Zemaitė1
5 (100%) 1 vote

Zemaitė1

Žemaitė

(1845 – 1921)Iki debiuto. Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos. Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena (Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto mergaičių vidurinį išsilavinimą“. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis:

<…> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais, paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek ir tiek marškinių. <… > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p. Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <…> Kiek mes marškinių prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė velniai nesurokuotų.

Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus – išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau – individualiai lemčiai: „<…> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų tikrai lenkai pergalės maskolius.“

Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams, kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko mano gerosios dėdinėlės“), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti“). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto, Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė – baramės, pykstamės.“

Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis (kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormalias amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę. Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas. Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą, žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave, tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse, kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie paliko, netrukus įkritau į „laimes“, augo po kits kito vargai, skausmai ir ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes.“ Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui Višinskiui.

Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:

Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti – duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man paskaityti.

Kelis
sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis lenkiškas tegavo.

Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <…> Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti gauti. <…> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:

– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar…

Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta.

– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.

Kas ieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku“ nebuitiškai pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu, boba, važiuokim“. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu“, – juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios“, 1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė prie „laimės nutekėjimo“, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus, atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas. 1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos“ (spausdinant Tikrajame Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą“). Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:

Sykį su Povilu skaitėme „Varpą“. Jame radau apysakaitę, užvardintą „Vaišnorienė“, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man patiko. <…> Didelė čia kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!

– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <…> Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.

Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė“ publikuota Varpe ketveriais metais vėliau nei „Rudens vakaras“), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs, o tik įsirodė valingesnė nei biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį“) kaip ugnies bijo žento samdinio („O kur jis dės pačią?! <…> Nei pinigų, nei žemės… jam tiktai ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda…“), kur kas mielesnis girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai ves, susitvarkys… Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina rėžiai…“) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva teisus, ginčijasi ir konkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas, mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!“ – tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą, kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę“) ūkininkaičio šiam beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu…“ Vargau, vargau, kolei išsivedžiau poterių. <…> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm.“

Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį, antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada“), kiek kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai, vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus, taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<…> aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..“ – mažažemis, greičiau už didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti, bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.

„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti“, – pagaliau konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai. („Jau turbūt įsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis lando su popiergaliais… Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir tuos popierius sudeginsiu… gali dar žandarus užtraukti!“). Kas turi proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės: gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas pasididins. „Vaikiukai ir mergikės
pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir išvaikščiojo gulti“, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką perauklėja mažametės „už nagines“ padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele, tekėk, saulele“, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero“), iš kur – šis („Jis turi knygelę – „Auszros“ 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta“) ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara“). Beletristė idealizavo sau pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos ne mistifikuodama.

Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų: vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <…> visi, vakaro apyvoką apėję, <…> susirinko į trobą“); dominuoja dialogas, ne tiek atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą. „Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė man šiandien žentą piršti“… „Na, meldžiamasis, iš kur?“ – natūralus, kiek galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu, rodos, kad iš Šilališkių“). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi („Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės“), kodėl („Pasakojo man Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę… O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus pliką paimtų, tokį štibelį padarė <…>. Dabar sūnus rėkdamas turi pinigų ieškoti, kad išsimokėtų“), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų“. Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <…> Tariau – Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.“ Sandėris nė neprasidėjo; rimtas ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad, rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.

„Onele, verčiau netekėk!“ – įspėja autorė Milašytę jos draugės Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų – nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo“ esmę. Atidžiau įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios“ Katrė – „Rudens vakaro“ Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <…>. Teikia kaip įmanydami“). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo“) rudens vakarą, o gąsdinimas jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais. Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams. Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė, pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą, dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei esąs.

Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos?“, – klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių, kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės malonės, visą savo darbą… Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir senatvei… Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.“ Katrei, Onikės antrininkei, tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai“ („išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs“) neveiktų. Tačiau ji, palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios“ autorė išjuokė veikėją, patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs, pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma – miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir klausys, kaip liepsi…“), bet, kaip jau minėta,
skaitytoją tariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau, ilgiau ir ilgiau <…>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto“, – trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo, pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mums reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus“, – P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai. Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg plastiškesnėmis už ją pačią, anot kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę, iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.

„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!“ – šaukia Vingienė tarsi nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!“) bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę“), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu“), bet daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.“ Katrė eina į šeimą, kurioje jau iš anksto numatytas nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą“), deja, daugiau žodžiais. Dirba už visus („Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė; visuomet taip yra“), niekinama, apkalbinėjama („Tėvas kitaip jos nevadino, kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvo keiksmą“), normaliai nepavalganti net per didžiąsias šventes („Kas tą kastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna… Nė pyrago šmotelio nėra atgavėti!“). Veikėjai, laukiančiai kūdikio, tikinčiai juo įsiprasminti nepavykusioje santuokoje, rūpi bet kokia kaina išsaugoti su atgimstančiu pavasariu užsimezgusią gyvybę. Kočėlinis maištas („daužė, net stalas tratėjo“) – žūtbūtinė pastanga pertvarkyti gyvenimą pagal gimtuosius namus („Kieme taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. <…> greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį <…>“) – deja, kaip ne vienai buvusiai ir būsimai nuotakai, baigiasi bergždžiai. „Motinėle, mano motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!..“, – rypuoja, persigandusi išpuolio, kaltindama visus iš eilės („Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to…“), bet ne save pačią, bevališkai paklususią tėvo ir piršlio savanaudiškumams. Išgąsdinusi uošvius („Tėvas perpykęs, dantis tratindamas lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo, čirkšdama“), galėjo ir toliau jiems nenuolaidžiauti, juoba kad neieškojo žodžio kišenėje („Dantinga ir Katrė! <…> Na, kad užniko kirstis, nė žodžio nebenutyli…“). Bet autorė vaizdavo ne pergalę, o pralaimėjimą, todėl, pateikusi galimybę kaip tikslą sau, toliau kaip niekur nieko gąsdino padėtimi be išeities.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3184 žodžiai iš 9865 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.