XVIII amžius – buvo ideologinio formavimosi amžius. Šio laiko buržuazinių revoliucijų programų idėjinį ir politinį turinį iš esmės apsprendė racionalistinė šviečiamoji filosofija. Nors ji buvo ne vienalytė ir įvairiose šalyse įgaudavo specifinių bruožų, tačiau ją jungė antifeodalinis ir antiklerikalinis kryptingumas. Prancūzijoje šviečiamosios idėjos intensyviausiai vystėsi tarp 1715 ir 1785 m., o didžiausio suklestėjimo pasiekė apie 1751 metus.
Švietėjai suformulavo “sveiko proto” koncepciją, pagal kurią visko matas – protas, kas egzistuoja privalo atsilaikyti prieš proto teismą. Racionalizmas stipriai veikė Šviečiamosios epochos filosofus. Pirmasis, kuris sukilo prieš “sveiko proto” kultą, buvo Žanas Žakas Ruso. Ž.Ž.Ruso gimė 1712 m. Ženevoje, Šveicarijoje, laikrodininko šeimoje, nors ji ir nebuvo aristokratinės kilmės, tačiau nacionalinėje hierarchijoje užėmė gana aukštą padėtį. Ž.Ž.Ruso didelį įspūdį padarė tėvas, visada pabrėždavęs, kad jis – laisvas žmogus.
Žano Žako Ruso vaikystė sutapo su liaudies judėjimo pakilimu. Dauguma opozicijos vadų gyveno toje pačioje gatvėje kaip ir jis. Kvartalo berniukai organizuodavo būrius, kurie užpuldinėdavo aristokratų atžalas. Tokiose gatvių sumaištyse dalyvaudavo ir Žanas Žakas.
Jo sąmonėje susiformavo įsitikinimas, kad liaudis, būdama atkakli, privers valdžią paklusti savo sprendimams. Apskritai Ž.Ž.Ruso veikla daugiašalė: domėjosi ne tik literatūra, bet ir muzika, filosofija.
Ž.Ž.Ruso dėmesį patraukė Dž.Loko ir Š.Monteskjė idėjos. Jis perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas visuomenės sutarties teoriją, jis pareiškė, kad vienintelis teisėtas suverenas yra liaudis. Už tokias pažiūras jį ujo ir bažnyčia, ir valdžia, jo nenorėjo suprasti net draugai. Apie 1776 m. Ž.Ž.Ruso išvyko į Angliją, tačiau ir joje jis nesurado ramybės. Ir vėl po metų jam teko grįžti į Prancūziją. Čia jis rašė “IŠPAŽINTĮ” (1769m.) .
“IŠPAŽINTYJE” Ž.Ž.Ruso pateikė savo žmogaus konsepciją. Jis atvirai ir nuoširdžiai rašė apie savo jausmus. Žanas Žakas Ruso buvo istorijos filosofas, moralistas, sociologas, pedagogas ir psichologas. Tokį jo kūrybos įvairumą lėmė visapusiškas domėjimasis žmogaus esme, kurios negalėjo suvokti be psichologijos ir politikos. Jo kūryboje viskas pajungiama svarbiausiai problemai – kaip sumažinti tą žalą, kurią padarė politinė nelygybė. Jį domino teorija, bet daugiau prktika. Ž.Ž.Ruso savo socialines pažiūras išdėstė filosofiniuose traktatuose “SAMPROTAVIMAS APIE ŽMONIŲ NELYGYBĖS KILMĘ IR PAGRINDUS”(1755m.) ir “VISUOMENĖS SUTARTIS, ARBA POLITINĖS TEISĖS PRINCIPAI”(1762M.).
Filosofas teigė, kad “iš visų žmonijos mokslų naudingiausias ir mažiausiai pažengęs į priekį yra mokslas apie patį žmogų”.(1,60) Ž.Ž.Ruso klausė: “kaip galima surasti žmonių nelygybės šaltinį, nepažinus jų pačių? Ir kaip žmogus, per visus pakitimus, sugebės pamatyti save tokį, kokį jį gamta sukūrė, ir tai, kas nuo pat pradžių buvo būdinga, atskirti nuo to, ką aplinkybės ir vystymasis pridėjo prie pirminės jo būklės arba pakeitė joje?”.(1,60) Jis teigė, kad žmogaus siela labiau panaši į laukinį žvėrį negu į dievą, gadinamą visuomenėje, atsinaujinančių priežasčių, žinių ir klaidžiojimų, kūno sandaros pakitimų ir aistrų susidūrimo, pakeitė savo išorę vietoj draugiško ir didingo paprastumo, kurį įkūnijo joje jos kūrėjas, mes matome tik siaubingą prieštaravimą tarp aistros, kuri tariasi samprotaujanti, ir kliedinčio proto.
Romos juristai žmogų ir kitus gyvūnus, pajungė tam pačiam gamtos įstatymui. Jie suprato tą dėsnį, kurį gamta sukūrė sau pačiai, o ne tą, kurį ji diktuoja žmogui; veikiausiai dėl ypatingos reikšmės, kurią juristai suteikia žodžiui “įstatymas”, kurį jie katoja tarsi išreikšti tik bendriems santykiams, kuriuos gamta nustato tarp visų gyvų būtybių jų savisaugos sumetimais. Naujųjų laikų žmonės, įstatymu laikantys tik taisyklę moraliai būtybei, apriboja gamtos įstatymo taikymo sritį vieninteliu gyvūnu, kuris turi protą, tai yra žmogumi.
