geriau mažiau kentėti dėl visuomenės ydų, neteisybių, bet daugiau rūpintis savo vidiniu, pasauliu, jį turtinti, puoselėti? 0 jeigu ryžtiesi keisti visuomenę, tai kuriuo būdu? Šaukti į kovą, kaip tai darė J. Janonis, ar kurti

moralinio tobulėjimo programą ir pačiam ją diegti? Šį veikimo būdą rinkosi filosofas ir rašytojas Vydūnas, kunigas ir poetas M. Gustaitis.

XΙX a. pabaigos lietuvių literatūra siekė savo tautą šviesti auklėti, dorinti ir kelti, kad ji tvirtėtų ir galėtų išlikti gyvendama, kalbėdama, veikdama ir kurdama pagal savo būdą ir pročius. XX a. pradžios literatūra kelia sau ir kitą uždavinį

išreikšti lietuvių tautos dvasią, surasti jos atramas senovėje ir liaudies kūryboje. Siekiama ir atverti Lietuvą pasauliui, ir patiems jam atsiverti. Jauni literatai rūpinasi vertimais pasaulis per vertimus turi ateiti į Lietuvą. XIX a. pabaigoje matomos dvi kryptys (realizmas ir romantizmas), joms labiausiai atstovauja Žemaitė ir Maironis. XX a. pradžioje, truputį vėluodamos palyginti su Vakartų ir net su Rytų Europa, pradeda skleistis modernistinės kryptys (simbolizmas, impresionizmas).
Jos keičia žmogaus sampratą ir vaizdavimo būdus. XIX a. pabaigos literatūroje tikrovei, realybei, aplinkai skiriama daugiau dėmesio negu žmogaus vidui . Svarbiau ne tikrovė, o tai, kaip ją mato, vertina žmogus. Tarsi būtų daug tos pačios tikrovės variantų. Žmogaus vidinis patyrimas laikomas labai reikšmingu. Galima pasakoti ne tik apie karus ar bent tokius visam kaimui svarbius dalykus kaip piršlybos ar vestuvės, bet ir apie savo sapną, jausmą, nuotaiką. Kalbama ne tik apie tai, kas vyksta, o ir apie tai, kas vykti negali, arba kas vyksta žmoguje, kai nieko nevyksta. Objektyvų pasakojimą trečiuoju asmeniu bandoma keisti pirmuoju. Kalbantysis pirmuoju asmeniu tarsi prisiima atsakomybę už tai, ką sako. Be garsaus, auditorijai skirto kalbėjimo, lyrika išbando tylų balsą, užuominą, tolimų dalykų jungtis, simbolius, naujų sąskambių galimybes.

XX a. pradžios lietuvių literatūra jau siekia būti menas. Ji neatsisako savo funkcijų (dorinti, šviesti, sąmoninti), tačiau jomis nebepasitenkina. Kūrėjai suvokia, kad reikia siekti atvirumo pasauliui, remtis jo menine patirtimi, bet semtis jėgų būtina iš savo tautos dvasios. Kūrybos. Todėl svarbu nuolat ieškoti naujų formų, būdų. Tai ir yra pagrindiniai naujosios literatūros arbgumentai.

Kultūrinė veikla

Lietuvių kultūros centras 1900-1918 metais buvo Vilnius. 1905 metals iš užsienio i Vilnių sugrįžo J. Basanavičius. Teatro, dramos reikalais čia rūpinosi G. Žemkalnis, kultūros, spaudos – J. Tumas-Vaižantas, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Gira, P. Višinskis. Vilniuje kūrė ir Žemaitė, atkakusi tolimosios Žemaitijos. Tarp meno žmonių ryškiai švietė M. K. Čiurlionio (1875-1911) žvaigždė. Muzikos pasaulyje aiškiai girdėjosi K. Petrausko balsas. 1905-1907 m. vilniuje buvo įkurtos lietuvių muzikos, dailės, mokslo draugijos.Kultūra sparčiai profesionalėjo. 1906 m. pastatyta pirmoji lietuviška opera – M. Petrausko „Birutė“ (libreto autorius G. Žemkalnis). Tais pat metais surengta pirmoji dailės paroda. Joje savo kūrinius eksponavo M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, J. Zikaras, K. Šklėrius, P. Rimša, A. Varnas. Parodose buvo ir tautodailės darbų. Buvo pajusta, kad ir tautodailė, ir profesionali dailė tos pačios tautos kultūra. ,,Kai pažiūri į Čiurlionies paveikslus ir į liaudies skyrių parodoj bendrai, tai tiesiog pajunti jų panašumą. Ūpe, dvasios gilumoje, net tone ir varsose“, – sakė I. Šeinius. Aktyvesnis kultūros gyvenimas padėjo ir rašytojams, kėlė naujų minčių, skatino ieškoti naujų kelių. Didelis buvo M. K. Čiurlionio vaidmuo. Neįprasti paveikslai, kupini alegorijų, simbolių, paslapties. Gyva, nerami mintis, besiskverbianti ten, kur kiti eiti dar nepajėgia. Ir kelio ieškantiems jauniems lietuvių menininkams buvo patraukli M. K. Čiurlionio tautinio stiliaus samprata. Jis sakė, kad liaudies dailė (mena) „turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“. M. K. Čiurlionio asmenybė ir autoritetas, po mirties vis labiau pripažįstamas, skatino jaunus menininkus pasitikėti savo jėgomis, nebijoti pasaulio. Greta M. K. Čiurlionio dažnai buvo minimas ir Jurgis Baltrušaitis (1873-1944), poetas, rašęs rusų, vėliau ir lietuvių kalba, vertėjas, įvairių kultūrinių interesų žmogus, poliglotas, bendravęs su žinomiausiais to laiko meno žmonėmis, daręs įtaką B. Sruogai, I. Šeiniui.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1368 žodžiai iš 4434 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.