Baltų papuošalai
Apie žalvario amžiaus antrosios pusės apdarus nėra išlikę jokių žinių, nes gyvavo kūnų deginimo paprotys. Bet ankstyvajame geležies amžiuje pasitaiko radinių, kuriuose galima įžvelgti užuominų ir apie Lietuvos žmonių aprangą. Žinomas prūsų kailinis apsiaustėlis iš Driobnico (Dröbniz). Į jį 600 – 500 m. pr. Kr. buvo suvyniota 12 – 14 metų mergaitė ir paskandinta pelkėje. Apsiaustas iš 4 avikailių, 80 cm ilgio ir 150 cm pločio. Jis trimis siūlėmis kruopščiai susiūtas plonyčiais suktais odiniais dirželiais. Viršutinis pakraštys apsiūlėtas, dešinėje pusėje išlikęs odinis dirželis, kairėje – kilpelė, per kurią apsiaustėlis buvo surišamas. Iš abiejų pusių dar išsikišusios prie viso kailio prisiūtos avies kojų juostelės. Ties pečiais matyti įsiuvų pėdsakai. Apačioje skersai einanti siūlė jungė juostą, pailginančią apsiaustėlį. Tačiau kitados buvęs, matyt, gražus apsiaustėlis labai nunešiotas, įstrižai per visą ilgį perplėštas ir labai negrabiai susiūtas žarniniais iš trijų dalių suvytais siūlais.Akmens, žalvario ir vėlesnių amžių žmonės, matyt, daug reikšmės teikė galvos apdangalams. Galvą jie laikė sielos buveine, tad turėjo ją ypač puošti. Taip pat žinoma, kad galvos apdangalas visais laikais išreikšdavo socialinį žmogaus statusą.Archeologas V. Urbonavičius, atkurdamas Biržulio žynio galvą, pavaizdavo jį su smailia odine kepuraite. Žynio kaukolę vainikėliu juosė pragręžtų žvėrių dantų vėrinėlis. Tačiau tarp jo ir kaulo likęs žemių sluoksnelis rodė, kad po tais papuošalais dar turėjo būti kepurė. Ji galėjo būti ir kailinė. Moterys plaukus pynėsi į kasas. Ankstyvajame geležies amžiuje mergaitės nešiojo apvalias kepuraites, dažnai puoštas žalvariniais kabučiais. Kurmaičių mergaites dabino sraiginės įvijos ir antsmilkiniai. Raudonėnų mergaitės dėvėjo plaušines kepuraites su dvinariais įvijiniais antsmilkiniais. Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) buvo nešioja-mos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis, įvijomis.Atsiradus žalvariui, baltai ėmė iš jo gaminti ne tik įrankius, bet ir papuošalus – smeigtukus (ąselinius ir įvijinius), apyrankes (juostines, smailėjančiais galais, apvalias ir įvijines), žiedus. Kadangi žalvariniai papuošalai buvo brangūs, žmonės darė panašius papuošalus iš kaulo. Ir tik tada, kai baltų žemėse paplito geležis, žalvariniai papuošalai tapo neatsiejama drabužių dalimi.Ankstyvajame geležies amžiuje (Va. pr. Kr. – Ia.) atsirado įvairesnių formų smeigtukai (lazdeliniai, ritininiai, rateliniai, statinėliniai, žiediniai, dažnai su pakabėlėmis ir grandinėlėmis), antsmilkiniai (įvijiniai, plokšteliniai, žiediniai), antkaklės (trimitiniais, smailėjančiais, buoželiniais, kūginiais, kilpiniais, šaukštiniais galais). Prie antkaklių dažnai būdavo pritvirtinama įvairių formų kabučių.Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) papuošalų labai padaugėjo, jie tapo itin įvairūs. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro. Bene dažniausias I – IVa. papušalas – segė drabužiams susegti. Jos įvairių formų: pasaginės, lankinės, skydelinės, akinės, laiptelinės, apskritos. Daug ir įvairių formų segių būdavo atsivežama iš Romos imperijos. Ne mažiau populiarus papuošalas buvo apyrankės. Jas gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalias ir kampuotas, juostines, su iškiliomis ataugomis, įvijines; įdomūs buvo ir jose iškalti ornamentai. Apyrankes dažnai nešiojo po kelias ant abiejų rankų.