Zaidimas ir laisvalaikis psichologijoje
5 (100%) 1 vote

Zaidimas ir laisvalaikis psichologijoje

112131

ĮVADAS

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisąmonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles.

Žaidimas laikomas ir kultūros pagrindu, nes žaidžia ne tik vaikai, žaidimas neišnyksta ir suaugusiųjų pasaulyje, nebūtinai tai pasireiškia sportu ar kokia kita fizine veikla, tai išryškėja ir kūryboje, juk žmogus – kaip kultūros kūrėjas, arba homo ludens.

Žaidimas – subjektyvizuotas, atviras, rizikingas. Jis nieko nežada. Galima laimėti ir pralaimėti. Bet pats žaidimas traukia kaip laisva, nešališka veikla.

Psichologai nėra vienos nuomonės, apibūdindami žaidimą, nes jis palaiko tiek daug įvairiausių vaiko veiklos sričių, reiškiasi įvairiomis situacijomis ir kt. Tačiau žaidimo svarba, ypač vaiko raidai, neabejojama. Vaikas vienas arba su kitais vaikais žaidžia daugybę valandų. Tiek Freudas, tiek Piaget pripažino, kad vaikui žaidimas yra labai svarbus. Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio. Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos tikrovėje atlikti neįmanoma. Pakeisdamas realybę fantazijomis, vaikas išvengia atsakomybės už savo veiksmus, už kuriuos realybėje būtų baudžiamas. Žaidimo sąlygos leidžia vaikui laisvai eksperimentuoti, jos stimuliuoja vaiko tolesnę intelekto raidą.

Laisvalaikis – sudėtingas, nuolat besikeičiantis reiškinys. Jis gali būti aktyvus ir pasyvus – tai priklauso nuo žmonių gyvenimo būdo, galimybių, poreikių, noro ir t.t. Žmonės laisvalaikio metu ne tik atgauna jėgas, bet ir įgyja žinių, vystosi kaip asmenybė, praturtėja dvasiškai. Laisvalaikis – tai kelias, vedantis iš monotonijos, vienodumo, nuovargio, kuriame vyrauja poilsis, pramogos, savišvieta, bendravimas, šventė, gilinimasis į savo vidinį pasaulį, aplinką, sportas ir kt. elementai.

ŽAIDIMO PRIGIMTIS IR FUNKCIJOS

Vaikų žaidimus aiškina psichosocialinės raidos teorijos.

1. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų ( sąveika tarp tėvų, brolių ir seserų) paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Šios formos yra artimos menui, jungiančiam žaidimus ir fantaziją. Atstovas Z. Freudas rašė, jog vaikas į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Vaikas puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus, bet nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Nors pastebėta, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja kankinančius išgyvenimus, pvz., žaisdamas gydytoją, kartoja procedūras, kurios gyvenime sukėlė jam tik ašaras ir kančias.

Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud (psichoanalitinės teorijos šalininkė) naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, žaidimas, kurį žaidžia vaikas, gali leisti pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. Ir tai padeda vaikui išspręsti jo emocines problemas, pvz., jo priešiškumą tėvams, ar pan.

V. Axline (humanistinės krypties atstovė) požiūris į žaidimų terapiją yra kitoks; žaidžiant sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai išreikšti savo jausmus nebijodamas, kad tuos veiksmus gydytojas įvertins neigiamai. Tokios ilgai trunkančios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti. “Šį tikslą sunku pasiekti, ir gali tekti individualiai su vaiku dirbti kelerius metus. Nors ir sunkiai, tačiau tokios terapijos metu dažnai pasiekiama gerų rezultatų. Axline savo taikomą gydymo būdą apibūdino metaforiškai: kiekvienas vaikas turi savo kalną, į kurį gali įkopti, ir turi savo žvaigždę, kuri priklauso tik jam. Ji pabrėžė, kad kiekvienas asmuo nori būti teigiamai įvertintas ir siekia savigarbos” (6;190).

2. Bihevioristai, kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonėje esančiais konfliktais. Jų nuomone, vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai yra susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Vaiko elgesys yra veikiamas tėvų, bendraamžių, mokytojų, televizijos personažu, todėl jis kinta, nėra pastovus.

3. Kognityvinės krypties atstovai labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Jie teigia, jog vaikas, tik sugebėdamas mąstyti simboliais, gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir kad tokių žaidimų sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažų vaikų žaidimas yra spontaniškiausias ir kūrybiškiausias. Jiems geriausiai pavyksta vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos.

4. Vygotskis ir jo pasekėjai teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje; išsivysčiusiose
visuomenėse vaikai gali nedirbti, jiems leidžiama žaisti. Vaidmeniniame žaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja vaiko poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau – atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti įsivaizduojamą situaciją. Vygotskis pažymėjo, kad žaidžiant ne tik formuojasi nauji motyvai, bet ir keičiasi jų psichologinė forma. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, taip pat sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei.

