Zaidimas ir jo tipai
5 (100%) 1 vote

Zaidimas ir jo tipai

ŽAIDIMAS IR JO TIPAI

Turinys

1. Žaidimo samprata

2. Žaidimo esmė

3. Žaidimų tipai

3.1. Žaidimų tipai pagal Piaget

3.2. Socialinis ir vaidmeninis žaidimų tipai

3.2.1. Socialinis žaidimas

3.2.2. Vaidmeninis žaidimas

4. Žaidimo reikšmė vaiko vystymuisi

4.1. Žaidimo įtaka kalbos lavėjimui

4.2. Žaidimo reikšmė refleksinio mąstymo vystymuisi

5. Išvados

Naudota literatūra

“…Vaikas į žaidimą žiūri kaip į rimtą veiklą. Žaidimas yra savo asmenybės įtvirtinimas: siekimo tobulėti, nugalėti kliūtis išraiška, naujų ribų siekimas. O žaidimo rezultatas ir yra tam tikras pasiekimas. Vaikas neturi kitų saviraiškos būdų kaip žaidimas.

Kiekvienas žaidimas yra valios išbandymas, valios mokykla, vadinasi ir asmenybės mokykla”

Prancūzų psichologas J.Chateau

1. Žaidimo samprata

Sugebėjimas žaisti yra ypatingas kultūrinis fenomenas, galbūt netgi kultūros šaknys. Todėl vaikų žaidimams turi būti skiriamas specialus dėmesys. Gera vaikystė turi būti kupina žaidimų. Žaidimas – tai natūrali, savarankiška žmogaus egzistencijos dalis, tokia pati kaip miegas, kvėpavimas ir pan. Žaidžiantis vaikas yra savaime suprantamas dalykas, kadangi būti vaiku ir žaisti neatskiriami vienas nuo kito dalykai.

Aristotelis (384 – 322m.pr.m.e.) manė, kad žaidimas padeda atsigauti psichikai ir suteikia žmonėms atsipalaidavimą. Žaidimas, pasak jo, suteikia galimybę nekenksmingu būdu išgyventi tokias visuomenės ydas, kaip agresija ir perdėtas egoizmas.

Galeno (129-199m.) rašytinė žaidimų charakteristika laikoma seniausia. 150m. jis pateikė tokį žaidimo apibrėžimą: “Žaidimas yra veikla, maloniu būdu užimanti kūną ir dvasią. Kūną – tai poilsio pratimai, dvasią gi šiek tiek nuvargina”.

Vėliau judriųjų žaidimų charakteristikų galima rasti humanistų veikaluose. Pasak P.Vergilijaus (1370-1444 m.), žaidimas padidina kūno vikrumą, suteikia dvasiai gaivumo ir yra geriausias poilsio šaltinis. (Stonkus 1994: 9)

Jau nuo Rousseau laikų žaidimas ne tik akceptuojamas, bet ir laikomas prigimtine vaiko teise. Rousseau (1762m.) pirmasis laikė vaiką ne “mažu suaugusiuoju”, o pilnaverčiu žmogumi, su jausmais ir lūkesčiais, kurie turėtų būti rimtai priimti. Jam buvo svarbu, kad žaidimas ir liktų žaidimu, o ne pereitų į darbą. Rousseau padėjo pamatus vaikų tyrimų srityje, kurios tyrinėjimų objektas yra vaiko veikla, tame tarpe ir žaidimas, kaip labai svarbi žmogaus gyvenimo išraiškos forma. (Brandstätter 2000: 1)

Fröbelis (1782m.) tyrė vaikų žaidimus psichologiniame lygmenyje. Jis laikomas vaikų darželių įkūrėju ir jis bandė skatinti vaikų kūrybiškumą, išrasdamas naujas žaidimo ir veiklos priemones. Fröbelis priėjo prie išvados, kad mažiau sudėtingas žaislas sukelia daugiau žaidimo idėjų, nei sudėtingas.

Groosas (1861m.), Baselio ir Tiubingo profesorius, atrado psichologinę ir biologinę žaidimo prasmę. Jo teoriją galima vadinti “pratimų arba saviauklos teorija”, nes jam žaidimas yra prisitaikymas tolesniam gyvenimui tokioje aplinkoje, kuri dar neapsunkinta suaugusiųjų gyvenimo rimtimi. Groosas skirstė žaidimus pagal, jo manymu, svarbiausias įgūdžių sritis į sensorinius, motorinius žaidimus, ir žaidimus, reikalaujančius aukštesnės protinės funkcijos. Grooso teorija buvo labai paplitusi iki 20a. trečiojo dešimtmečio. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai:

1. Kiekviena būtybė turi įgimtų polinkių, nulemiančių jos veiklos tikslingumą bei kryptingumą; labiausiai išsivysčiusių būtybių įgimta savybė yra impulsyvus noras, troškimas veikti, kuris ypač ryškiai pasireiškia augant.

