Žemaitė
(1845 – 1921)
Iki debiuto
Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m.
gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės
raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių
metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du
vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos.
Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir
nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena
(Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs
pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent
ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su
savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija
Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus
metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto
mergaičių vidurinį išsilavinimą“. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo
su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų
dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis:
<…> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip
mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais,
paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek
ir tiek marškinių. <… > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į
vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš
ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p.
Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <…> Kiek mes marškinių
prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė
velniai nesurokuotų.
Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai
kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus –
išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum
išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau –
individualiai lemčiai: „<…> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų
tikrai lenkai pergalės maskolius.“
Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams,
kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko
mano gerosios dėdinėlės“), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus
Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą
rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką
pataisyti, palopyti“). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto,
Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už
bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai
materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai
nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim
pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir
nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po
išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis
padvėsė – baramės, pykstamės.“
Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo
iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio
Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis
(kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormalias
amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į
sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už
save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę.
Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas.
Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama
septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti
virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus
stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą,
žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta
pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave,
tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta
mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse,
kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau
lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie
paliko, netrukus įkritau į „laimes“, augo po kits kito vargai, skausmai ir
ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos
užmaršino visas nelaimes.“ Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos
ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui
Višinskiui.
Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį
pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo
daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:
Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti
– duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man
paskaityti.
Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis
lenkiškas tegavo.
Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet
mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <…>
Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti
gauti. <…> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas
mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:
– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio
knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar…
Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė,
visų metų susiūta.
– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.
Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus
sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas
beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi
Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku“ nebuitiškai
pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu,
boba, važiuokim“. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu“, –
juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios“,
1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau
išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė
prie „laimės nutekėjimo“, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus,
atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.
Debiutas
1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos“ (spausdinant Tikrajame
Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą“).
Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:
Sykį su Povilu skaitėme „Varpą“. Jame radau apysakaitę, užvardintą
„Vaišnorienė“, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man patiko. <…> Didelė čia
kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!
– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai
lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <…>
Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.
Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė“ publikuota Varpe ketveriais
metais vėliau nei „Rudens vakaras“), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei
kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė nei
biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą
ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį“) kaip ugnies bijo žento
samdinio („O kur jis dės pačią?! <…> Nei pinigų, nei žemės… jam tiktai
ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda…“), kur kas mielesnis
girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai
ves, susitvarkys… Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina
rėžiai…“) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva
teisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas,
mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai
gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad
bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!“ –
tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati
save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą,
kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę“) ūkininkaičio šiam
beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta
pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė
kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu…“ Vargau, vargau,
kolei išsivedžiau poterių. <…> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi
dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.“
Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį,
antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada“), kiek
kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai,
vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus,
taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<…> aš jums nebepiršiu, skirkitės,
kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..“ – mažažemis, greičiau už
didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti,
bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau
puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir
šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.
„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti“,
– pagaliau
konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad
skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai.
(„Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis
lando su popiergaliais… Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis
baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums
tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir
tuos popierius sudeginsiu… gali dar žandarus užtraukti!“). Kas turi
proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių
už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės:
gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai ir
mergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo
ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir
išvaikščiojo gulti“, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką
perauklėja mažametės „už nagines“ padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele,
tekėk, saulele“, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero“), iš kur – šis
(„Jis turi knygelę – „Auszros“ 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta“)
ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara“). Beletristė idealizavo sau
pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos
ne mistifikuodama.
Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų:
vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su
veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <…> visi, vakaro apyvoką
apėję, <…> susirinko į trobą“); dominuoja dialogas, ne tiek
atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą.
„Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė
man šiandien žentą piršti“… „Na, meldžiamasis, iš kur?“ – natūralus, kiek
galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu,
rodos, kad iš Šilališkių“). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi
(„Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės“), kodėl („Pasakojo man
Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę… O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus
pliką paimtų, tokį štibelį padarė <…>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigų
ieškoti, kad išsimokėtų“), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų“.
Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet
Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį
pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <…> Tariau
– Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.“ Sandėris nė neprasidėjo; rimtas
ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad
verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant
pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save
nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad,
rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau
lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.
„Onele, verčiau netekėk!“ – įspėja autorė Milašytę jos draugės
Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama
suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų –
nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo“ esmę. Atidžiau
įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios“
Katrė – „Rudens vakaro“ Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno
Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats
Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs
piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <…>. Teikia kaip
įmanydami“). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą
eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne
džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio
veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo“) rudens vakarą, o gąsdinimas
jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais.
Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų
galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos
stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad
kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje
laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams.
Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien
įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė,
pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą,
dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei
esąs.
Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos
literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike,
dingsi, neturėdama
klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs
neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių,
kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės
malonės, visą savo darbą… Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir
senatvei… Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir
netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.“ Katrei, Onikės antrininkei,
tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai“
(„išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs“) neveiktų. Tačiau ji,
palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos
entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės
prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios“ autorė išjuokė veikėją,
patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs,
pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma –
miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir
klausys, kaip liepsi…“), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytoją
tariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir
parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau,
ilgiau ir ilgiau <…>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto“,
– trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku
būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo,
pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal
sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mums
reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus“, –
P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai.
Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja
ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anot
kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis
absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę,
iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba
užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.
„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu
kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!“ – šaukia Vingienė tarsi
nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą
šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!“)
bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir
galėsime gyventi kaip gyvenę“), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu“), bet
daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies,
parsineš sau duonos.“ Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas
nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia
dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą“), deja, daugiau