Zaidimų reikšmė visapusiškos asmenybės ugdyme
5 (100%) 1 vote

Zaidimų reikšmė visapusiškos asmenybės ugdyme

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………….…. 2

1. Vaiko veiksmai su daiktais – savitas vaikystės fenomenas……………… 5

1.1 Vaiko veiksmų su daiktais reikšmė ugdymui………………………………. 5

1.2 Amžiaus tarpsnių raidos ypatumai veikiant su daiktais…………………….. 13

1.3 Vaiko žaislų, daiktų ir jų pakaitalų sąsaja su veiksmais……………………. 17

2. Pedagogo vaidmuo vaiko veiksmuose…………………………………….. 22

3. Pedagoginės sąlygos žaidimams…………………………………………… 29

4. Vaikų daiktai ir priemonės veiklos kampeliuose………………………… 34

Išvados……………………………………………………………………… 38

Priedai……………………………………………………………………… 40

Literatūros sąrašas………………………………………………………… 47

1. VAIKO VEIKSMAI SU DAIKTAIS – SAVITAS VAIKYSTĖS FENOMENAS

1.1. Vaiko veiksmų su daiktais reikšmė ugdymui

Gerbkime vaiką ir jo žaidimą,

žaidžiantis vaikas – laiminga vaikystė.

Nijolė Grinevičienė

Priešmokyklinis ugdymas – aktuali tiek visuomenės, tiek pedagogų dalies, kuri tiesiogiai susijusi su šiuo ugdymo etapu, diskusijų tema. Iki pat septintojo dešimtmečio ikimokyklinio amžiaus vaikui beveik nebuvo taikomi jokie švietimo sistemos reikalavimai. Vaikų darželio kasdienybę sudarė dainos, žaidimai, piešimas, konstravimas. Per paskutiniuosius metus švietimo sistemoje diskusijos vaikų auklėjimo klausimais, jų veiklos analizavimas tapo mokslinio tyrimo ir visuotinio susidomėjimo tema. Sukurta nemažai programų, atlikta nemažai tyrimų, kuriuose analizuojamas 3 – 6 metų vaiko lavinimas, jo veikla, santykis su aplinka. Nors ir šiandieninė situacija rodo, kad lieka dar daug neišspręstų klausimų ir problemų. Mes, suaugusieji turime užtikrinti sėkmingos vaikų integracijos į tautos socialinį, ekonominį, intelektualinį gyvenimą prielaidas. Už tai atsakingi tėvai, globėjai, švietimo sistemos darbuotojai. Labai svarbu, jog būtų sudaryti pagrįsti bei atitinkantys vaikų brandą poveikiai.

Mokslininkai pripažino, kad vaikų intelekto vystymosi pagrindas padedamas jau pirmaisiais gyvenimo metais. Todėl labai svarbu kokia aplinka bus sukurta vaikui, kokie santykiai su tėvais, pedagogais. Ar sukursime skatinančią kurti ir ieškoti aplinką, ar į šią veiklą įsijungs tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas? Vaikų veikla organizuojama per žaidimus, veiksmus su daiktais. Veikdami su daiktais vaikai tampa aktyvūs, įgauna patyrimą, mokosi įveikti naujas situacijas, pritaiko įgytas žinias. Veikdami su daiktais, vaikai mokosi logiškai galvoti, kalbėti, stebėti, greitai ir taisyklingai suderinti daiktais, rasti jų atitikmenis, orientuotis erdvėje, socialinėje aplinkoje, be to ugdomas vaikų vikrumas, savarankiškumas, kūrybiškumas.

Mokymasis, žaidimas, veikla su daiktais yra neatskiriami dalykai. Visa tai turi didelę reikšmę vėlesniam vaikų ugdymui, asmenybės brendimui, vaiko keliui į mokyklą, keliui į gyvenimą.

