Zemaičių kaimo buities muziejus
5 (100%) 1 vote

Zemaičių kaimo buities muziejus

ŽEMAIČIŲ KAIMO BUITIES MUZIEJUS

Europos Atviros oro muziejų asociacijos išleistame vadove įrašyta apie 300 buities muziejų. Į šį sąrašą įtraukti ir trys Lietuvos buities muziejai: Telšių,Rumšiškių ir Rokiškio

Svarbiausias buities muziejų uždavinys – ne tik pavaizduoti liaudies buitį natūralioje aplinkoje, bet ir išsaugoti autentiškus liaudies architektūros paminklus kaip mokslo šaltinį.

Telšių muziejininkai, ir ne tik jie, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė įkurti senojo Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi. Tada buvo norima įsteigti vadinamąjį Oro muziejų. Tačiau kilus karui ir dėl kitų sunkumų šis sumanymas tada nebuvo pradėtas įgyvendinti.

Pakartotinai šio darbo imtasi tik 1963 m., kai karšto muziejininkų ir kitų kultūros veikėjų idėją įkurti tokį muziejų palaikė tuometinė Ministrų taryba. Tada Lietuvoje buvo numatyta sukurti Liaudies buities muziejų prie Kauno marių ir dar tris regioninius muziejus, būtent: Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje.

1967 m. gegužės 6 d. Žemaičių buities muziejui kurti buvo skirtas 15 ha plotas pietvakarinėje Masčio ežero pusėje, būsimo miesto parko teritorijoje.

1967 m. muziejaus įkūrimui ėmėsi vadovauti muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Petras Snarskis, vėliau Vitas Valatka. Tuo laiku Telšių kraštotyros muziejaus direktoriumi dirbo Bronius Švėgždavičius.

1963 m. gegužės 15 d. Kultūros ministerijos pavedimu buvo sudaryta komisija atrinkti trobesius ir kitus eksponatus buities muziejaus kūrimui.

Šios komisijos nariai buvo:

Vacys Milius Istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis; Klemensas Čerbulėnas Statybos ir architektūros instituto vyr. mokslinis bendradarbis; Vincas Žilėnas istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius; Mykolas Černiauskas Kultūros ministerijos bendradarbis;

Bronius Švėgždavičius Telšių kraštotyros muziejaus direktorius; Vitas Valatka muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis.

1966 m. balandžio mėnesį sudarytas Žemaičių buities muziejaus teminis planas, pagal kurį į Telšius buvo numatyta perkelti ir pastatyti trisdešimt penkis gyvenamuosius bei ūkinės, buitinės paskirties statinius.

Pirmasis eksponatas į buities muziejų perkeltas 1967 m. birželyje. Tai buvo pirtis. Ji parsivežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės gyventojo S. Bukausko ūkio.

Šiuo metu Žemaitijos kaimo muziejuje yra tik dalis tų pastatų, kuriuos čia buvo planuota perkelti. Iš pradžių sudaryto projekto vis dar nėra pavykę įgyvendinti dėl finansinių sunkumų.

Iš viso Žemaitijos kaimo muziejuje 16 pastatų, suskirstytų į tris sodybas ir visuomeninį sektorių.

Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Joje pastatyta troba, svirnas, kiaulininkas, tvartas, daržinė, jauja, žardinė, pirtis.

Vidutinio valstiečio sodyboje pastatytas gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Mažažemio sodyboje stovi trobelė ir tvartukas. Visuomeninį sektorių sudaro kalvė ir malūnas.

Šios sodybos ir visuomeninis sektorius atspindi XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Žemaitijos kaimo vaizdą.

STAMBAUS ŪKININKO SODYBA

Nuo senų laikų žemaičiai gyveno kaimuose, bet, nors ir retai, viensėdžiuose. Archeologų nuomone, padrikas kaimelis buvo ankstyviausia gyvenvietės forma teritorinės bendruomenės laikais (I mūsų eros tūkstantmetyje).

Iš padrikų kaimelių galėjo susiformuoti kupetiniai kaimai. Jų būta visoje Lietuvoje, bet daugiausia Žemaitijoje ir Dzūkijoje.

Žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai. Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko. Troboje daug patalpų.

Troba

Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus. Troboje paprastai būdavo nuo 5 iki 15 patalpų.

Į buities muziejų žemaičių troba parvežta iš Telšių rajono Gadunavo apylinkės Juodėnų kaimo ir atstatyta 1970 metais. Ją 1870 m. buvo pasistatęs ūkininkas P. Rusikis, valdęs 80 ha žemės. Troboje yra 11 patalpų. Trumpai apibūdinsime svarbiausias iš jų.

Geroji priemenė. Per ją retai vaikščiodavo, nes tai buvo išėjimas į gerąjį kiemą. Pro čia įvesdavo svečius, priimdavo piršlius. Taip pat iš priešininkės vaikščiodavo seneliai.

Geroji troba. Pati didžiausia namo patalpa. Į ją yra durys iš gerosios priemenės. Taip pat iš čia galima patekti į šeimyninę trobą, t. y. virtuvę ir alkierių. Grindys ir lubos iškaltos lentomis, sienos išklijuotos tapetais. Kambarį šildo sienelė iš šeimyninės trobos. Šalia sienelės minkštasuolis. Galvūgaliu į alkierių stovi lova. Virš jos paveikslas ir krucifiksas. Kitoje durų į alkierių pusėje stovi komoda, ant sienos kabo laikrodis ir veidrodis. Kambario centre
(dažnai ir prie išorinės sienos) stovi stalas, keturios kėdės, kampe drabužių spinta.

Žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys alkierius, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis. Jame yra lova, skrynia, stalas su dviem kėdėmis. Virš lovos pakabinta rankšluostinė su rankšluosčiu. Alkierius nėra apšildomas, todėl žiemą durys iš gerosios trobos į alkierių būdavo laikomos atviros.

Blogasis alkierius Špižarnė. Paprastai čia buvo laikomi maisto produktai. Name, kuris parvežtas į muziejų, įrengtas vaikų kambarys. Palubėje pri balkio parištas lopšys, stovi lova, staliukas. Šalia lovos vaikų vežimėlis, kuris yra su mediniais ratukais.

Šeimynos troba Užpečkinė turi virtuvės ir darbo kambario paskirtį. Kartais čia ir miegama. Minėtu atveju pastatyta piemenuko lovelė. Virtuvėje virdavo valgį, valgydavo ir atlikdavo pagrindinius namų apyvokos darbus. S. Daukantas rašė:“Prie to žiburio moteriškosios verpė, audė, vyriškoji lankus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, bočiai ir kiti senieji su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedeno, gijas vijo“.

Blogoji priemenė. Pagrindinis šeimos narių išėjimas į blogąjį kiemą, tvartus. Per ją eidavo į kaminą, kamarą, šeimynos trobą.

Kaminas. Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo. Viršum jo įtaisytas vąšas tam tikras kablys, ant kurio kabindavo katilą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1059 žodžiai iš 3394 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.