Šio rašto darbo tikslas – žymiausiu visų laikų filosofų etikos pažiūrų analizė.
Turime atvejo pavyzdį: Motina sunkiai serga. Sūnus neturi lėšų motinos gydimui. Todėl, norėdamas išgelbėti motiną, jis apiplėšia vaistinę. Kad išanalizuoti šį klausima, pagal kiekvieno mąstytojo etikos pažiūras atskirai. Aš pasinaudojau Arno Anzenbacher ,,Filosofijos įvadas” ir Vladyslav Tatarkievič ,,Filosofijos istorija” vadovėliais.
Pagal Sokratą
Jis priskyrė visai žmonių giminei bendrąsias dorybes – juk teisingumas, drąsa ir santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Filosofas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra ,,nerašytos”, kodeksuose jų nėra: tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Normos atsiranda iš pačio dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; jos yra visuotinės, visų žmonių nustatytos. Mūsų nagrinėjamas personažas pasielgė neetiškai, nes nesilaikė visuotinių normų.
Pagal Aristotelį
Aristotelis teigė, kad ,,aukščiausias gėris yra ne dorybė, o laimė. Bet kad laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimes – tai aristotelizmas”. Todėl parduotuvės apiplėšimas – tikrai ne tas būdas, kuris gali lemti laimingą pabaigą.
Pagal Spinozą
Filosofas specialių dorovės principų neieškojo, manydamas, kad tai yra sritis, kuriai taikytina bendra Dievo ir pasaulio teorija. ,,Žmonių poilgiai, kaip ir visa kita, yra būtinumo padariniai, jie nėra laisvi.Neteisūs tie, kurie išjuokia ar smerkia žmogiškas aistras, užuot stengęsi jas suprasti. Visi žmogaus poilgiai yra gamtinės prigimties ir būtino pobūdžio; tačiau vieni išplaukia iš pačios veikiančios prigimties, o kitus sužadina aplinkiniai daiktai. Kiekviena esybė trokšta išlaikyti savo prigimtį ir veikti pagal ją”. Tikroji žmogaus prigimtis, jo požiūriu, esąs protas; poilgiai atitinka žmogaus prigimtį, jeigu jie yra protingi. Sūnui reikėjo ieškoti kitų būdų išspręsti šią problemą.
Pagal Platoną
Jis teigė, kad ,,Tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis”. Jeigu žmogus siekia tikrai kilnaus tikslo, visos priemonės tam pasiekti yra pateisinamos. Pagal Platoną sūnaus poilgis yra pateisinamas.
Pagal Kantą
Šis mąstytojas rėmėsi ,,praktiniu” protu.Kantas užsimojo surasti autonomiškus praktinio proto sprendimus, kai protas kalba pats iš savęs, o ne svetimų veiksnių verčiamas. Dėl to jam teko atsisakyti visų Dievo ir visuomenės reikalavimų, ir net prigimtinių asmens potraukių. Visi tie veiksniai yra svetimi protui. Kantas manė, kad proto požiūriu yra tik vienas vertingas dalykas: gera valia. Visa kita – ir materialinės gėrybės, ir asmeniniai pranašumai – gali virsti blogiu, reiškia, nėra besąlygiškas gėris. Valia yra gera tada, kai ji stengiasi vykdyti pareigą. Kai prigimties polinkiai atveda į gėrį, tai dar nėra gera valia, – vadinasi, polinkių įtakoje atliekamų veiksmų Kantas nelaiko moraliais, tokie yra tik veiksmai, atliekami iš pareigos. Iš vienos pusės, pagal Kanto rigoristinį etikos pobūdį šis poilgis yra nesmerktinas, pateisinamas, nes sūnus parduotuvę apiplėšia gera valia. Iš kitos pusės, pagal universalistinės etikos pobūdį. Kantas teigia, kad pareigos sąvoka nėra ypatinga; priešingai, pareigos skamba taip: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principu.Pagal Herbartą
Jis estetiką jungė su etika. Herbartas teigė, kad palankumas gali būti tik ten, kur yra santykiai: grožis slypi tik tam tikruose spalvų santykiuose, panašiai ir dorumas yra tik tinkamo žmogaus santykio su kitais ir savimi rezultatas. Todėl, galime daryti prielaidą, kad pagal Herbartą, sūnaus poelgis yra netinkamas.
Pagal Epikūrą