Zaidimas ir laisvalaikis psichologijoje
5 (100%) 1 vote

Zaidimas ir laisvalaikis psichologijoje

ĮVADAS

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisąmonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles.

Žaidimas laikomas ir kultūros pagrindu, nes žaidžia ne tik vaikai, žaidimas neišnyksta ir suaugusiųjų pasaulyje, nebūtinai tai pasireiškia sportu ar kokia kita fizine veikla, tai išryškėja ir kūryboje, juk žmogus – kaip kultūros kūrėjas, arba homo ludens.

Žaidimas – subjektyvizuotas, atviras, rizikingas. Jis nieko nežada. Galima laimėti ir pralaimėti. Bet pats žaidimas traukia kaip laisva, nešališka veikla.

Psichologai nėra vienos nuomonės, apibūdindami žaidimą, nes jis palaiko tiek daug įvairiausių vaiko veiklos sričių, reiškiasi įvairiomis situacijomis ir kt. Tačiau žaidimo svarba, ypač vaiko raidai, neabejojama. Vaikas vienas arba su kitais vaikais žaidžia daugybę valandų. Tiek Freudas, tiek Piaget pripažino, kad vaikui žaidimas yra labai svarbus. Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio. Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos tikrovėje atlikti neįmanoma. Pakeisdamas realybę fantazijomis, vaikas išvengia atsakomybės už savo veiksmus, už kuriuos realybėje būtų baudžiamas. Žaidimo sąlygos leidžia vaikui laisvai eksperimentuoti, jos stimuliuoja vaiko tolesnę intelekto raidą.

Laisvalaikis – sudėtingas, nuolat besikeičiantis reiškinys. Jis gali būti aktyvus ir pasyvus – tai priklauso nuo žmonių gyvenimo būdo, galimybių, poreikių, noro ir t.t. Žmonės laisvalaikio metu ne tik atgauna jėgas, bet ir įgyja žinių, vystosi kaip asmenybė, praturtėja dvasiškai. Laisvalaikis – tai kelias, vedantis iš monotonijos, vienodumo, nuovargio, kuriame vyrauja poilsis, pramogos, savišvieta, bendravimas, šventė, gilinimasis į savo vidinį pasaulį, aplinką, sportas ir kt. elementai.

ŽAIDIMO PRIGIMTIS IR FUNKCIJOS

Vaikų žaidimus aiškina psichosocialinės raidos teorijos.

1. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų ( sąveika tarp tėvų, brolių ir seserų) paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Šios formos yra artimos menui, jungiančiam žaidimus ir fantaziją. Atstovas Z. Freudas rašė, jog vaikas į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Vaikas puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus, bet nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Nors pastebėta, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja kankinančius išgyvenimus, pvz., žaisdamas gydytoją, kartoja procedūras, kurios gyvenime sukėlė jam tik ašaras ir kančias.

Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud (psichoanalitinės teorijos šalininkė) naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, žaidimas, kurį žaidžia vaikas, gali leisti pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. Ir tai padeda vaikui išspręsti jo emocines problemas, pvz., jo priešiškumą tėvams, ar pan.

V. Axline (humanistinės krypties atstovė) požiūris į žaidimų terapiją yra kitoks; žaidžiant sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai išreikšti savo jausmus nebijodamas, kad tuos veiksmus gydytojas įvertins neigiamai. Tokios ilgai trunkančios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti. “Šį tikslą sunku pasiekti, ir gali tekti individualiai su vaiku dirbti kelerius metus. Nors ir sunkiai, tačiau tokios terapijos metu dažnai pasiekiama gerų rezultatų. Axline savo taikomą gydymo būdą apibūdino metaforiškai: kiekvienas vaikas turi savo kalną, į kurį gali įkopti, ir turi savo žvaigždę, kuri priklauso tik jam. Ji pabrėžė, kad kiekvienas asmuo nori būti teigiamai įvertintas ir siekia savigarbos” (6;190).

2. Bihevioristai, kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonėje esančiais konfliktais. Jų nuomone, vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai yra susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs. Vaiko elgesys yra veikiamas tėvų, bendraamžių, mokytojų, televizijos personažu, todėl jis kinta, nėra pastovus.

3. Kognityvinės krypties atstovai labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Jie teigia, jog vaikas, tik sugebėdamas mąstyti simboliais, gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir kad tokių žaidimų sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažų vaikų žaidimas yra spontaniškiausias ir kūrybiškiausias. Jiems geriausiai pavyksta vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas nelabai skiria tikrovę nuo fantazijos.

4. Vygotskis ir jo pasekėjai teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje; išsivysčiusiose
visuomenėse vaikai gali nedirbti, jiems leidžiama žaisti. Vaidmeniniame žaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja vaiko poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau – atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti įsivaizduojamą situaciją. Vygotskis pažymėjo, kad žaidžiant ne tik formuojasi nauji motyvai, bet ir keičiasi jų psichologinė forma. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, taip pat sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei.

Apie žaidimo funkcijas gana plačiai rašė Bruneris. Jis, kalbėdamas apie žaidimo, kalbos ir mąstymo ryšį, pabrėžė, kad jį ypač domina praktinis šios problemos aspektas: kaip organizuoti žaidimus ikimokyklinio auklėjimo grupėse, kad jie padėtų vaikui realizuoti save, savo jėgas. Bruneris nurodė pagrindines žaidimo funkcijas:

1) žaidimas tarsi sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis – tai savotiškas, bet kartu ir labai puikus aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas;

2) žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas. Tai nereiškia, kad vaikas nesiekia tam tikro tikslo arba nesinaudoja vienomis ar kitomis priemonėmis jam pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės. Taigi žaidimas yra ne tik tyrinėjimo priemonė, bet ir išradingumo forma. Be to, vaikas žaidimo rezultatui nesuteikia labai didelės reikšmės. Jis keičia savo tikslus, vadovaudamasis tik savo fantazija;

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1043 žodžiai iš 3170 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.