Žana d’Ark
„…Jinai viską darė geriau už kitus ne todėl, kad turėjo žinių; jinai išmanė kur kas mažiau už savo kareivius. Bet ji turėjo didelę širdį. Kiekvienas galvojo tiktai apie save, o jinai viena mąstė apie visus. Kiekvienas visų pirma saugojo save, o jinai nesisaugojo visai, nes iš anksto buvo pasryžusi bet kam…” Anatolis FransasDatos:
1412 m. sausio 6 d. – spėjamoji Žanos gimimo diena.
1428 m. gegužės mėn. – pimoji kelionė į Vokulerą.
1429 m. sausio mėn. – antroji kelionė į Vokulerą.
vasario 12-23 d. – kelionė iš Vokulero į Šinoną.
vasario 25 d. – „Išbandymas”.
kovo 1d. – balandžio 10 d. – Žana Puatjė.
balandžio 29 d. – Žana atvyksta į Orleaną.
gegužės 4 d. – Sen Lu paėmimas.
gegužės 7 d. – Turelės paėmimas.
gegužės 8 d. – Orleano apsiausties nutraukimas.
birželio 10 d. – Žaržo paėmimas.
birželio 17 d. – Božansio kapituliacija.
birželio 18 d. – mūšis prie Patė.
birželio 27 d. – išvykimas iš Žjeno į Šsiaurės žygį.
lieops 10 d. – Trua kapituliacija.
liepos 17 d. – Karolio VII karūnavimas Reimse.
rugsėjo 7 –13 d. – Žana prie Paryžiaus.
rugsėjo 21 d. – kariuomenės grįžimas į Žjeną.
lapkritis – Sen Pjer le Mutjė paėmimas.
1430 m. Balandžio pradžia – Žana palieka rūmus.
gegužės 14 d. – Žana atvyksta į Kompjeną.
gegužės 23 d. – Žana patenka į burgundų nelaisvę.
gruodžio 8 d. – Žana perduodama anglams.
gruodžio 23 d. – Žana atvyksta į Ruaną.
1431 m. sausio 9 d. – Žanos d’Ark proceso pradžia.
vasario 21 d. – Košonas pirmą kartą tardo Žaną.
gegužės 24 d. – ,,atsimetimas” Sent Ueno kapinėse.
gegužės 30 d. – nuosprendžio įvykdymas Žanai.
1456 m. liepos 7 d. – Žanos d’Ark ,,nuteisimo anuliavimas”.
Žana d’Ark gimė Prancuzijoje, mažame Domremi kaimelyje, kai visur aplink siautėjo karas su anglais, vėliau pavadintas Šimtamečiu (1337 – 1453 m.). Žana žinojo apie karą nuo to laiko, kai prisiminė pati save. Karas buvo visur, nenumaldomas kaip likimas. Tarytum maras jis tuštino miestus ir kaimus, laukus pavertė kapinėmis, visur sėjo mirtį ir siaubą. Nuo pat vaikystės Žana ir kiti kaimelio gyventojai neretai slėpdavosi netoli buvusioje saloje nuo keliaujančių kareivių, kurie apiplėšinėdavo kaimus ir iš to gyveno.
Ji buvo labai jautri bet kokiai neteisybei. Ji negalėjo pakęsti baisaus ir beprasmio žiaurumo, kurį matė visur, įtūžio, kuris būtinai užgriūdavo ant paprastų ir vargšų žmonių galvų, dėl kurių ji visada labai sielojosi. Jos širdis buvo kruvinai sužeista. Jinai beprotiškai gailėjo visų: ir tėvų, ir kaimynų, ir viengenčių iš tolimiausių provincijų, ir vienišo dofino. O už vis labiausiai jai buvo gaila nukamuotos mylimos Prancūzijos.
Plačiai atvertomis akimis mergaitė žiūrėjo į pasaulį, tokį baisų ir geidžiamą. Ji jautė nepaaiškinamą norą padaryti kažką nepaprastą, svarbaus visų labui. Jai atrodė, jog girdi kažkokius balsus, raginančius žygdarbiui. Ji regėjo neaiškius, bet širdžiai artimus veidus. Visi šie balsai kalbėjo dievo vardu. Pirmą kartąjų balsus Žana išgirdo, kai jai buvo trylika metų. Paskui jie apsireikšdavo nuolat.