Jau ankstyvieji pedagogai, psichologai pripažino, kad paprasčiausi elementai ( daiktai ) skatina vaiką veikti. Vaikas sugeba lengvai įprasminti bet kokius daiktus, sukurti aplinkinio realaus pasaulio tariamą modelį. Jiems labai greitai gimsta sumanymas, o nuo minties einama prie veiksmo. Didelę reikšmę ugdymui turi nebūtinai žaislas. Juos galima pakeisti kitais pakaitalais – daiktais, simboliais, nes vaikui yra įprastas gebėjimas įžvelgti nesančias daikto savybes. Todėl ugdymui, pažinimui nebūtinos tikslios realių daiktų kopijos. Vaikas sugeba veikti abstrakčiais daiktais. Juk net ir žaisdamas su žaislais mažylis yra linkęs juos sulyginti su natūraliais, jį supančiais daiktais, atrasti juose jų požymius, savybes.

Vaikas susikuria žaidimo aplinką, joje fantazuoja, išsiveždamas iš realaus žaislų pasaulio į savo paties sumanytą situaciją, nepaisant to, kad puikiai suvokia realybę. Vaikas tarsi egzistuoja dviejose plotmėse. Vieną jų – tai gyvenimo realybė, o kita – tarsi gyvenimas pasakoje. Apie tai kalbėjo jau antikoje, žinomas filosofas ir pedagogas Platonas, kuris teigė, kad suaugęs žmogus tampa kūrybingu tik tada, kai nuo mažens kuria ne tik žaidimą, bet ir priemones. Todėl šis filosofas teikė tiek daug svarbos daiktų reikšmei ir galiai, nurodydamas, kad jie yra pedagogiškai vertingi, nes lavina vaikų vaizduotę, pojūčius, protą, įpročius, skatina žaisti, savo sąmonėje kuria įvairius dalykus.

Juk aplinkui yra daug daiktų, kurie ugdo vaiko dėmesį, vaizduotę, kalbą, mąstymą, bendravimą ir kitas psichines savybes. Per savo veiklą su daiktais, vaikas gali savarankiškai vaizduoti visą tai, ką jis matęs ar girdėjęs, savo socialinę aplinką. Vaikas savo nuožiūra naudoja ne tik žaislus, bet ir kitus jį supančius daiktus, iš kurių jis kuria sau suprantamas situacijas. G.Liubimova išskyrė keturių tipų vaikų santykius su daiktais,
baldais: natūralūs savo forma daiktai, pavyzdžiui kaladės, leidžiantys kūrybiškai žaisti; specialios paskirties daiktai, tokie kaip stalas, kėdė, lova, suolas, kurie pasižymi apibrėžta funkcine reikšme; transformuojamieji – išardomi, išlankstomi, sujungiami daiktai, kurie skatina vaikų aktyvumą, laisvę; bei abstraktūs daiktai – įvairios geometrinės formos, kurios kaskart įgauna naują funkciją.

Žaidimams, savo veiklai įprasminti vaikai naudoja suolus, kėdutes, segtukus,

( pavyzdžiui suoliukas vaikui tampa lova, stalas – prekystaliu, degtukų dėžutė – mašinėle, skaičiavimo mašinėlė – kasos aparatu ), iš pagalbinės medžiagos – popieriaus, degtukų, įvairių dėžučių, siūlų, vielelių, iš gamtinės medžiagos – kaštonų, lapų, akmenukų, gilių jis pasigamina jam reikalingos daiktus, ( popierius tampa pinigais, akmenukais – monetomis ) su kuriais pats kuria žaidimo eigą. Daiktams pats vaikas suteikia kokį nors vaidmenį.

Todėl pedagogikos kaip mokslo vystymosi raidoje buvo nemažai teiginių, kad fabrikiniai žaislai slopina vaiko kūrybiškumą. Žaislų pakaitalai, daiktai, bei kita pagalbinė medžiaga daug labiau skatina vaikų kūrybiškumą, lavina vaizduotę. Pats vaikas gali pasidaryti jam reikalingus žaidimams žaislus, atrasti daiktų funkcines galimybes. Mažyliai yra linkę iš prigimties įsivaizduoti nebūtus daiktus, o patirti įspūdžiai dar labiau gilina vaiko fantaziją.

Todėl vaikui žaidžiant, veikiant su daiktais turime siekti šių ugdymo tikslų: tenkinti vaiko poreikius ( saviraiškos, kūrybos, bendravimo, pažinimo, judėjimo ), padėti suprasti vaiką supantį pasaulį ( socialinius, kultūrinius, ekonominius žmonių gyvenimo aspektus ), turtinti jo dvasinį pasaulį ( jausti gėrį, grožį, vertinti teisingumą, sąžiningumą ), skatinti gerbti nusistovėjusius principus ( mokytis derinti savus interesus su kitų ), kitus žmones, lavinti protinius sugebėjimus ( kalbą, dėmesį, kitus mąstymo procesus, padėti formuotis vaizdiniams ).

