Z froido įnašas psichologijoje
5 (100%) 1 vote

Z froido įnašas psichologijoje

1121

TURINYS

Įvadas.. … … …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …2

I. Z.Froidas – “dorybingoje tylėjimo” epochoje … … … … … … … … … … .. 3

II. Z,Froido psichoanalizė … … … … … … … … … … … … … … … … … ..

III. Asmenybės struktūros modelis.. … … … … … … … … … …. … … …. ….

1. Id – pasitenkinimo principas pirmumas

2. Ego – realybės principas

3. Superego – moralinio gyvenimo fazė

IV. Asmenybės raida … … … … … … …. … … … … … … … … … … … …

V. Gynybos mechanizmai … … … … … … … … … … … … … … …. … …

VI. Z.Froido idėjos mūsų akimis … … … … … … . … … . …. ….. …. …

Išvados … … … … … … … … … . …. ….. …. … … … … .. .. … … .

Literatūros sąrašas … … . …. ….. …. … … … … .. .. … … . …. ….. …

Z.Froidas – “dorybingoje tylėjimo” epochoje

Niekada Z.Froidas guosdamas nenurodė žmonėms

patogios išeities pabėgti į žemiško arba dangiško

rojaus karalystę, o visada tik kelią savęs link –

į pavojingas savo paties gelmes.

Stefan Zweig

Sunkus bet garbingas austrų psichiatro ir psichologo Z.Freudo ( 1856 – 1939 m. ) tyrinėjimų kelias 19 amžiuje sukėlė didelę audrą tarp tuo metu viešpatavusių normų ir taisyklių. Dabartiniais laikais jo mintys laisvai plauko gyvenimo tėkmėje, o prieš keliasdešimt metų jos buvo laikytos erezija ar net šventvagyste. Z.Froido tyrinėjimų laikotarpiu Europoje viešpatavo “dorybingas tylėjimas”. Tai buvo laikas, kai atkakliai priešinamasi bet kokioms naujoms mintims ir idėjoms. Atkakliai neigiama būtinybė atskleisti psichines instinktų jėgas. Ir staiga toje tvirtai įsišaknijusių normų epochoje pasigirsta jauno gydytojo balsas. Tuo metu jis net negalvojo daryti kažkokį perversmą. Jis tik tyrinėja, ir remdamasis savo tyrinėjimais, pradeda kalbėti apie isterijų priežastis, instinktų sutrikimas ir pačią asmenybę. Nepaisydamas savo draugų geranoriškų patarimų patylėti, kad nenukentėtų jo akademinė karjera. Jaunas gydytojas to nepaiso, nes jam rūpi tai, kas jo gyvenime yra svarbiausia – atvirumas, nuoširdūs žodžiai bei jo tyrinėjimų rezultatai. Kažką suradęs, jis nesustoja, tyrinėja toliau, vis dar nepasitenkindamas savo atradimais.

Z.Froidas savo karjerą pradeda kaip paprastas, neturtingas gydytojas. Visą gyvenimą jis taip ir nugyvens – kukliai, tyliai ir paprastai. Septyniasdešimt savo gyvenimo metų praleidęs tame pačiame mieste, keturiasdešimt – tame pačiame name, šešių vaikų tėvas. Jam visai nesvarbu buvo jo gyvenimo sąlygos, visiškai nereiklus savo poreikiams, visas savo gyvenimo dienas atiduoda savo profesijai ir savo pašaukimui. Kiekviena jo gyvenimo minutė skirta analizei, gydymui, studijoms bei jo mokslinei veiklai. Jis buvo griežtas ir reiklus tiek sau, tiek ir visiems kitiems. Gal niekada nebūtų tiek padaręs, jei neturėtų tokių savo asmenybės ypatybių.