Taip, Žana buvo ne tokia kaip kiti. Ji jautė giliau, stipriau išgyveno, jos vaizduotė buvo turtingesnė.
Tačiau balsai, kurie jai pasigirsdavo, nebuvo išgalvoti: tai buvo iškankintų žmonių aimanos, kenčiančios tėvynės atodūsiai, jos didelės ir jautrios širdies šauksmas. Todėl taip jautriai jinai įsiklausydavo į balsus ir šventai vykdė visus jų nurodymus.
Po Prancūziją pasklido legenda, jog Prancūziją pražudys moteris, o išgelbės mergaitė. Ta mergaitė ateis iš Lotaringijos, iš senos ąžuolų giraitės…
Žanos širdis karštligiškai plakė: argi ne jai viešpats siunčia savo ženklus? Argi ne jinai girdi nežemiškų balsų raginimus? Argi ne jos sieloje gimė didysis gailestis?..
Iš tiesų nėra ko abejoti, tai jos lemtis. Tėvynė laukia jos. Ir ji ateis. Ji atliks savo pareigą iki galo.
Žana nukeliavo į Vokulerą, pas sirą Roberą de Bodrikūrą. Ji prašė jo, kad jis skirtų jai palydą kelionei į Šinoną pas dofiną. Žana aiškino, jog viešpats liepia jai eiti pas karalių, imtis vadovauti armijai, išvaduoti apsuptą Orleaną ir Karolį, kaip teisėtą Prancūzijos valdovą karūnuoti Reimse. Bet Bodrikūras nesutiko. Todėl, kai Žana išgirdo apie Orleano apsiaustį, ji nuvyko į Vokulerą antrą kartą. Šį kartą Bodrikūras sutiko, bet išvykimą vis atidėliojo, kol pagaliau vasario 12 dieną ji išvyko iš Vokulero lydima šešių bendrakeleivių.
Kelionė praėjo gana ramiai, keliauninkų niekas neužpuolė ir jau vasario 23 dieną Žana su savo bendrakeleiviais pasiekė Šinoną. Karalius Karolis VII ne iš karto sutiko ją priimti. Jis abejojo. Gavęs laišką iš Vokulero, jis tikėjosi, kad pas jį atvyks žiniuonė ar aiškiaregė, kuri galės jam patarti, o ne mergaitė, besiveržianti į mūšį. Karalius nusprendė pirmiau pasitarti su savo patarėjais siru Žoržu de Tremuiliu ir Reimso arkivyskupu, monsinjoru Renjo de Šartru. Juk Žana galėjo būti siųsta ir velnio, o ne dievo.
Sirui de
Tremuiliui nelabai patiko idėja, jog kažkokia mergiotė žada išgelbėti Prancūziją. Jam buvo gera tuometinė jo padėtis: jis jau buvo susigrobęs nemažą dalį karaliaus turtų ir tikėjosi susigrobti dar daugiau. Todėl jis pasiūlė „išbandymą”: tegu Žana, atėjusi į priėmimą dvariškių minioje pati atranda karalių ir priena tiesiai prie jo. Tai padės visiems suprasti, ar ji tikrai siųsta dievo.
Bet kaip siras de Tremuilis nustebo, kai Žana iš tikrųjų atpažino karalių didžiulėje minioje, nors karalius ir buvo apsirengęs prasčiausiais savo drabužiais ir atrodė kur kas prasčiau nei visi kiti dvarininkai. Arkivyskupas, nuo pat pradžių palaikęs mergelę, džiūgavo. Jis įtikinėjo karalių kuo greičiau pasiųsti Žaną į Orleaną, kur viskas išaiškės galutinai. Juk dvasininkija nerado reikalo ją atstumti. Bet sirui de Tremuiliui vis prieštaraujant, teko paskirti Žanai dar keletą „išbandymų”: primiausia ją apgyvendino karaliaus rūmuose, kur ją nuolat prižiūrėjo dvi damos, kurios būtų pastebėjusios, jei ji būtų bendravusi su velniu. Bet to neužteko. Prieš leisdami jai keliauti į Orleaną, jie pasiuntė ją į Puatjė, kur žymiausi karalystės teologai ją dar kartą patikrino. Bet nors jie ir rado prie ko prikibti, davė teigiamą atsakymą, nes suprato, kad to nori arkivyskupas de Šartras, o jie palaikė jo pusę.