Veiksmai su daiktais turi didelę įtaką vaiko psichiniams ir fiziniam brendimui. Taip mažylis yra ugdomas kaip asmenybė. Vaikas pradeda suprasti, kad tai, ką jis daro turi pasekmes, priežastis, jis ima suprasti eigą.

Veikiant su daiktais, žaidžiant ugdomos vaiko kompetencijos: socialinė ( gyventi ir būti greta, kartu ), pažinimo ( tyrinėti atrasti supantį pasaulį ), komunikavimo ( klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, išreikšti save, bendrauti su kitais ), meninė ( vaizduoti, kurti, pajausti, grožėtis ) kompetencijos.

Žaidimo metu vaikas supranta, jog dažnai gali būti daugybė galimybių, bet reikia suderinti savo veiksmus su šalia savęs esančiais draugais, su siekiais, patenkinti savo potraukius, polinkius, rasti reikiamus būtent tam jo žaidimui daiktus.

Žaisdami, veikdami su daiktais vaikai įvaldo elgesio kolektyve normas. Žaidimai yra veikla, jungianti vaikus bendriems tikslams. Kuo įvairesni žaidėjų bendravimo santykiai ( pavaldumo, pagalbos, vadovavimo, atjautos, organizavimo ), tuo didesnė ir paties žaidimo auklėjamoji vertė. Toks vaikų poreikis bendrauti atsiranda jau pirmaisiais, antraisiais gyvenimo metais, ir yra realizuojamas būtent veiklos metu. Vaikas ką nors veikdamas vienas šalia kito, stengiasi susikaupti, netrukdyti kitiems, dalijasi patirtimi, žaislais, priemonėmis, kartu kuria projektus, sąlygas, tariasi, dalijasi mintimis, išklauso vieni kitus, derina sprendimus. Bendraudamas vaikas pastebi ir priima kitų vaikų dėmesį, palankumo ženklus, pats mokosi išreikšti dėmesį kitiems, pajunta bendravimo privalumus. Vaikams žaidžiant išryškėja jų elgesys grupėje, su bendraamžiais. Matydami kaip vaikas bendrauja su kitais, mes imame labiau jį pažinti, ir ugdymą pakreipti tam tikra linkme.

Bendraujant vienam su kitu, ugdomas kalbėjimas, mokomasi skaityti, rašyti, išreikšti save, save pristatyti, palyginti su kitu. Vaikų kalba vystosi pasakojant savo sumanymus, klausantis kitų įspūdžių, idėjų. Vaikai “žaidžia žodžiais ir kuria naujus žodžius, ieško panašiai skambančių, besirimuojančių žodžių”.

Vaikų tarpusavio ryšius sąlygoja žaidimų sumanymai, jų įgyvendinimas ( žaidėjai atlieka kokį nors bendrą sumanymą, kartu įgyvendindami ir savąją sumanymo dalį ), atliekami vaidmenys ( lygiateisiškumo, pavaldumo ) , veiksmų atlikimas (veiksmus atlieka kartu, ar pakaitomis, keisdamiesi vienas su kitu ), naudojimas ir ruošimas žaidimams reikalingos medžiagos ( kada naudoja kartu ar pakaitomis vieną ar kitą medžiagą ) .

Galimi įvairūs bendravimo lygiai ( neorganizuoto, stebėtojiško, individualių žaidimų, lygiagretusis, asocijuotas, trumpalaikio bendravimo, ilgalaikio bendravimo, pastovaus bendravimo lygiai ) . Stebėtojo pozicijoje vaikas dažnai stebi žaidžiančiuosius, kalbasi, užduoda įvairius klausimus, bet pats į žaidimą nesitraukia. Tai vaikas, kuris dažnai stovi atokiau, bet taip, kad galėtų viską matyti. Neorganizuotame elgesio etape yra būdingas nemokėjimas pasirinkti sau tinkamos veiklos, įvertinti savo veiksmų pasekmėms. Vaikas gali sugriauti kito vaiko statinį, atimti žaislą, daiktą, bet tai nėra agresyvumo požymis. Vaikas gali žaisti, veikti su daiktais ir individuliai. Jis žaidžia vienas, netrukdydamas kitiems, šalia jo žaidžiantiems vaikams. Šiame etape
nebendrauja su kitais, nors bendravimui sudaromos visos prielaidos.

