Žemaičių krikšto priežastys
Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos sutapimas su krikščionybės priėmimu neleido didiesiems kunigaigščiams apkrikštyti žemaičių. Nesiryžo to imtis ir Vokiečių ordinas, valdydamas juos XV a. pirmą dešimtmetį. Lietuvos diplomatija tuo jau spėjo pasinaudoti, skelbdama Vytauto 1401 m. ir 1409 m. laiškais Europos valdovams apie tokį kryžiuočių aplaidumą. Žemaitiją išvadavus, tą patį galėjo daryti ordinas, todėl Lietuvos valdovas privalėjo nedelsdamas spręsti šios paskutinės pagonių salos klausimą. Pirmaisiais XV a. dešimtmečio metais Vytautas į Žemaitiją pasiuntė čekų misionierių Jeronimą Prahiškį. Tai buvo lyg ir savotiška žvalgyba, ruošiant žemaičių krikštą. Dideliam Jeronimo uolumui suerzinus žmones, jis buvo atšauktas. Vytautas suprato, kad vykdant šią priemonę, jis turės dalyvauti pats.
Žemaičių krikštas
1413 m. rudenį Vytautas, kartu su atvykusiu Jogaila, Nemunu atplaukė iki Dubysos ir pakilo ja iki Betygalos. Valdovus lydėjo didikų būrys ir parinkti dvasininkai, daugiausia iš Lietuvos parapijų. Labai tikėtina, kad jie jau turėjo vaško lentelėse užrašytus lietuviškus maldų tekstus. Buvo pasirinkta sritis, kurioje būta Kryžiuočių administracinio centro, o kartu galėta remtis netoliese esančiu Kaunu. Surinktiems žmoniems Vytautas ir Jogaila įsakinėjo krikštytis; kai kurie lietuviškai jau pramokę kunigai galėjo paaiškinti tikėjimo tiesas. Šventvietėse buvo kertami medžiai ir gesinama šventa ugnis.
Žemaičių bajorų krikštas buvo siejamas su didžiųjų kunigaikščių privilegijų įsigaliojimu. Valdovai Žemaitijoje užtruko tik savaitę ir sugrįžo į Trakus. Galbūt ir buvo pradėta statyti viena kita bažnyčia, bet parapijos šiuo kartu dar nebuvo steigiamos. Reikėjo pademonstruoti, kad Žemaitija pradėta krikštyti.
1417 m. parapijų buvo jau bent aštuonios. Veliuonoje buvo pastatyta mūro bažnyčia. Žemaičių vyskupui ir kapitulai Vytautas spalį paskyrė rentą pinigais ir natūra (reikėjo skaitytis su žemaičių valstiečių bendruomenėmis).
Lietuvos valstybė vien savo jėgomis apkrikštijo Žemaitiją ir sukūrė jos bažnytinę organizaciją. Žemaitijos krikštas buvo įvykdytas ne kaip galutinio Lietuvos apkrikštyjimo. o kaip užsilikusios nesukrikščionintos srities sukrikščioninimo aktas. Taip galėta atremti Vokiečių ordino propogandą apie fiktyvių Lietuvos krikštą.
Tolesnis krikščionybės vystymasis
Lietuvoje ir Žemaitijoje
Oficialiai Lietuvoje pagonybės nebeliko. Etninį lietuvių tautos plotą apėmė dvi katalikų vyskupijos. Parapijų atsirado ir buvusioje Trakų kunigaikštijoje, kur Lietuvos krikšto metu jos dar nebuvo steigiamos. Didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje Vytautas pastatė daugiau kaip 30 katalikų bažnyčių. Daugumą jų gavo lietuvių žemės. Vilniuje, pilyje, buvo pastatyta Šv.Onos, mieste – didžioji pranciškonų bažnyčia, Kaune – parapijos bažnyčia.