Zemaitė4
5 (100%) 1 vote

Zemaitė4

Sunku būtų dabar įsivaizduoti XIX a. Pabaigoje, jei savo kūrybos nebūtų palikusi Julija Beniuevičiūtė-ymantienė, lietuvių literatūros klasikė emaitė, kurios kelias į literatūrą savitas ir sudėtingas, o jos vertė lietuvių kultūroje didiulė.emaitė ymi lietuvių prozininkė, realizmo srovės atstovė .Lietuvių literatūros istorijoje ji suvaidino novatoriką idėjinį ir meninį vaidmenį. Tikroji emaitės pavardė Julija Beniuevičiūtė-ymantienė. Ji gimė 1845m. birelio 4d. neturtingų emaitijos bajorų eimoje Bukantės dvarelyje (dabar Plungės rajonas). Tėvas, Antanas Beniuevičia, kuris labai didiavosi savo bajorika kilme, ir motina Juliana Scepuraitė pas grafą Plioterį itarnavo daugiau kaip deimt metų, tėvas ūkvediu, o motina – eimininke . Beniuevičiai laikėsi luomo tradicijų ir ju dvasia augino dukteris. Vaiku Beniuevičių eimoje buvo keturios mergaitės, berniuko nebuvo, tik Emilija Petronėlė, Julija ir Juozefa. Mergaitės augdamos i pat mao padėdavo motinai darbuotis paukčius ganė, lesino, didesnės uaugusios milo karves, sūrius darė. eimoje buvo kalbama lenkikai, ribojamasi nuo valstiečių. Tačiau Julija i maens bendravo su laininkų vaikais, nesigėdijo lietuvių kalbos. Mokyklos lankyti emaitei neteko. Rato mokyti būsimą raytoją pradėjo tėvas mokė skaityti ir rayti lenkikai, kalbėti lenkikai liepė, emaitikai draudė ir, pamatęs, kad mergaitė smalsi, mėgsta knygas, atidavė ją į ėmų dvarą pas savo monos brolio eimą netoli arėnų, kur ji kartu su savo turtingomis pusseserėmis trejus metus mokėsi privačiai. Nors ir praokdama pradinės ano meto mokyklos lygį, jos mokslų programa nebuvo labai plati ir ribojosi elementariomis istorijos , geografijos, lenkų literatūros iniomis, aritmetikos pradmenimis, paintim su prancūzu kalba. Bet gyvendama ėmose ir vėliau Julija savo inias pildė bei dvasinį akiratį plėtė savarankikai. Ji daug skaitydavo įvairių knygų, ypač lenkų raytojų kūrybos ir net pati bandė kurti lenkikai eiles. Netrukus emaitei teko pačiai pelnytis duoną tarnystėje pas dvarponį Gorskį netoli Telių, Diuginėnuose. Algos suderėjo trisdeimt rublių į metus. Samdė jį priiūrėti ponų Gorskių dukrytę, kurią nusamdyta moteris penėjo. Didelį įspūdį emaitei paliko 1863m. sukilimas. I uuojautos ji itekėjo u buvusio baudiauninko, sukilimo dalyvio, Lauryno ymanto. Tai buvo 1865 metais rugsėjo 20 dieną iomis vedybomis emaitė dar labiau atsiribojo nuo bajorijos luomo bei lenkikos jo orientacijos, artėjo prie liaudies ir ilgainiui tapo paprasta valstiete . Vedę ymantai dar per iemą iki v. Jurgio patarnavo dvare, o nuo 1866 metų balandio 23 . ivaiavo ant savęs, verstis ūkininkavimu. Neturėdami savos emės, jie nuomodavo svetimas Varnių, Laukuvos, Uvenčio apylinkėse. Taip jie trisdeimt metų dirbo emės ūkyje, daną pavasarį su mantą ir gyvuliais dangindamiesi i vienos vietos į kitą, tikėdamiesi atrasti geresnius patogumus, slegiami vargų ir nepriteklių, kuriuos anuo metu teko pakelti daugumai valstiečių. Apie savo vargus Autobiografijoje emaitė raė : Niekur miltų kalnų neradom tos pačios bėdos, tie patys vargų vargeliai Tai bulvės supuvo, tai rugiai prapuolė ar vasarojus neuderėjo, ar nupjautas sudygo. Tai ganyklos prastos ar paaro maaiKoks gyvulys krito ar i maiųjų koks sunyko vis trūksta, vis galo su galu negalima suvesti. Mano vyrui rodosi, jog a ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus abu labu tokiu. Tačiau po sunkia kaimo moters nata emaitė nesugniuo. Ji pakėlė visas buities negandas, neturėdama knygų skaityti ji neprarado knygos pomėgio, neprarado viesos trokimo. Kad prabiltų joje slypėjusi kūrėja, tereikėjo paskatų i alies ir laimei tokių atsirado. Nuo 1886m. ymantai gyveno Unėnų kaime, netoli Uvenčio. Čia emaitė susipaino su kaimyno sūnumi tada dar aulių gimnazijos mokinių Povilu Viinskiu. Jis atvedavo jai knygų, pirmuosius lietuvikus laikračius Aurą ir Varpą, kuriuos ji mėgdavo skaityti. Povilo Viinskio raginimu Mirus vyrui ir pradėjus savarankikai gyventi vaikams ir 1900m. ivyko i Unėnų. eerius metus ji tarnavo Grauikų dvare netoli Kelmės, paskui penkerius metus praleido pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Puzinikyje prie Jonikėlio. Nuo 1912m. emaitė gyveno Vilniuje . čia ji vertėsi nelengvai dirbo Lietuvos ūkininko administracijoje, buvo atsakingąja Lietuvos inių redaktore, bet carinės cenzūros sąlygomis redaktorystė jai kainavo porą savaičių kalėjimo. Vilniuje raytoja ėmėsi advokato A. Bulotos eimos globojimu . su ia eima susijusi visa tolesnė emaitės biografija. Pirmojo pasaulinio karo metais emaitė persikėlė į Petrogradą, o 1916m. ji kartu su A.Bulotos eimą ivyko į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo monėms. Į tėvynę emaitė grįo 1921m. , kai karas jau buvo baigęs ir Europa pradėjo atsigauti nuo karo. Ji apsigyveno pas Bulotas Marijampolėje. Turėdama jau 80 metų ji dar tebebuvo pilna kūrybinių jėgų. Dalyvavo visuomenės gyvenime, rūpinosi neturtingų moksleivių elpimu, ėmė rengti savo ratų leidimą, tačiau itos svajonės ji neįgyvendino. Kelionėje į Kauną emaitė susirgo plaučiu udegimu ir 1921m. gruodio 7d. Marijampolėje (dabar Kapsukas) mirė. Ten ji ir yra palaidota. Julija anksti suprato, kad vieni yra skriaudiami, o kiti- skriaudėjai, ir nedvejodama stojo vargų, skriaudiamųjų pusėn. Charakteriui nusiformavus, visam gyvenimui iliko jos moters ir mogaus idealas- gelbėti kitus- daryti gera kitiems, aukotis kitų labui. Ji patarė skriaudią Lietuvos valstietis dalia, augino daug vaikų, priiurėjo ūkį, kentėjo vyro girtuoklio barnius. Bet sunki kaimo moters nata galutinai neprislėgė emaitės.