Lygiagretusis žaidimų lygis yra toks, kai vaikas nekuria kokio nors bendro siužeto su kitais žaidžiančiais vaikais, bet žaidžia greta kitų vaikų, domisi jų veikla, nors jiems paprastai netrukdo. Čia pasireiškia draugiškumo, savitarpio pagalbos jausmai: vaikas užleidžia kitam vietą, paskolina vieną ar kitą žaislą, daiktą ko nors paklausia kito vaiko ir panašiai. Šie lygiai yra būdingi ankstyvajam ikimokykliniam amžiui, trumpalaikio bendravimo lygis būdingas viduriniajam ikimokykliniam amžiui, o pastovaus ir ilgalaikio bendravimo lygis yra būdingas vyresniajam ikimokykliniam amžiui.

Trumpalaikio bendravimo lygiui yra būdinga tai, kad vaiko veiksmai yra nukreipti bendram sumanymui, bendriems tikslams įgyvendinti, nors paprastai tai būna dar tik laikina sąveika, nepasižyminti pastovumu, ilgalaikiu planavimu. Ilgalaikio bendravimo veikla jau yra planuota, drauge gaminamos priemonės, kuriamos žaidimo taisyklės ir jų laikomasi jaučiama atsakomybė už savo vietą ir atliekamą vaidmenį tame veiksme. Pastovios sąveikos etape veikla jau yra visapusiškai pastovi, čia jau būna susiformavusios žaidėjų grupės, tarpusavyje derinami veiksmai, atsižvelgiama į šalia esančius draugus, jų nuomonę, interesus.

Šiuose veiksmuose jau formuojasi vaiko požiūris į kitą, todėl labai svarbu pastebėti klaidas, kurios vėliau gali labai pasunkinti vaiko bendravimą tiek su draugais, tiek su vyresniaisiais. Nuo veiksmo, kai vaikai kalbėjosi tik patys su savimi, jie pamažu pereina prie draugiško žaidimo, prie bendros veiklos, kai kalbasi vieni su kitais. Taip vaikas išmoksta susirasti draugų, mokosi jų neprarasti. Todėl labai didelis dėmesys turi būti skiriamas stebint vaikų bendravimą. Reikia laipsniškai didinti tarpusavio bendravimo keliamus reikalavimus. Santykiams sudėtingėjant, kiekvienas dalyvis turi įnešti savo indėlį, kuriant bendrus žaidimų, veiklos tikslus, taisykles, turi jausti atsakomybę prieš savo draugus, už savo vienus ar kitus veiksmus.

Per veiklą su daiktais, vaikas mokosi ne tik bendrauti su kitais, šalia jo esančiais vaikais, bet ir dalytis savo atradimais su auklėtojais, namus grįžus su savo tėveliais, seneliais. Vaikai mokosi kreiptis patarimo, formuluoti klausimus, būti atkakliais, nenusiminti, jei kas nors nepasisekė, mokosi reikšti mintis apie savo atradimus, juos argumentuoja.

Veikdamas su daiktais vaikas mokosi pažinti, kalbėti, lavinamas mąstymas, fantazija, vaizduotė, ugdomi vaiko gabumai.

Veikdamas su skirtingais daiktais, vaikas išmoksta sutelkti dėmesį į esminius dalykus, tuo metu pamiršdamas kitus interesus ir poreikius. Veikla reikalauja iš vaiko susikaupimo, lavina atmintį, ugdo darbui. O tai viena mokymosi sąlygų. Jei nebus lavinama sugebėjimas susikaupti vėliau tai labai atsilieps vaiko vystymesi. Tokie vaikai paprastai negali ilgą laiką sutekti dėmesio į kokią nors vieną užduotį, ar dažnai nukrypsta nuo temos.

