Zemaitė
5 (100%) 1 vote

Zemaitė

Žemaitė

(1845 – 1921)

Iki debiuto

Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m.

gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės

raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių

metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du

vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos.

Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir

nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena

(Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs

pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent

ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su

savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija

Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus

metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto

mergaičių vidurinį išsilavinimą“. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo

su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų

dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis:

<…> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip

mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais,

paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek

ir tiek marškinių. <… > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į

vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš

ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p.

Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <…> Kiek mes marškinių

prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė

velniai nesurokuotų.

Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai

kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus –

išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum

išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau –

individualiai lemčiai: „<…> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų

tikrai lenkai pergalės maskolius.“

Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams,

kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko

mano gerosios dėdinėlės“), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus

Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą

rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką

pataisyti, palopyti“). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto,

Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už

bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai

materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai

nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim

pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir

nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po

išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis

padvėsė – baramės, pykstamės.“

Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo

iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio

Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis

(kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormalias

amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į

sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už

save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę.

Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas.

Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama

septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti

virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus

stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą,

žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta

pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave,

tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta

mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse,

kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau

lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie

paliko, netrukus įkritau į „laimes“, augo po kits kito vargai, skausmai ir

ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos

užmaršino visas nelaimes.“ Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos

ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui

Višinskiui.

Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį

pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo

daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:

Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti

– duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man

paskaityti.

Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis

lenkiškas tegavo.

Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet

mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <…>

Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti

gauti. <…> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas

mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:

– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio

knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar…

Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė,

visų metų susiūta.

– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.

Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus

sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas

beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi

Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku“ nebuitiškai

pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu,

boba, važiuokim“. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu“, –

juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios“,

1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau

išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė

prie „laimės nutekėjimo“, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus,

atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas

1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos“ (spausdinant Tikrajame

Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą“).

Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:

Sykį su Povilu skaitėme „Varpą“. Jame radau apysakaitę, užvardintą

„Vaišnorienė“, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man patiko. <…> Didelė čia

kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!

– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai

lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <…>

Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.

Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė“ publikuota Varpe ketveriais

metais vėliau nei „Rudens vakaras“), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei

kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė nei

biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą

ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį“) kaip ugnies bijo žento

samdinio („O kur jis dės pačią?! <…> Nei pinigų, nei žemės… jam tiktai

ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda…“), kur kas mielesnis

girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai

ves, susitvarkys… Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina

rėžiai…“) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva

teisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas,

mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai

gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad

bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!“ –

tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati

save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą,

kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę“) ūkininkaičio šiam

beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta

pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė

kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu…“ Vargau, vargau,

kolei išsivedžiau poterių. <…> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi

dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.“

Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį,

antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada“), kiek

kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai,

vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus,

taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<…> aš jums nebepiršiu, skirkitės,

kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..“ – mažažemis, greičiau už

didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti,

bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau

puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir

šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.

„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti“,

– pagaliau
konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad

skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai.

(„Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis

lando su popiergaliais… Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis

baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums

tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir

tuos popierius sudeginsiu… gali dar žandarus užtraukti!“). Kas turi

proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių

už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės:

gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai ir

mergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo

ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir

išvaikščiojo gulti“, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką

perauklėja mažametės „už nagines“ padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele,

tekėk, saulele“, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero“), iš kur – šis

(„Jis turi knygelę – „Auszros“ 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta“)

ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara“). Beletristė idealizavo sau

pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos

ne mistifikuodama.

Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų:

vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su

veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <…> visi, vakaro apyvoką

apėję, <…> susirinko į trobą“); dominuoja dialogas, ne tiek

atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą.

„Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė

man šiandien žentą piršti“… „Na, meldžiamasis, iš kur?“ – natūralus, kiek

galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu,

rodos, kad iš Šilališkių“). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi

(„Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės“), kodėl („Pasakojo man

Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę… O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus

pliką paimtų, tokį štibelį padarė <…>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigų

ieškoti, kad išsimokėtų“), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų“.

Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet

Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį

pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <…> Tariau

– Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.“ Sandėris nė neprasidėjo; rimtas

ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad

verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant

pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save

nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad,

rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau

lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.

„Onele, verčiau netekėk!“ – įspėja autorė Milašytę jos draugės

Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama

suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų –

nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo“ esmę. Atidžiau

įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios“

Katrė – „Rudens vakaro“ Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno

Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats

Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs

piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <…>. Teikia kaip

įmanydami“). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą

eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne

džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio

veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo“) rudens vakarą, o gąsdinimas

jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais.

Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų

galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos

stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad

kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje

laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams.

Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien

įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė,

pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą,

dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei

esąs.

Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos

literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike,

dingsi, neturėdama
klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs

neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių,

kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės

malonės, visą savo darbą… Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir

senatvei… Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir

netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.“ Katrei, Onikės antrininkei,

tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai“

(„išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs“) neveiktų. Tačiau ji,

palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos

entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės

prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios“ autorė išjuokė veikėją,

patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs,

pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma –

miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir

klausys, kaip liepsi…“), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytoją

tariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir

parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau,

ilgiau ir ilgiau <…>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto“,

– trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku

būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo,

pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal

sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mums

reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus“, –

P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai.

Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja

ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anot

kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis

absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę,

iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba

užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.

„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu

kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!“ – šaukia Vingienė tarsi

nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą

šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!“)

bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir

galėsime gyventi kaip gyvenę“), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu“), bet

daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies,

parsineš sau duonos.“ Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas

nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia

dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą“), deja, daugiau

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2856 žodžiai iš 9490 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.