Baigė medicinos mokyklą, jau kurioje jis buvo pastebėtas kaip nepaprastai gabus mokinys. Vėliau imasi privačios praktikos, specializuojasi nervų sutrikimų srityje. Susiduria su įvairiausiais pacientais, kurių sutrikimus ne visada galima paaiškinti neurologiškai. Vėliau tampa neurologijos docentu. Tais laikais toks titulas neturtingam, vos 29 metų sulaukusiam gydytojui buvo didelė pažanga. Galėjo jis ties tokiu pasiekimu ir sustoti. Galėjo gydyti stropiai metodais, išmoktais iš senų vadovėlių, kaip tai darė daugelis garsių to metų medikų. Galėjo taip dirbti ir tapti profesoriumi. Bet jam tai nėra pabaiga. Kažkas jį skatina žengti tolyn, kol pripažįsta tai, ką visi neurologai baimingai nutyli kitiems – tai, kad visa psichologinių fenomenų nervų gydymo technika, kurios tais laikais buvo imamasi, yra visiškai neveiksminga ir atsidūrusi aklavietėje. Senoji, priešfroidinė psichologija buvo paremta smegenų viršenybės prieš kraują ideologija. Iš kiekvieno išsilavinusio, civilizuoto, kultūringo žmogaus reikalaujama protu užgniaužti savo instinktus. Z.Froidas meta iššūkį ir į tai atsako, kad instinktų užgniaužti negalima, galima tik paviršutiniškai tikėtis, kad užgniaužti jie išnyks. Geriausiu atveju galima iš sąmonės instinktus nustumti į pasąmonę. Bet taip jie gali susitvenkę iškrypti ir kurstydami nervinį jaudulį, sukelti įvairius sutrikimus ir ligas. Nes juk instinktai tai nesunaikinama žmogaus dalis, tai stiprus žmoguje esantis pradas. Taigi tai, ką tuo metu atrodė reikia slopinti, ir ko buvo reikalaujama, Z.Froidas laiko sveiku dalyku ir sako, kad tai slopinti yra pavojinga.

1886 metais docentas išvyksta į Paryžių, gavęs paramą ir stipendiją iš savo mokytojo. Čia jis patenka jau į šiek tiek kitokią aplinką, sutinka kitaip mąstančius žmones. Atvykęs į visai svetimą kraštą, nors ir neturtingas, gydytojas nelieka nepastebėtas.
Šis laikas jam duoda daug naujų minčių ir siekių ir grįžta į Vieną jau su visai pasikeitusiu pasaulėvaizdžiu. Jis nebesutinka su tuo metu taikomais metodais, kad psichinius sutrikimus mėginama gydyti vaistais arba dirginant kūną. Bet dėl tokių savo pažiūrų jis tik susigadina savo ir kaip gydytojo, ir kaip akademiko karjerą, nebesulaukia pritarimo ir tenka jam jau eiti savo tyrinėjimų keliu visiškai vienam. Eidamas toliau savo tyrinėjimu keliu, jis netik analizuoja žmogaus asmenybę, ir jį gydo, bet kartu gydo ir visą doroviškai ligotą to meto epochą ir joje gyvenusią visuomenę.

Taip Z.Froidas tampa vienu iš tų, kurie suabejojo žmogaus protingumu ir kultūringumo supratimu ir tapo vienu iš ryškiausių vertybių pervertinimo skelbėju. Ir kaip ten bebūtų – ar mes jį kritikuosim, ar mes jo pažiūras atmesis, bet viena yra aišku – nežinoti jo yra neįmanoma.

Z.FROIDO PSICHOANALIZĖ

Z.Froido psichologinių idėjų sistema ir ja paremtos psichologinės, medicininės sociologinės ir kultūrologinės koncepcijos, psichikos struktūros dinamikos bei asmenybės teorija, su pagrįsta psichoterapijos sistema vadinama psichoanalizė. Pirmą kartą šis terminas buvo pavartotas 1896 metais. Psichoanalizės idėjos turėjo įtakos daugeliui meno, kultūros sričių, bei jų plėtotei. Vėliau Z.Froido mokiniai išplėtos ir perkurs froidistinę psichoanalizę. Tai tokie žinomi psichologai ir psichiatrai kaip šveicaras K.G.Jungas, austras A.Adleris. Tyrinėdamas psichoanalizę, K.G.Jungas pabrėžė psichoanalizėje moralines ir dvasines vertybes, rasės, asmenybės istoriją, kurdamas analitinę psichologiją. A.Adleriui analizuoja žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, menkavertiškumo komplekso įveikimą, kuriant individo psichologiją.

Psichoanalizės terminas yra vertojamas trejopa prasme, nes jis žymi:

• sielos tyrimo metodą;

• gydymo būda;

• savitą žmogaus sampratą.