Vaikas išbando įvairiausius pažinimo būdus : jis pojūčiais tyrinėja supančius jį daiktus, ir visa, kas yra aplink: įžiūri, įsiklauso, ragauja, liečia, stebi savo atradimus, daiktų pokyčius. Vėliau tai pavadina, apibūdina, klausinėja, renka, gretina, kolekcionuoja, modeliuoja, įgyvendina savo sumanymus, atlieka kartu ir problemines užduotis, tyrinėja įvairias daiktų detales, jų galimybes. Veikdamas su daiktais vaikas išmoksta skirti ir atkartoti formas, be to sudėtingus daiktus vaikai ima supaprastinti iki mažesnių, pirminių formų.

Mokėjimas elgtis su spalvomis lavina vaikų kūrybiškumą, vaizduotę. Vaikų nereikia raginti domėtis spalvomis ar formomis, tai, kas marga jiems sukelia dėmesį – jie nuo pat mažens susidomi įvairiausiomis formomis ir medžiagomis. Ikimokyklinio ugdymo prioritetas – įvairių formų atpažinimas, imitavimas, bei suvokimas, kad sudėtingus dalykus galima supaprastinti iki kelių pagrindinių formų.

Mokymasis skaityti ir rašyti taip pat neatsiejamas nuo veiklos su daiktais. Atpažindamas įvairius daiktus, vaikas mokosi tiksliai reikšti savo mintis, o tai gerina mąstymo struktūrą. Iškalbingumas palengvina vaiko mokymąsi skaityti ir rašyti. Tai viena iš sėkmingo mokymosi prielaidų nuėjus į mokyklą. Vaikas mokydamasis pažinti daiktus ir juos pavadinti, išmoksta sklandžiai reikšti savo mintis.

Kasdienybėje, veikiant su daiktais, vaikas susiduria su skirtingais jų dydžiais. Pirminė konkretaus skaičių supratimo pakopa – kiekio įvertinimas pasitelkus sąvokas “daug”, ”mažai”, “per didelis”, “per mažas”, “dar didesnis” ir t.t. Čia jis susiduria skaičiuodamas įrankius, sėsdamas prie stalo, konstruodamas mašinėles ir daugelyje kitų situacijų. Taip pat gaudamas, dalindamas, dovanodamas kitiems savo daiktus. Vaikas dažnai matuoja, gretina, dėlioja daiktus, stebi jų formą, jos pasikeitimus, ką nors pridėjus, ar nuėmus. Taigi, veikla su daiktais atlieka dar vieną funkciją – vaikas mokosi skaičiuoti, suvokti erdvę, kurioje jis yra.

Tai rodo vaikų veiksmų pavyzdžiai su įvairiomis dėžėmis, mažomis dėžutėmis, kamuoliukais, rutuliais, kaladėmis. Vaikai išbando įvairius būdus, kaip galima šiuos daiktus kilnoti, kaip galima keisti jų buvo vietą. Vaikai eksperimentuoja su dėže, uždėdami ją aukštyn ant kito daikto, padėdami
žemyn, po kažkuo. Taip naudoja įvairius kamuoliukus, rutuliukus, su kuriais atrastus įvairiausius judėjimo būdus, perkėlimo būdus vėliau panaudoja savo žaidimuose. Tiek su didesnėmis dėžutėmis, kaladėmis, tiek su degtukų dėžutėmis, ar paprasčiausiomis sąvaržėlėmis, žiedeliai, ratukais, vaikai kuria įvairias erdvines kompozicijas, stato bokštus, namus ir kita. Pavyzdžiui, iš įvairiausių pieštukų, degtukų dėžučių, ir iš rutuliukų padarytų ratų, vaikas sukonstruoja riedantį traukinį, ar vagonėlį.