2. Kokios svarbios ir būtinos bebūtų žmogaus įgimtos reakcijos, jų nepakanka sudėtingai veiklai.

3. Kiekviena išsivysčiusi būtybė turi vaikystę, t.y. augimo ir brendimo laikotarpį. Kol ji dar negali savarankiškai gyventi, ją globoja gimdytojai.

4. Vaikystė sudaro sąlygas įgyti tokių būtinų gebėjimų, kurie atsiranda iš įgimtų reakcijų, todėl žmogui reikia ilgos vaikystės – kuo tobulesnė veikla, tuo ilgesnis pasirengimas jai.

5. Virš įgimtų reakcijų bazės susidaro įgyti įgūdžiai – naujos reakcijos.

6. Naujieji gebėjimai prisitaikyti įgyjami esant tvirčiausiai sąsajai su įpročiais ir vyresniosios kartos gebėjimais; padeda įgimtas žmogaus noras mėgdžioti.

7. Kai besivystantis individas, neturėdamas jokių išorinių tikslų, tik vidinių jėgų skatinamas, ugdo ir stiprina savo polinkius –tai ir yra žaidimo ištakos. (Stonkus 1994: 14)

2. Žaidimo esmė

Pagal Jürgeną Fritzą žaidimas turi turėti sekančius požymius:

a) Žaidimas yra neprievartinis ir laisvas reiškinys. Judesiai žaidimo metu yra laisvi ne todėl, kad jie vyksta prie priežasties, o kaip tik todėl, kad jie atsiriboja nuo bet kokios priežasties. Kaip ir paties reiškinio nepriklausomybė, tokie turi būti ir žaidėjai: laisvi nuo išorės prievartos, kitaip jie gal ir žais, bet žaidimui visiškai neatsiduos.

b) Žaismingi judesiai yra apriboti: per žaidimo lauko ribas, taisykles, fizines savybes.

c) Žaidimo judesių eiga yra ambivalentiška. Vyrauja pastovus judėjimas šen ir ten, atsipalaidavimas ir svyravimo pojūtis. Iš to kyla reikalavimas, kad žaidimai turi būti tokie, kad išėjimas iš
žaidimo būtų laisvas ir neapibrėžtas.

d) Žaidimams būdingas “begalybės pojūtis”: jie tęsiasi nenumatant žaidimo pabaigos ir baigiasi tik paveikti išorinių jėgų: alkio, nuovargio, žaidimų vadovo, kuris nutraukia žaidimą.

e) Žaidimams būdinga atsiribojimas nuo tikrovės. Žaidimo judesiai nėra susiję su ateitimi, lieka dabartyje. Jokia jų fazė nedeterminuoja vienareikšmiškai sekančios. Kiekviena fazė, kiekvienas momentas pilni savitų staigmenų. (Fritz 1993: 78)

Leidinio “Pedagogika ir demokratija. Ugdomojo darbo eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose”(Stærfeldt 1999: 40) autoriai pažymi, kad žaidimų kultūrai būdinga vientisa kūno ir psichinės energijos veikla:

· vaikai kalba judėdami,

· vaikai kalba po kelis iš karto,

· jie gali eiliuoti, stovėdami ant vienos kojos,

· jie šokinėja ir dainuoja,

· skaičiuoja ir verčiasi kūliais,

· pasakoja istorijas, sūpuodamiesi ant pirštų galiukų,

· šokinėja nuo vienos temos prie kitos,

· staiga miršta ir krenta ant žemės (pabandyk, jei gudrus, suvaidinti įtikinamai!) ir t.t.

Vaikams nepaprastai patinka sutelkti ir parodyti viską, ką jie moka, panaudojant kelis sugebėjimus vienu metu. Jie priešinasi ir nesiduoda, kad kuri nors jų savybė būtų lavinama atskirai nuo kitų. Vaikai yra prieš ankstyvą mokymą, specializuojantį mokomuosius dalykus. Jie ypač nenori tokio mokslo, kuris visą dėmesį skiria protui, o kūną ir jutimus laiko nuolatiniais darbo trukdžiais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1001 žodžiai iš 3197 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.