Būtent ta trečioji prasme ir bus šiame mano darbe pati svarbiausia. Z.Froidas buvo pirmasis, kuris atskleidė individo svarbą, savitą kiekvieno žmogaus sielos vertę. Kiekvienas žmogus turi eiti savęs pažinimo keliu. Todėl psichologiją Z.Froidas taiko atskiro žmogaus savitumams tirti, kad išsipildytų žmogaus noras – suvokti save patį, savąjį “Aš”. Dėl šio jo požiūrio ir jo atradimų, psichologija pradeda įveikti savo akademinį uždarumą ir vis labiau ima įsilieti į praktinį gyvenimą.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Analizuodamas savo pacientus, jų išgyvenimus, nusiskundimus, Z.Froidas tyrinėja asmenybę, asmenybės raidą, jos formavimąsi. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Skiriasi mūsų elgesys, požiūriai, norai, jausmai, mūsų mąstymas, charakteris. Todėl ir apibūdinam žmones labai skirtingai. Vieni yra labai judrūs, kiti lėti, vieni greitai supyksta ir įsižeidžia, kiti atvirkščiai. Daugybės situacijų, kuriose kiekvienas iš mūsų pasielgtų visiškai skirtingai. Kartais patys klausiam savęs “kodėl man taip?”, ir nerandam atsakymo. Dažnai, kai kas nors atsitinka net nežinom kur ieškoti priežasčių, arba jų ieškom visai ne ten, kur reikėtų. Analizuodamas žmogų, Z.Froidas ir ieško atsakymų į šiuos klausimus.

Asmenybė, pasak psichiatro – tai žmogaus emocijos, siekiai, mintys, kurie kyla iš konflikto tarp agresyvių malonumo siekiančių impulsų ir socialinių ribojimų. Kiekvienas iš mūsų siekiame patirti malonumą, ir kartu mums svarbu, kad tai nesukeltų kaltės jausmo, baimės. Konfliktas apima tris sistemas, tarpusavy sąveikaujančias viena su kita, kurias Z.Froidas pavadina: Id, Ego ir Superego, atitinkančias pasąmonę, priešsąmonę ir sąmonę. Konstruodamas asmenybės modelį, Z.Freudas sako, asmenybė gyvena sąmonės ir pasąmonės sluoksniuose. Id, Ego ir Superego tai trys asmenybės struktūros dalys.

Id ( lotyniškai tai ) – tai pasąmonės dalis, kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu. Tai pats primityviausias asmenybės komponentas glūdintis giliausiame pasąmonės lygmenyje, neturintis vidinės struktūros. Id – chaotiškas, ir pagrįstas vien pasitenkinimo, malonumo principu. Tai visos psichikos užuomazga. Tai įgimti ir paveldėti psichikos bruožai, instinktų rezervuaras. Būtent čia kyla pirminiai impulsai – tiek lytiniai, tiek agresyvūs. Jie funkcionuoja pagal vidinius, nieko bendro su realybe neturinčius reikalavimus. Tie impulsai verčiasi į išorę ir norima juos patenkinti, negalvojant apie tai, kokios bus viso to pasekmės. Čia svarbu tik vieną – patenkinti poreikius ir patirtį norimą malonumą. Nesvarbu ir tai, ar tą tikslą galimą pasiekti, ar jis yra moraliai priimtinas. Paimkime pavyzdžiu mažą vaiką – Id valdomi jie verkia, reikalaudami patenkinti kažkokius tai jiems iškilusius poreikius. Ir jie visai neatsižvelgia nei į aplinkos sąlygas, nei į galimybes. Tuo metu jiems egzistuoja tik tas noras. Pasąmonėje glūdi toks energijos potencialas, kuris turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa.

Nepaisant to Id yra laikomas reikšmingiausiu, nes būtent jame slypi individo gyvybingumą palaikantys impulsai, be kurių individas prarastų savo gyvastį.

Ego ( lotyniškai aš ) – tai toks asmenybės struktūros darinys, kurio funkcija yra suvokti išorinį pasaulį
patį save, koordinuoti motorines reakcijas, įsiminti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius impulsus. Ego atitinka priešsąmonę. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, ir tik tuomet jie gali patenki į sąmonę. Tai, kas yra chaotiška ( id ), turi įgauti tam tikrą struktūrą, instinktai turi prisitaikyti prie aplinkos, prie moralės, prie tuo metu egzistuojančių sąlygų. Tokiu būdu išmoksta derintis prie tikrovės, nebėra aklo malonumo, pasitenkinimo principo. Ego veikia pagal realybės principą. Ego galima būtų pavadinti mūsų asmenybės valdytoju, nes jis apima mūsų įsisavintas mintis, suvokimus, prisiminimus. Jis lemia mūsų elgesį. Koks gi būtų pasaulis, ir kokie būtų žmonės, jeigu neturėdami Ego, imtume reikšti savo seksualinius ar agresyvius jausmus, vos tik tai pajutę?

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1625 žodžiai iš 3073 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.