Remdamasis patirtimi, vaikas išmoksta įvertinti skirtingus daiktus į kategorijas, nustatyti priežastinius ryšius, daryti logiškas išvadas. Atsidūrus tarp pasakų, mitų ir sapnų pasaulio, ikimokyklinio amžiaus vaikui vis smarkiau pasireiškia gebėjimas atpažinti priežastinius ryšius. Vaikas stebėdamas ir veikdamas su daiktais, pradeda suprasti tokias sąvokas: prieš tai, viršuje, apačioje, didesnis, mažesnis. Vaikas vertina daiktus pagal tam tikrą matą, mokosi juos grupuoti. Tai rodo toks pavyzdys darželyje, pasivaikščiojimo metu 5 metų berniuko Dovydo. Eidamas pasivaikščioti su kitais vaikais, Dovydas pamatė didelį varveklį. Su auklėtojo pagalba jį nukabino, nes jis buvo per aukštai, kad pasiektų vaikai, ir jį išmatavo. Varveklis buvo 0, 80 cm. Vaikai nutarė, kad jis tinka vaikų ūgiui matuoti, ir pavadino šį daiktą ledine lazda. Taigi, galime matyti iš šio pavyzdžio, kad susidūrimas su daiktu lavina vaikų vaizduotę, kūrybiškumą ( buvo vaikų idėja išmatuoti šį daiktą, jam suteikiamas savitas pavadinimas, pagal situaciją ), vaikai mokosi skaičiuoti, orientuojasi erdvėje, ( matydami, kad yra šis daiktas per aukštai, jie patys negali jo pasiekti ), vaikai mokosi bendrauti, išsakydami savo idėjas.

Daiktai lavina vaiko pojūčius. Mes žinome, kad viską, kas vyksta aplinkui mus, mes suvokiame pojūčiais. Akys, kuriose yra apie 70 procentų jutiminių kūno receptorių, mus informuoja apie tai, kaip atrodo mus supantys daiktai ir visas pasaulis. Ausys teikia vertingą informaciją – išgirstame pravažiuojančios mašinos ūžimą dar anksčiau negu, kad ją pamatome. Lytėdami, uostydami, laižydami vaikai suvokia daiktų savybes – kokie jie yra: ar šalti, ar karšti, koks jų kvapas, skonis, ir t.t. Veikdami su daiktais ir gyvendami tarp jų, vaikai mato, girdi kaip skamba jų naudojami įrankiai, kaip ciksi laikrodis, kaip burzgia skalbimo mašina .

Eksperimentuodamas savo sumanymus su daiktais, žaislais, vaikas pratinasi “užrašyti” stebėjimų, tyrinėjimų rezultatus – nupiešti, paženklinti simboliu ar paveikslėliu, daryti planą. Veikdami vaikai atkuria ir naujai kuria įvairius vaidmenis, būdingus veiksmus, žodžius, intonaciją, pajaučia vertybių reikšmingumą. Čia pastebimos vaiko veiklos socialinės užuomazgos, pasirenkami socialiniai vaidmenys – kirpėjo, mokytojo, konsultanto, lakūno, profesinių veiksmų specifika.

Žaisdamas, veikdamas su daiktais, vaikas visą laika kaupia patirtį. Lygiai kaip suaugusiųjų asmenybė vystosi per išgyvenimo patirtį, lygiai taip ir vaikų – per žaidimus, per veiklą su daiktais tiek savų, tiek suaugusiųjų sugalvotą. Vaikas visą laiką plečia savo sugebėjimą suvokti išoriškai realaus pasaulio įvairovę.

Per veiksmus su daiktais, žaidimus ugdomas vaikų kūrybiškumas, meninė veikla. Meninė veikla suteikia galimybes pajausti ir stebėti grožį, žadinti poreikį bendrauti su menu ir jį kurti. Dėl savo įvairumo ir universalumo meninė veikla tampa savita ir nepamainoma pažinimo forma. Meninė veikla padeda vaikui pažinti ir išreikšti save pačiomis įvairiausiomis formomis: kuriant įvairius žaidimus, įgyvendinant sumanymus, atliekant vaidmenis, vaidinant, šokant ir t.t. Meninė veikla lavina vaikų kūrybines galias, padeda formuotis ir atsiskleisti gabumams, turtinti emocinę patirtį, turi lemiamos įtakos visai vaiko intelekto raidai. Tai rodo pavyzdys darželyje, penkerių metukų Mariaus ir jo draugo Antano. Jie vaizdavo esą dalininkais, imituodami vieną žinomo dainininko atlieką dainą. Marius paėmė dvi raketes sau ir savo draugui, ir abu imitavo grojimą gitara, o šokdynę buvo panaudoję kaip mikrofoną.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2836 žodžiai iš 9274 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.