Apie žaidimo funkcijas gana plačiai rašė Bruneris. Jis, kalbėdamas apie žaidimo, kalbos ir mąstymo ryšį, pabrėžė, kad jį ypač domina praktinis šios problemos aspektas: kaip organizuoti žaidimus ikimokyklinio auklėjimo grupėse, kad jie padėtų vaikui realizuoti save, savo jėgas. Bruneris nurodė pagrindines žaidimo funkcijas:

1) žaidimas tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis – tai savotiškas, bet kartu ir labai puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas;

2) žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas. Tai nereiškia, kad vaikas nesiekia tam tikro tikslo arba nesinaudoja vienomis ar kitomis priemonėmis jam pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės. Taigi žaidimas yra ne tik tyrinėjimo priemonė, bet ir išradingumo forma. Be to, vaikas žaidimo rezultatui nesuteikia labai didelės reikšmės. Jis keičia savo tikslus, vadovaudamasis tik savo fantazija;

3) vaikas labai retai žaidžia chaotiškai arba atsitiktinai. Dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų, “pvz., kai dvynukės vaizduoja “seseris dvynukes”, žaidimo tikslas yra nustatyti absoliučią pusiausvyrą visose srityse, o tai realiame gyvenime yra neįmanoma” (6;191);

4) žaidimas yra subjektyvaus vaiko pasaulio projekcija į išorinį pasaulį, ir tuo labai skiriasi nuo mokymosi, kai išorinis pasaulis paverčiamas savo pačių dalimi. Žaidimas reiškia išorinio pasaulio pakeitimą pagal mūsų norą, o išmokimas keičia mus pačius, kad geriau galėtume prisitaikyti prie išorinių sąlygų. (Žr. 1 Priedą)

Bruneris pažymi – žaisti mums labai malonu. Netgi džiaugsmingi yra sunkumai, kuriuos patys sukuriame žaisdami, kad nugalėtumėme. Vaikui tie sunkumai, kliūtys atrodo tiesiog būtini, nes be jų jam greitai atsibosta žaisti. Kiekvienam žaidimui būdinga, kas yra susiję su vienos ar kitos problemos sprendimu, bet kartu suteikia gilų pasitenkinimo savo veikla jausmą. Brunerio nuomone, nors žaidimui būdingas spontaniškumas, labai dažnai suaugusieji žaidimą panaudoja kitiems tikslams pasiekti. Pvz.,norint, kad vaikas įsigytų tam tikroje visuomenėje priimtų vertybių, žaidimas atitinkamai keičiamas. Kaip nurodo Bruneris, vienose šalyse vaikai dažnai žaidime skatinami varžytis vienas su kitu, laimėti ir kt., o kitose šalyse,pvz., Naujojoje Gvinėjoje, žaisti baigiama tada, kai viena su kita besivaržančios pusės pasiekia vienodą lygį. Neabejojama, kad vaikai žaisdami atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje, ir kad žaidimas – tai tam tikras socializacijos būdas, kuris padeda formuotis vaikų gyvenimiškai pozicijai. Ir vaikas, ir suaugęs žmogus žaisdami gali panaudoti savo protą. Žaisdamas vaikas mėgina organiškai sujungti mąstymą, kalbą ir vaizduotę.

Taigi visos šios psichologinės kryptys skirtingai žiūri į vieną svarbiausių mažo vaiko gyvenimo aspektų – žaidimą su kitais vaikais, tačiau nė viena neneigia žaidimo svarbos vaiko raidai.

ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai: socialinis ir vaidmeninis žaidimas, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išmėgina save įvairiuose vaidmenyse.

Socialinis žaidimas. Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. M. Partern, K.E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo šias vaiko socialines žaidimo rūšis:

1) neužimtas žaidimu. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais; dažnai pasyviai stebi kitų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui;

2) nuošalus žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Jo svarbiausias tikslas – žaisti su žaislais;

3) stebėtojo žaidimas. Vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, dažnai komentuoja tai, ką mato, arba iš to juokiasi, yra gerokai aktyvesnis;

4) paralelinis žaidimas. Vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja;

5) asociatyvus žaidimas. Vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, klausinėja vieni kitų, rodo savo pasiekimus, keičiasi žaislais;

6) žaidimas bendradarbiaujant. Vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles bei jų laikosi ir kt.

(Žr. 2 Priedą)

Asociatyvus žaidimas ir žaidimai (slėpynės, grandinėlės, kurią sudaro už rankų susiėmę vaikai, “permušimas” įsibėgėjus, “katinas ir pelė”) su kitais vaikais būdingesni penkerių
vaikams. Vaikas gali pasirinkti labai įvairias žaidimo rūšis. Tai priklauso nuo vaiko patirties, aplinkos sąlygų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1593 žodžiai iš 3170 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.