Zemaičių tautinai rūbai
5 (100%) 1 vote

Zemaičių tautinai rūbai

Žemaičių tautinai rūbai

Tradicinis Lietuviu liaudies menas atsirado ir rutuliojosi kartu su darbine veikla. Jame daug simboliu vaizduojančiu dangaus kūnus, gyvulius, įvairius augalus ir kt. Simboliais puošiami memorialiniai paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai, taip pat trobos, baldai darbo įrankiai, apyvokos daiktai. Ypatingą vietą, kaip menas, užima Lietuvių liaudies kostiumas. Lietuvių meno kuriniai ilgus šimtmečius buvo gaminami iš medžio, dėl to jų mažai teišliko. Tačiau kostiumai būdavo siūnami iš įvairių audinių, kurie atsparesni laiko tėkmei, puošiami metalo dirbiniais. Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių

XIX a. žemaičių moterų šventadienį vasarinį kostiumą, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, galvos danga ir apavas. Marškiniai dažniausiai tunikinio (kaip apatinio rūbo) sukirpimo, su perpetėmis, pašukiniais ar pakuliniais pridurkais (kai kuriose vietovėse vadinti sterblėmis „sterblia”), ilgomis rankovėmis. Žemaičių marškinių apykaklė stati arba siaura atversta. Mėgo dobiliukų, langučių, rombelių ornamentus. Kadangi žemaitės mėgo ryšėti daug skarų, jų marškinių apykaklės dažnai išvis nepuoštos. Minėto kirpimo ir puošimo marškiniai Žemaitijoje viršutiniu išeiginiu drabužiu buvo maždaug iki XIX a. trečio ketvirčio. XIX a. pabaigoje jie tapo apatiniu drabužiu. Ant jų vilkosi įvairių kirpimų švarkelius ir palaidines. Po švarkeliais kartais dėjosi medvilnines krūtinėles su siuvinėta kiauraraščiu apykakle. XIX a. pab. – XX a. I p. apatinius marškinius siuvo be pridurkų (pridurkai- tai žemiau marškinių juosmens pridurta stora pakulinė drobė), ilgomis, pusilgėmis, vėliau trumpomis rankovėmis ar visai be jų.

Sijonai dryžuoti ir languoti, siūti kelių tiesių palų, užpakalyje gausiai raukti. (XIX a. sijonai visose etnografinėse srityse buvo gausiai paraukti) Išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deriniai ir dryžių išdėstymas. Šiaurinėje Žemaitijoje (Akmenės, Mažeikių raj.) sijonai labai ryškių spalvų: dominuoja raudono dugno sijonai su įaustais pavieniais ar sugrupuotais poromis violetinės, žalios, juodos, baltos, geltonos spalvos ruoželiais. Šie sijonai siūti iš skerso audinio. Jų metmenys lininiai, o ataudai vilnoniai, austi ataudų ripsu (Ripsas- labai tankus audinys su smulkiais rumbeliais). Kituose išilgadryžiuose sijonuose ritmiškai kartojasi vienos spalvos ruožai ir siaurų ruoželių grupės beveik tokio pat pločio, kaip vienspalviai ruožai. Grupėse ruoželiai išdėstyti simetriškai nuo vidurio. Be to audė sijonus, kuriuose siaurus kelių spalvų ruoželius dėstė tam tikra eile, retkarčiais – be tvarkos. Languotų sijonų mažiau nei išilgadryžių. Jie dažniau dėvėti vidurio Žemaitijoje – Plungės, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonuose. Austi sulanguoti iš 2 – 4 spalvų siūlų. Rytų Žemaitijoje būta ir skersadryžių sijonų, austų kelių spalvų neplačiais ruoželiais. XIX a. II p. – XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo vadinamus vienspalvius sijonus, kai dažniausiai į vienos spalvos medvilnę ataudžiama kitos spalvos vilna ar šilkvilne. Muziejų rinkiniuose yra vienspalvių ruoželiais austų ir nežymiai išilgai ar skersai dryžuotų bei raštuotų tos rūšies sijonų. Minėtus sijonus siuvo keturių tiesių palų, užpakalyje gausiai rauktus. Vėliau, XIX a. pab. – XX a. pr., ypač po Pirmojo pasaulinio karo keitėsi sijonų pasiuvimas – anot vienos pateikėjos “sijonai ėjo pagal madą”. Juos kirpo į klynus, mažėjo raukimų užpakalyje, vėliau jų visai nebeliko. Vienspalvius sijonus puošė įvairiai: netoli pažemių užsiūdavo to paties įstrižo audinio ar juodo aksomo plačią juostą, 2-3 siauras šilkines juosteles, nulenkdavo vieną platesnę ar 2 siauras siūles. Pažemius apsiūdavo pinta vilnonių siūlų kasele ar pirktine juostele – šepetėliu.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 727 žodžiai iš 1396 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.