Ž.Ž.Ruso teigė, kad pirmiausia ieškoma taisyklių, dėl kurių žmonėms geriau būtų tarp savęs sutarti ir šių taisyklių rinkinys pavadinamas “gamtos įstatymu”, remiantis tik gerove kurią sukurs visuotinas šių taisyklių taikymas. Nuodugniai nepažįstant prigimtinio žmogaus, veltui stengiamės nustatyti jam duotą, ar jo prigimtį atitinkantį įstatymą. Kad jis būtų įstatymas, neužtenka: “kad valia to, kuriam jis taikomas, sąmoningai jam paklustų; kad jis tikrai būtų “gamtos įstatymas”, jis turi kalbėti pačios gamtos balsu”.(1,63)
Išminties pamokos apsprendžia žmogaus pareigas kitiems, kol jis nesipriešins užuojautos balsui, tol nepadarys nieko blogo nei kitam žmogui, nei kokiai kitai būtybei, jis privalo dėsningai suteikti primenybę sau pačiam. Tas pats “gamtos įstatymas” liečia ir gyvūnus, neturėdami žinių ir laisvės, jie negali pripažinti šio įstatymo, tačiau gyvūnai turi šį tą bendrą su žmonių prigimtimi, nes jie sugeba jausti, ir juos turi sieti prigimtinė teisė, kadangi jų atžvilgiu žmogus turi tam tikrų priedermių. Privaloma nedaryti blogo į save panašiam ne tik dėl to, kad jis yra
mąstanti būtybė, bet ir dėl to, kad yra jis jaučianti būtybė.
Pirmykščio žmogaus poreikių ir pareigų supratimo pagrindinių principų studijavimas yra tikrasis būdas pašalinti įvairiausius sunkumus, iškylančius sprendžiant asmenybių nelygybės kilmės, politinio organizmo pagrindų, bei daugybę problemų. Pažvelgus į žmonių visuomenę matome, kad joje egzistuoja tik galingųjų prievarta ir silpnų žmonių išnaudojimas, protas maištauja prieš galingųjų žiaurumą: “iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonių įstatymai sukurti ant lakaus smėlio krūvos”.(1,64)
Neišstudijavę jo prigimtinių savybių negalėsime atskleisti skirtumų. Ž.Ž.Ruso įžvelgė dvi žmonių giminėje nelygybių rūšis. Vieną vadino fizinę arba natūralia, kadangi ją nustatė gamta ir sudaro amžiaus, sveikatos, proto arba dvasios savybių skirtumai. Kitą vadino sąlygine arba politine nelygybe, nes ji priklauso nuo susitarimų ir nustatoma žmonių sutikimu. Pastaroji pasireiškia įvairiomis privilegijomis, kuriomis kai kurie naudojasi kitų sąskaita: jie turtingesni, labiau gerbiami, galingesni už kitus, arba priverčia juos jiems paklusti.
Įgydamas sugebėjimą gyventi visuomenėje ir tapdamas vergu, žmogus darosi silpnas, bailus ir nuolankus. Pagal Ž.Ž.Ruso, kad ir ką kalbėtų moralistai, žmogaus protas už daug ką skolingas aistroms. Būtent jų veiklos dėka protas tobulėja; mes norim žinoti tik todėl, kad norime mėgautis, ir būtų neįmanoma suvokti, kodėl tas, kuris neturi troškimų ir nejaučia baimės, apsunkina save mąstymu. Aistros kyla iš mūsų poreikių, o jų vystymąsi skatina mūsų žinios, nes tik turimais vaizdiniais remdamiesi natūraliam inpulsui galima ko nors trokšti arba bijoti; jokių žinių neturėdamas žmogus patiria tik instinktyvias aistras. Jo troškimai apsiriboja tik fiziniais poreikiais.
Patyrimo išmokytas, kad gerovės siekimas – vienintelis žmogaus poelgių variklis, jis sugebėjo atskirti tuos retus atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis į save panašių pagalbos ir tuos retesnius atvejus, kai konkurencija vertė jį jų saugotis. Pirmuoju atveju susivienydavo su jais į vieną bandą arba į savotišką laisvą asociaciją, kuri niekuo neįpareigodavo tik tol, kol egzistuodavo trumpalaikis, jį sukūręs, poreikis. Tačiau kiekvienas stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje ar jėgą panaudodamas, ar vikrumu, ar apsukrumu.
Žmogui pirmosios sėkmės suteikė galimybę sparčiai daryti pažangą. Lavėjant protui, tobulėjo išradingumas ir įgudžiai. Žmonės liovėsi nakvoję po pirmu pasitaikiusiu medžiu arba slėpęsi urvuose, jie pradėjo kasti žemę ir statyti iš šakų lūšnas, vėliau pradėjo jas apdrėbti moliu ir purvu. Tai buvo pirmo perversmo epocha, kurioje kurioje susiformavo ir išsiskyrė šeimos ir atsirado savotiška nuosavybė, dėl kurios kildavo nemažai ginčų ir susirėmimų. Kiekviena šeima virto maža, glaudžiai susitelkusia visuomene, nes vieninteliai jos saitai buvo tarpusavio prieraišumas ir laisvė. Būtent tada atsirado pirmieji skirtingų lyčių žmonių, iki tol gyvenusių vienodai, gyvenimo būdo skirtumai.